Biblinė hermeneutika: Šventasis Raštas ir šventoji liturgija

01
06 /
2018

Šventasis Raštas yra vadinamas įvairiai: Biblija, Knyga, Knygų knyga, Dievo žodis, Dievo laiškas, Bestseleris etc. Šį sąrašą – savaime suprantama – būtu galima tęsti iki priežodinių „devynių galybių“, viskas juk priklauso nuo Šventojo Rašto definiciją sudarančiojo pasaulėjautos ir pasaulėžiūros. Tikintis žmogus įžvelgia jame užrašytą Dievo valią, o ateistas – senovinės žmonijos literatūros šedevrą. Iš pirmo žvilgsnio tai visiškai skirtingi apibūdinimai. Pirmasis akcentuoja sakralumą, antrasis profaniškumą. Pirmajam tai Dievo žodis, o antrajam – žmonių. Tikinčiajam tai moralinis imperatyvas, o laisvamaniui – informatyvus indikatyvas. Kas gi tad iš jų yra teisus? Ir kieno gi pusėje yra tiesa? Tiesa šiuo atveju yra „aukso viduryje“. Šventasis Raštas – tai Dievo ir žmogaus žodžių derinys. Viena iš geriausių tokios sinkretinės Biblijos traktuotės iliustracijų yra šventosios liturgijos atvejis. Tenai paprastai kiekvieno biblinio skaitinio pradžioje įvardijamas pirmiausia žmogiškas autorius – pvz., Matas, Morkus, Lukas, Paulius, – o pabaigoje pasakoma: „Tai Dievo žodis.“ Tačiau per liturgines apeigas Šventasis Raštas nėra vien tiktai skaitomas. Šventoji liturgija atlieka ir tam tikrą Rašto interpretaciją, kuri – kaip tai kiekvienai interpretacijai būdinga – pasižymi tiek pozityviais, tiek negatyviais bruožais. Pateiksime kelis iškalbingus pavyzdžius, šiame „Magnificat“ numeryje pirmiausia negatyvius.

Negatyvūs liturginės Šventojo Rašto interpretacijos pavyzdžiai

„Konstitucijoje apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium“ rašoma: „Idant tikintiesiems būtų dosniau paruoštas Dievo žodžio stalas, tebūnie plačiau atidarytos Biblijos lobynų durys, kad per nustatytą metų skaičių būtų perskaitoma žmonėms svarbesnioji Šventojo Rašto dalis.“ (nr. 51) Pagal šį Vatikano II susirinkimo tekstą per liturgines apeigas, taigi ne tik Eucharistijos šventimo atveju, turėtų būti plačiau atvertas Šventojo Rašto lobynas, kad tikintieji tokiu būdu susipažintų su svarbiausiomis jo dalimis. Panaši mintis išsakoma ir kitame šios Konstitucijos punkte: „Šventosiose apeigose tebūnie įvestas gausesnis, įvairesnis ir tinkamesnis Šventojo Rašto skaitymas.“ (nr. 35, 1) Ir iš tikrųjų, nūdienos biblinių liturginių skaitinių skaičius gerokai pranoksta priešvatikaninę pasiūlą. Tačiau ne visur. Deja, aptinkama taip pat ir visiškai priešinga tendencija. Ypač vadinamųjų Liturginių valandų atveju. Iki Vaticanum Secundum katalikų kunigai melsdamiesi Brevijoriaus pagalba per tam tikrą nustatytą laiką sukalbėdavo visą Psalmyną, kuris, kaip žinia, yra sudarytas iš 150 psalmių. Dabar „tinkamų“ maldai psalmių skaičius gerokai sumažėjo. Maža to, net ir pasiūlytų psalmių eilučių skaičius smarkiai praretėjo. Iš jų „išmesti“ praktiškai visi „politiškai“ nekorektiški fragmentai. Štai vienas iš daugelio galimų pavyzdžių. Iš 79 psalmės, kuri skaitoma trečios liturginės savaitės ketvirtadienį, dieninėje maldoje, išbrauktos šios ištraukos: „Išliek savo pyktį ant tautų, kurios tavęs nepripažįsta, ir ant karalysčių, kurios tavo vardo nesišaukia. Juk jos išžudė Jokūbo palikuonis ir nuniokojo jų kraštą“ (eil. 6–7); „Viešpatie, atmokėk mūsų kaimynams septyneriopai už visus tau mestus įžeidimus!“ (eil. 12) Pacituotos eilutės priklauso vadinamajam prakeikimo literatūriniam žanrui. Juose, bent jau taip atrodo, linkima blogo ir šaukiamasi Dievo keršto. Bet kaip tai suderinti su to, kad Dievas yra geras (žr. Mk 10, 18) ir netgi pati meilė (žr. 1 Jn 4, 8. 16)? Na taip, sunkoka! Tad gal geriau būtų visiškai tokio teksto atsisakyti? Nėra teksto – nėra problemos! Tačiau jo neįtraukimas į Brevijorių visiškai nereiškia jo nebuvimo Šventajame Rašte. Todėl kai kurie kunigai protesto vardan nusiperka sau naujus senojo Brevijoriaus leidimus ir meldžiasi pagal seną tvarką. Akivaizdu, tokia malda užtrunka ilgiau, bet yra prasmingesnė, nes biblinių prakeikimo tekstų skaitymas pamoko bent dviejų dalykų: tiesos ir gerumo. Tiesos, nes jie vadina blogį blogiu: „Verčiau jūs sakykite: ‚Taip‘, jei taip, ‚Ne‘, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo.“ (Mt 5, 37) O gerumo, nes jie ragina Dievui palikti teisingumo vykdymą: „[…] aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta.“ (Iš 20, 5)

Kitas negatyvios liturginės Šventojo Rašto interpretacijos pavyzdys aptinkamas šv. Morkaus evangelisto šventės Dievo žodžio liturgijoje (balandžio 25 d.). Šią dieną, kada yra minimas seniausios kanoninės Evangelijos autorius, įpareigojama skaityti šv. Mišiose Mk 16, 15–20 ištrauką, kurioje pateikiami Jėzaus Kristaus apaštalų mokymo ir ženklų darymo misiją pagrindžiantys žodžiai (žr. Mk 16, 15–18) ir kalbama apie Kristaus pasitraukimą į Dangų (žr. Mk 16, 19) bei apie Gerosios Naujienos skelbimo pradžią (žr. Mk 16, 20).
Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nėra nieko bloga. Netgi priešingai – šis tekstas ypač tinka velykiniam laikotarpiui: Jėzaus pasirodymai, mokinių abejonės. Be to, ir šv. Morkus buvo vienas pirmųjų Evangelijos skelbėjų (Egipto Aleksandrija).

Na taip, bet problema glūdi ten, kad siūlomas tekstas Mk 16, 15–20 neturi visiškai nieko bendra nei su šv. Morkumi, nei su Evangelija pagal Morkų. Tai yra daug vėlesnis priedas. Morkaus Evangelija yra datuojama apie 70 metus, o Mk 16, 15–20 buvo pridėtas tiktai maždaug II a. Seniausia kanoninė Evangelija turėjo pirmiausia visiškai „keistą“ pabaigą. Paskutiniame jos skyriuje buvo papasakota tiktai apie moterų atvykimą prie Jėzaus kapo (žr. Mk 16, 1–4), apie jų susitikimą su angelu (žr. Mk 16, 5–7) ir apie jų pabėgimą iš įvykio vietos: „Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.“ (Mk 16, 8) Tokia Evangelijos užsklanda, savaime suprantama, pribloškė. Todėl ir buvo nuspręsta pridėti Mk 16, 9–20 epilogą, kuris tarp egzegetų įgavo ilgos kanoninės pabaigos vardą. Be jokios abejonės, tai yra įkvėptas tekstas, tačiau nebūdingas Morkui. Jis suteikia kūriniui happy endo prasmę. Ir išvis jį „uždaro“. O Morkus, greičiausiai, kaip tik norėjo, kad jo Evangelija turėtų atvirą pabaigą. Jos skaitytojai turėjo ją pratęsti „aprašydami“ savo asmeninius išgyvenimus prisikėlus Jėzui. Mk 16, 9–20 ištraukos pridėjimas prie Mk 1, 1–16, 8 pašalino tokią galimybę. Perikopės Mk 16, 9–20 dėka Morkaus Evangelija tapo, kalbant įžymaus kun. Česlovo Kavaliausko žodžiais, tiesiškesnė, bet užtat neteko savo originalumo. Šv. Mišių liturgija verčia tai prisiminti kiekvienais metais. O juk galima buvo pasirinkti ir kitokią ištrauką, kurioje kaip tik labai gerai atsispindi pagrindinės Morkaus Evangelijos teologinės gairės, kaip antai Jėzaus mokinio arba Jėzaus mesianinės paslapties koncepcijos etc.

Kun. bib. teol. dr. Danielius Dikevičius,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija