Apie Kristaus gimimo šventę

01
12 /
2013

Per adventą Bažnyčia kviečia mus intensyviai ir giliai gyventi pasirengimu Išganytojo Gimimui. Visi širdyje trokštame, kad ateinanti Kalėdų šventė karštligiškoje mūsų dienų veikloje suteiktų giedro ir stipraus džiaugsmo, leidžiančio ranka palytėti Viešpaties gerumą ir pripildyti mus naujų jėgų. Kad galėtume geriau suvokti Viešpaties gimimo reikšmę, glaustai apžvelkime šios iškilmės istorinę kilmę. Mums padės popiežiaus emerito Benedikto XVI katechezė.

Iš tiesų liturginiai Bažnyčios metai iš pradžių plėtojosi prasidėdami ne nuo Kristaus Gimimo, bet nuo tikėjimo Prisikėlimu: Kristaus prisikėlimas yra krikščioniškojo tikėjimo pagrindas, Evangelijos pagrindas, pagimdęs Bažnyčią. Todėl būti krikščionimis reiškia gyventi velykiškai, susiejant save su dinamika, kylančia iš Krikšto, kuriuo esame numarinami nuodėmei, kad gyventume su Dievu (plg. Rom 6, 4).

Tai, kad Jėzus gimė gruodžio 25 d., pirmasis aiškiai tvirtino Ipolitas Romietis savo Danielio knygos komentaruose, parašytuose apie 204-uosius. Negana to, vienas egzegetas atkreipia dėmesį, kad šią dieną būdavo švenčiama Judo Makabėjaus 164 m. pr. Kr. įsteigta Jeruzalės šventyklos dedikacijos šventė. Datų sutapimas reikštų, kad su Jėzumi, pasirodančiu kaip Dievo šviesa naktyje, iš tiesų tikrove virsta šventyklos pašventinimas, Dievo atėjimas į mūsų žemę.

Krikščionijoje Kalėdų šventė apibrėžtą pavidalą įgijo ketvirtajame amžiuje, pamainydama romėniškosios sol invictus, nenugalimos saulės, šventę. Taip buvo parodyta, kad Kristaus gimimas yra tikrosios šviesos pergalė prieš blogio ir nuodėmės tamsą. Tačiau nepakartojama ir intensyvi dvasinė aplinka, gaubianti Kalėdas, išsirutuliojo viduramžiais šv. Pranciškaus Asyžiečio, stipriai mylėjusio žmogų Jėzų, Dievą su mumis, dėka. Jo pirmasis biografas Tomas Celanietis Vita seconda pasakoja, kad šv. Pranciškus „labiau negu bet kurią kitą šventę, Kalėdas švęsdavo su neapsakomu džiaugsmu. Jis sakydavo, jog tai švenčių šventė, nes tą dieną Dievas tapo Kūdikėliu ir žindo krūtį kaip visi žmonių vaikai“ (Fonti Francescane, Nr. 199, p. 492). Iš tokio ypatingo pamaldumo Įsikūnijimo slėpiniui kilo Kalėdų šventimas Grečo (Greccio) miestelyje. Taip švęsti Pranciškų tikriausiai įkvėpė jo piligriminė kelionė į Šventąją Žemę ir prakartėlės Romos Didžiojoje Švenčiausiosios Marijos bažnyčioje. Asyžiaus neturtėlis troško konkrečiai, gyvai ir dabartiškai patirti nuolankią Kūdikėlio Jėzaus gimimo įvykio didybę ir pasidalyti savo džiaugsmu su kitais.

Pirmojoje biografijoje Tomas Celanietis pasakoja apie Betliejaus naktį Greče gyvai ir jaudinamai, esmingai prisidėdamas prie šio gražiausio Kalėdų   papročio – prakartėlės – paplitimo. Grečo naktis sugrąžino krikščionijai Kalėdų šventės intensyvumą bei grožį, mokė Dievo tautą suvokti jos autentiškiausią žinią bei nepaprastą šilumą, mylėti ir šlovinti Kristaus žmogiškumą. Toks ypatingas artinimasis prie Kalėdų suteikė krikščionių tikėjimui naują matmenį. Velykos kreipė žvilgsnį į mirtį nugalinčio, naują gyvenimą pradedančio ir būsimo pasaulio vilties mokančio Dievo galią. Šv. Pranciškus ir jo Kalėdų šventimas išryškino Dievo beginklę meilę, jo nusižeminimą ir gerumą, kurie Žodžio įsikūnijimu žmogui parodomi trokštant pamokyti naujos gyvensenos bei naujo būdo mylėti.

Celanietis pasakoja, kad tą Kalėdų naktį Pranciškus patyręs įstabią viziją. Jis pamatė ėdžiose gulintį kūdikį; Pranciškui prisiartinus, kūdikis pabudo. Celanietis priduria: „Šis regėjimas atitiko tikrovę, nes Kūdikėlis Jėzus iki tol iš tikrųjų daugelio širdyje buvo nugrimzdęs į užmaršties miegą. Jo tarno Pranciškaus dėka atminimas atgijo ir neišdildomai įsirėžė į atmintį“ (Vita prima, op. cit., Nr. 86, p. 307). Šiuo paveikslu labai tiksliai apibūdinama, kaip Pranciškaus gyvas tikėjimas Kristaus žmogiškumu ir to meilė virto krikščioniška Kalėdų švente – atradimu, jog Dievas apsireiškia smulkučiais Kūdikėlio Jėzaus piršteliais. Šv. Pranciškaus dėka krikščionių tauta galėjo suvokti, kad per Kalėdas Dievas tikrai tapo Emanueliu, Dievu su mumis, nuo kurio mūsų nebeskiria jokia pertvara ar tolybė. Kaip Kūdikis Dievas toks artimas kiekvienam iš mūsų, jog nesibaimindami galime į Jį kreiptis sakydami „tu“ ir palaikyti gilios meilės bei pasitikėjimo kupiną ryšį, koks būna su naujagimiu.

Šiame Kūdikėlyje iš tikrųjų atsiskleidžia Dievas Meilė: Dievas ateina be ginklų, be galios, nes nenori užkariauti, taip sakant, iš išorės, bet trokšta būti žmogaus priimtas laisvai. Dievas tampa beginkliu Kūdikiu, kad nugalėtų žmogaus puikybę, smurtingumą ir troškimą turėti. Jėzuje Dievas prisiėmė šį varganą bei beginklį būvį norėdamas užkariauti meile ir atvesti prie mūsų pačių tikrosios tapatybės. Turėtume neužmiršti, jog aukščiausias Jėzaus Kristaus titulas yra „Sūnus“ – Dievo Sūnus. Dieviškasis iškilumas nusakomas žodžiu, pratęsiančiu nuorodą į Betliejaus ėdžių paprastumą, nepakartojamai atitinkantį Jo dieviškumą, kuris yra „Sūnaus“ dieviškumas.

Jo kaip Kūdikio būvis mums taip pat parodo, kaip galime surasti Dievą ir džiaugtis Jo artumu. Tik Kalėdų šviesoje galime suprasti Jėzaus žodžius: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę.“ (Mt 18, 3) Kas nėra supratęs Kalėdų slėpinio, nėra supratęs ir esminio krikščioniškosios egzistencijos elemento. Kas nepriima Jėzaus vaiko širdimi, tas negali įeiti į Dangaus Karalystę. Būtent tai Pranciškus norėjo priminti savo meto ir visų amžių iki šiandien krikščionijai. Melskime Viešpatį, kad Jis suteiktų mūsų širdims to paprastumo atpažinti šiame Kūdikyje Viešpatį, kaip Greče Pranciškus. Tai ir mes patirsime, kas, pasak Tomo Celaniečio, nutiko piemenims Šventąją naktį (plg. Lk 2, 20) – „Kiekvienas grįžo namo kupinas neapsakomo džiaugsmo“ (Vita prima, op. cit., Nr. 86, p. 479).

Popiežius Benediktas XVI
Parengta pagal 2009 m. gruodžio 23 d.
popiežiaus Benedikto XVI katechezę iš „Bažnyčios žinių“, 2010 m. Nr. 1

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.