Biblinė hermeneutika: alegorezė

15
08 /
2017

Alegorezė – tai vienas iš seniausių Šventojo Rašto aiškinimo būdų. Paprastai jos tėvu laikomas žydų filosofas Filonas Aleksandrietis (apie 13 m. pr. Kr. – apie 54 m. po Kr.). Bet iš tikrųjų šis metodas egzistavo daug anksčiau, mažų mažiausiai jau poaristotelinės filosofijos laikais, kada buvo išplėtota senovės Graikijos mitologijos alegorinio aiškinimo teorija. Tačiau neabejotinai Filonas Aleksandrietis yra žinomiausias, reikšmingiausias ir vaisingiausias šios krypties atstovas. Alegorezę pažinojo taip pat Bažnyčios tėvai ir rašytojai. Ypač ženklus yra šioje srityje garsiojo Origeno (apie 185–254 m.) įnašas. Šis Biblijos aiškinimo būdas buvo irgi taikomas viduramžiais ir Naujųjų laikų epochoje. Taip pat ir nūdien netrūksta jo šalininkų.

Alegorezės atspirties tašką sudaro perkeltinis kalbėjimas. Čia, kitaip negu palyginime, kurio esmę sudaro tam tikrų reiškinių sugretinimas, viena sakoma – kita galvojama. Tai gerai išreiškia ir pats „alegorezės“ pavadinimas, kuris etimologiškai kildinamas iš graikų kalbos ir reiškia „kitką sakyti“.

Alegorezė pasižymi dar vienu reikšmingu bruožu – apologetiniu charakteriu. Ją pagimdė poreikis „gelbėti“ mitologijos autoritetą. Ilgainiui pažodinis mitologinių tekstų skaitymas tapo absurdišku ir nesuderinamu su „dieviškumo“ bei „racionalumo“ kategorijų tapatinimo tendencija. Nejaugi Olimpo dievai buvo tokie žmogiški: vesdavo, tuokdavosi, puotaudavo, santykiaudavo, apgaudinėdavo, pykdavo? Taip atsirado alegorinės prasmės „tiesioginėje“ mitų kalboje įžvelgimo būtinybė.

Panašioje reikiamybėje, išaušus Naujojo Testamento laikams, atsidūrė taip pat kai kurios Senojo Testamento ištraukos. Ypač tos, kuriose įsakomas nusidėjėlių bei priešų paskyrimas mirties bausmei ir įpareigojama atlikinėti įvairius ritualinius apsiplovimus. Visa tai juk nesiderino su Gerosios Naujienos dvasia. Bet, kita vertus, Senojo Testamento dieviškas įkvėptumas garantuodavo jų neliečiamybę. Tad vėl, viena iš galimų išeičių, buvo jų alegorizacija.

Vis dėlto alegorezė gali pasitarnauti ne tik apologetinėje srityje. Jos naudingumo laukas yra daug platesnis. Štai viena iliustracija.

„Ten buvo Petras ir Jonas, Jokūbas ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Simonas Uolusis ir Judas, Jokūbo brolis.“ (Apd 1, 13b)

Tai yra viena pirmųjų Apaštalų darbų knygos eilučių. Joje pateikiamas Jėzaus Kristaus apaštalų sąrašas. Naujojo Testamento puslapiuose tai nėra nei pirmasis, nei vienintelis toks registras. Tačiau palyginti su kitais jis pasižymi tam tikru išskirtiniu bruožu. Tai suprasti padės lentelė.

Nr. Mt 10, 2–4 Mk 3, 16–19 Lk 6, 13–16 Apd 1, 13b
1. Petras ir Andriejus Petras Petras ir Andriejus Petras ir Jonas
2.  Jokūbas ir Jonas  Jokūbas  Jokūbas ir Jonas  Jokūbas ir Andriejus
3.  Pilypas ir Baltramiejus  Jonas  Pilypas ir Baltramiejus  Pilypas ir Tomas
 4.  Tomas ir Matas  Andriejus  Matas ir Tomas  Baltramiejus ir Matas
 5.  Jokūbas ir Tadas  Pilypas  Jokūbas ir Simonas  Jokūbas, Simonas ir Judas
 6.  Simonas ir Judas  Baltramiejus  Judas ir Judas
 7.  Matas
 8.  Tomas
 9.  Jokūbas
 10.  Tadas
 11.  Simonas
 12.  Judas

Apaštalų sąrašų sugretinimas parodo, kad tarp jų nėra dviejų visiškai vienodų tekstų. Tam tikri elementai pasikartoja (pvz., visur Petras yra pirmas), bet šimtu procentų nesutampa. Labiausiai išsiskiria evangelisto Morkaus variantas. Jo kataloge apaštalų vardai vardijami viena rikiuote. Tuo tarpu kiti suskirsto pirmuosius Jėzaus mokinius poromis. Didžiausias sutapimas tarp jų aptinkamas Mato ir Luko evangelijose. Apaštalų darbų knygos sąrašas įneša tam tikrų naujovių. Aišku, šiame suskirstyme poromis galima būtų įžvelgti pirmiausia aliuziją į Jėzaus Kristaus įsaką skelbti Evangeliją keliaujant po du (plg. Mk 6, 7; Lk 10, 1). Bet ne tik. Alegorezės pagalba įgauna šie suskirstymai kitokį skambesį. Ypač šis iš Apaštalų darbų knygos. Pritaikant alegorinį aiškinimą šiam tekstui būtų galima šiose apaštalų porose pamatyti ne istorines asmenybes, bet tam tikrus archetipinius personažus, kurie vaizduoja kai kurias teologines idėjas.

Petro vardas išvertus iš graikų kalbos reiškia uolą. Tad galima būtų pasakyti, kad šis vardas simbolizuoja tvirto ir reiklaus charakterio žmogų, kuris visada gyvenime elgėsi griežtai pagal tam tikrus principus. Iš vienos pusės tai pozityvi kokybė. Juk negali žmogus būdamas kolektyviniu vienetu gyventi be jokių taisyklių. Tačiau kita vertus žmogiškieji įstatymai negali numatyti visko, nes gyvenimas yra nuolatiniame vyksme, todėl pasitaiko ir išimčių. Užtat reikia tam tikro lankstumo ir atvirumo naujoms situacijoms. Be jų žmogus-uola tampa žmogumi-raide. Tokiais žmonėmis greičiausiai buvo kunigas ir levitas iš palyginimo apie gailestingąjį samarietį (plg. Lk 10, 29–37). Kritinėje situacijoje jie nesugebėjo išsilaisvinti iš Įstatymo „gniaužtų“. Jie praėjo šalia (plg. Lk 10, 31–32), nes pabijojo prisiliesdami prie kraujuojančio ir pusgyvio nukentėjusio užsitraukti sau ritualinį nešvarumą. Todėl tokiam žmogui-uolai būtinas porininkas vardu Jonas arba, verčiant iš hebrajų kalbos, maloningas žmogus (Jonas yra hebrajų kilmės vardas, reiškiantis Dievas yra maloningas). Žmogaus-uolos raidiškumą gali įveikti tiktai žmogus-maloningumas. Praktiškai tai reikštų Įstatymo ir įsakų traktavimą meilės ir išminties dvasioje. Kaip tai ir padarė minėtame palyginime samarietis (plg. Lk 10, 33–35). Jis peržengė tautiškumo ir neapykantos ribas (plg. Jn 4, 9) ir padėjo merdinčiam žmogui.

Tačiau vėlgi iš kitos pusės, žmogus-maloningumas (Jonas) galėtų irgi pasižymėti tam tikru trūkumu. O būtent šis vardas galėtų simbolizuoti tokį žmogų, kuris viskam yra atviras ir nepaiso išvis jokių taisyklių. Tai žmogus, neišdrįstantis pasakyti ne, nes tokios sąvokos jo google žodynas tiesiog nepažįsta. Jis viską toleruoja ir niekame jokio blogio nemato. Tokiais tipais buvo neabejotinai Edeno sode gyvenę pirmieji žmonės. Jie itin „maloningai“ pažvelgė (plg. Pr 3, 1–7) į Viešpaties Dievo įsakymą, uždraudžiantį valgymą vaisių nuo vadinamojo gero ir blogo pažinimo medžio (plg. Pr 2, 16–17). Šio atveju žmogui-maloningumui žūtbūt būtinos žmogaus-uolos principų paisymo savybės. Be jų jis negalės egzistuoti kaip asmenybė ir bus tolygus bestuburei, beformei, savo nuomonės neturinčiai ir beveidei būtybei.

Panašaus tipo alegorinius išvedžiojimus galima pritaikyti ir kitoms apaštalų vardų poroms: Jokūbui ir Andriejui, Pilypui ir Tomui, taip pat Baltramiejui ir Matui. Jose irgi glūdi gilios teologinės idėjos. Bet jau ši trumputė alegorezė parodo, kad šis metodas yra pakankamai naudingas ypač dvasiniame lygmenyje. Aišku, jis nutolsta nuo pažodinės teksto prasmės, tačiau visiškai jos nenubraukia. Be to, šiam metodui nereikia jokios griežtos metodologijos bei specialaus biblinio išsilavinimo. Užtektų paprastos Šventojo Rašto teksto meditacijos. O jos vaisiai prinoks savaime.

Kun. bib. teol. dr. Danielius Dikevičius,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija