Biblinė hermeneutika: Biblija ir pasakos

01
10 /
2018

2018 metų vasario mėnesio „Magnificat“ numeryje, rašant apie Bibliją ir poeziją, buvo pastebėta, kad Šventajame Rašte aptinkami įvairūs literatūriniai žanrai (žr. „Biblinė hermeneutika: poezija ir Biblija“, p. 12). Šiame straipsnyje tam tikra prasme sugrįžtama prie paliestos temos, tik šįkart pasirenkant studijos objektu ne poeziją, bet pasaką.

Pasaka – vienas iš pagrindinių pasakojamosios tautosakos žanrų. Jos skirstomos į keletą formalių tipų (gyvulinės, augalinės, stebuklinės, buitinės, užbaigtos, be pabaigos etc.) ir yra labai paplitusios. Kaip nėra tautų be religijos, taip nėra tautų be pasakų.

Išrinktoji tauta ir jos šventieji raštai šiuo atveju ne išimtis. Pasakoms paprastai priskiriamos šios dvi Senojo Testamento ištraukos: Ts 9, 7–15 ir 2 Kar 14, 9 (žr. irgi 2 Kr 25, 18). Pirmoje pristatoma medžių karaliaus rinkiminės kampanijos eiga, o antroje kalbama apie tragedija užsibaigusias medžių piršlybas.

Iš pirmo žvilgsnio, ypač turint omenyje tai, kad Šventojo Rašto kanonas yra sudarytas iš 73 paskirų kūrinių, susidaro pakankamai negatyvus įspūdis: juk tai vos lašas jūroje. Iš vienos pusės – taip, mažoka. Tačiau, kita vertus, nevalia užmiršti, jog Biblijoje taip pat esama padrikų pasakos motyvų. Vieną iš jų reprezentuoja kalbos dovaną turintys gyvūnai. Ryškiausi pavyzdžiai – Edeno sodo žaltys ir žynio Balaamo asilė: „O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?““ (Pr 3, 1); „Bet asilė Balaamui tarė: „Štai ar aš nesu tavo asilė, ant kurios jodinėjai visą savo gyvenimą lig šios dienos? Argi esu taip pasielgusi su tavimi kada nors anksčiau?“ – „Ne“, – jis atsakė.“ (Sk 22, 30) Aiškų, yra ir kitokių, kaip antai žuvies motyvas. Apie jo hermeneutinę reikšmę kaip tik ir bus kalbama plačiau šio straipsnio antroje dalyje, bet pirmiausia reikėtų parodyti, kad pasakos nėra vien grynos fantazijos žaismas. Jose, panašiai kaip ir mitologijoje, yra užrašytos universalios ir laiko ribų nepažįstančios įvairaus pobūdžio tiesos.

Pasakos „Auksinis kiaušinis“ interpretacija

Auksinis kiaušinis (Курочка ряба) – viena iš žinomiausių rusų liaudies pasakų. Trumputė ir paprastutė. Kai kuriems vaikams tai pirmoji savarankiškai perskaityta pasaka. Daugelis moka ją netgi atmintinai. Naratyvas yra labai paprastas. Gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo vieną vištą. Vieną kartą višta sudėjo auksinį kiaušinį. Senis ir senė negalėjo jo sudaužyti. Tada atbėgo pelytė, užkliudė jį savo uodega ir sudaužė. Senelis ir senelė verkia, o višta juos guodžia, kad kitą kartą sudės jau ne auksinį, bet paprastą kiaušinį.

Iš pirmo žvilgsnio ši pasaka nepasižymi jokias išskirtiniais bruožais. Tik vaikams ir skaityti. Vis dėlto taip nėra. Netgi visiškai priešingai. Joje gausų įvairių universalių žinių. Tiesa, jos yra užrašytos simboline kalba. Todėl tik jos žinojimas duoda raktą šiai pasakai suprasti.

Senelis ir senelė čia simbolizuoja visą žmoniją. Ji yra patyrusi ir daug mačiusi. Senatvė juk yra vienas iš išminties sinonimų. Tačiau senatvė – tai gyvenimo pabaigos slenkstis. Todėl šis įvaizdis ne tik ženklina gyvenimišką patirtį, bet ir žmonių iškelia marumo problemą. Garsus rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis romane Broliai Karamazovai yra pastebėjęs, kad nuolatinis žmonijos Dievo ieškojimas iš tiesų prilygsta bandymui išspręsti žmogaus nemirtingumo mįslę.

Višta – tai žmogaus prijaukintos gyvūnijos vaizdas. Pasak mokslininkų, seniausi prijaukinimo pėdsakai siekia ledynmečio pabaigą. Gyvūnai buvo, yra ir greičiausiai liks pagrindiniu žmonijos maisto šaltiniu. Jie padeda žmogui, bent jau laikinai, išspręsti jo marumo klausimą.

Kiaušinis – vienas iš daugelių gyvybės simbolių. Jis ženklina naują pradžią ir suteikia vilties. Šioje pasakoje jis yra auksinis. Jam trūksta natūralumo. Jis negali būti panaudotas maistui. Tačiau seniai nemato jame kokios nors brangenybės. Jie bando jį sudaužyti. Taip su vertingais daiktais išmintingi žmonės nesielgia. Jį galima būtų parduoti, išmainyti, perlydyti, bet tik nedaužyti. Vis dėlto pasakos herojai daro būtent tai, kas prieštarauja sveikai logikai. Jų elgesiui suprasti reikėtų prisiminti, kad pasakų simbolinėje kalboje auksas labai dažnai turi kai ką bendra su požemių pasauliu. Kas valdo šį pasaulį, tas turi ir aukso. Bet požemių pasaulis yra tolygus mirties karalystei. Todėl auksinis kiaušinis tai mirties simbolis. Tad noras jį sudaužyti simbolizuoja žmonių pastangas nugalėti mirtį. Jiems tai nepavyksta, – nei seneliui, nei senelei.

Pelė, vištos priešprieša, atstovauja neprijaukintai gyvūnijai. Tačiau ne tik. Jinai labai dažnai sėjama su žaibais ir griaustinais. Taigi reprezentuoja tam tikra prasme dangiškąją tikrovę. Nagrinėjamoje pasakoje kaip tik jai ir pavyksta sudaužyti kiaušinį. Ir tai vos vienu vieninteliu uodegos mostelėjimu. Jos smūgis buvo stiprus kaip žaibas. Kiaušinis skilo. Seniai verkia. Jų pastangos nugalėti mirtį liko bergždžios. Tad lieka ir toliau palaikyti gyvybę valgant maistą. Todėl pasaka ir baigiasi vištos pažadu ateityje dėti tik paprastus kiaušinius.

Žuvies motyvas Biblijoje

Šiame straipsnyje, savaime suprantama, neįmanoma išsamiai nei pristatyti, nei aptarti visų epizodų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu yra susiję su žuvimi. Tad bus stabtelta tik prie vieno. Tai yra vadinamasis duonos padauginimo pasakojimas. Apie tai Naujajame Testamente galima perskaityti įvairiose vietose. Viena jų yra, pavyzdžiui evangelijos pagal Matą ištrauka (14, 13–21). Jėzus Kristus daugindamas duoną padaugino ir žuvį. Bet, kaip tai jau galima suprasti iš šios perikopės pavadinimo, žuvies padauginimas nustumiamas į antrą planą. Kai ką panašaus būtų galima pasakyti ir apie komentarų šiai ištraukai perspektyvą. Juose irgi dominuoja duonos motyvas. Žuviai atitenka tik antraeilis vaidmuo. O gaila! Nes ji čia atlieka labai svarbią simbolinę funkciją. Tam suprasti vėlgi reikėtų pasinerti į pasakų pasaulį.

Pasakose žuvis vaidina gana svarbų vaidmenį. Šičia pakaktų prisiminti du žuvies naratyvinius motyvus.

1) Žuvis – naujos pradžios ženklas. Kai kuriose pasakose susitikimas su žuvimi paženklina naujojo etapo pradžią tam tikro herojaus gyvenime. Taip atsitinka, pavyzdžiui, rusų pasakoje Jemelia kvailys ir lydeka. Jemelia visiškai netikėtai pagauna lydeką. Ji moka žmogiškai kalbėti, tad prašo pasigailėjimo, o už tai pažada išpildyti visus jo norus. Jemelia sutinka. Nuo šios akimirkos jo gyvenimas visiškai pasikeičia. Niekam nežinomas kvailys tampa netgi karaliaus gelbėtoju.

2) Žuvis – naujos gyvybės šaltinis. Tai irgi genėtinai populiarus pasakų motyvas. Pasakų pasaulyje gyvybės pradžia nebuvo siejama su lytiniu herojų gyvenimu. Jose pastojama dėl kitokių priežasčių. Viena jų – žuvies valgymas. Aišku, ne kiekvienos, bet tik tam tikros rūšies. Kai kuriose pasakose moters nevaisingumo problema yra pašalinama kaip tik žuvies pagalba. Vyras turi tą žuvį pagauti arba nusipirkti, o moteris – suvalgyti. Kartais pastoja ne tik nevaisinga vyro žmona, bet ir tarnaitė, ruošianti žuvį valgymui. Nes ruošdama neatsilaiko ir paragauja skaniai kvepiančios žuvies.

Dabar, turint visą šitą informaciją omenyje, galima visiškai kitaip pažvelgti į žuvies motyvą duonos padauginimo pasakojime. Tai nėra joks atsitiktinis naratyvo elementas arba koks nors nereikšmingas jo papildymas. Jis atlieka labai svarbią funkciją. Taip parodoma, kad su duonos ir žuvies padauginimu prasideda kiekybiškai naujas etapas Jėzaus Kristaus, apaštalų ir žmonių santykyje. Jie pradeda Jame matyti pranašą, nori paskelbti karaliumi etc. O ženklina šį lūžį įpintas į pasakojimą žuvies motyvas. Bet jo funkciją padeda atskleisti paprastos pasakos.

Kun. bib. teol. dr. Danielius Dikevičius,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija