Dievo Motinos gimimas. Marijos pabučiavimas

01
09 /
2018

XVI a. [II pusės] ikona, priskirtina Šiaurės Rusijos tapybos mokyklai. Nacionalinis istorijos muziejus, Maskva

XVI a. [II pusės] ikona, priskirtina Šiaurės Rusijos tapybos mokyklai. Nacionalinis istorijos muziejus, Maskva

Džiaugsmingai minėkime Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimą, nes iš jos užtekėjo teisingumo Saulė – Kristus, mūsų Dievas

Šiuo priegiesmiu Katalikų Bažnyčios liturgijoje pradedama švęsti Švč. Mergelės Marijos gimimo iškilmė, Lietuvoje vadinama Šiline. „Magnificat“ viršelis kviečia pažinti šventę ir jai skirtą paveikslą iš Rytų pusės, antrojo Bažnyčios plaučio, kaip pasakytų popiežius Pranciškus. Įsižiūrėti į ikoną padės Rytų krikščionių liturginiai tekstai – maldos, giesmės ir pamokslai, skirti Dievo Gimdytojos gimimo šventei.

Švč. Dievo Motinos gimimo iškilmė – džiaugsminga šventė, Senojo ir Naujojo Testamentų slenksčio įvykis, prieš amžius Dievo Apvaizdos numatytas. Rytų krikščionybėje ji yra tarp dvylikos svarbiausių Dievo Motinai skirtų švenčių, kuria pradedami nauji liturginiai metai. Šventajame Rašte nieko nerašoma apie Dievo Motinos gimimą, vaikystę, senatvę ir gyvenimo pabaigą, nes Marija prabyla ir „tampa veikėja“ tik savo Sūnaus istorijoje. Svarbiausias šaltinis, formavęs šventės himnografiją ir atvaizdų ikonografiją, yra apaštalo Jokūbo protoevangelija (II a. po Kristaus gimimo). Nors Bažnyčia ir nepatvirtino Jokūbo evangelijos kaip kanoninės, ji buvo mėgstama liaudies, ja rėmėsi poetai ir dailininkai, o XIII a., rašydamas „Aukso legendą“, jos tekstu naudojosi ir vienuolis dominikonas Jokūbas Voraginietis. Jokūbo protoevangelijoje atpasakojami ir aptariamą ikoną paaiškinantys įvykiai: Marijos gimdytojų – šv. Onos ir šv. Joakimo gyvenimas, Marijos pradėjimas ir ankstyvoji vaikystė.
Ona ir Joakimas

„O palaimintieji sutuoktiniai, Joakimai ir Ona! Dėl jūsų įsčių vaisiaus jūs tapote tyri, kaip parašyta: „Jūs pažinsite juos iš vaisių.“ (Mt 7, 16)
(iš šv. Jono Damaskiečio pamokslo Dievo Motinos gimimo šventei)

Tradicija perduoda, kad Joakimas ir Ona buvo pasiturintys Nazareto miestelio gyventojai – Joakimas turėjo didelę galvijų bandą, Ona samdė tarnaites. Nepaisant turtų, sutuoktiniai buvo kuklūs, gausiai aukodavo šventyklai ir padėdavo vargšams, pasižymėjo nuoširdžiu pamaldumu. Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendoje“ rašoma, kad abu buvo didžiai dorybingi ir be priekaištų vykdė visus Viešpaties priesakus. Jie visą savo turtą padalijo į tris dalis: vieną dalį skyrė šventyklai ir jos dvasininkams, antrą – keliauninkams ir pavargėliams, o trečią pasiliko savo šeimos reikmėms. Nepaisant švento gyvenimo būdo, žydų akyse sutuoktiniai nebuvo palaiminti. Romos imperijos okupacijos metu (nuo 63 m. pr. Kr.) ypač sustiprėjo žydų mesianistinės idėjos. Dovydo palikuonys, tarp kurių buvo ir Joakimas, puoselėjo viltį, kad iš jų gali gimti tautos išsiilgtasis Mesijas. Joakimas ir Ona vaikų neturėjo, nes Ona buvo nevaisinga. Bevaikiai, anot to meto žydų, neturėjo vilties dalyvauti amžinybėje, todėl nevaisingumas buvo vertinamas ne tik kaip fizinis, bet ir kaip dvasinis trūkumas – Dievo bausmė ir didelė gėda dėl nuodėmių. Skausmingiausiu atstumties ir pažeminimo laikotarpiu abiem sutuoktiniams apsireiškė Viešpaties angelas su pažadu susilaukti palikuonies: „…kai [Dievas] užveria kieno nors įsčias, tai padaro dėl to, kad stebuklingai vėl atvertų, ir taptų aišku, kad gimusysis yra ne kūniškos aistros, o dieviškosios malonės vaisius.“

(iš Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendos“)

Dievo Motinos gimimo ikonografija

Tavo šventuoju gimimu, o Skaisčiausioji, Joakimas su Ona iš bergždumo gėdos, o Adomas su Ieva iš mirties tvaiko vaduojami. Nuodėmės kalčių nusikratę, žmonės Tavieji, švęsdami šaukia: nevaisingieji gimdo Dievo Motiną ir mūsų gyvenimų Maitintoją!
(Šventės kondakas)

Dievo Motinos gimimo ikonos išsiskiria iš kitų siužetų ikonų – tai nebėra grynai simbolinis įvykio atspaudas, įtvirtinantis šventės dogmatiką, bet jaukus, intymių kasdienybės detalių pripildytas vaizdinis pasakojimas.

Pirmuose Dievo Motinos gimimo paveiksluose, remiantis antikine didvyrių gimimo ikonografija, ši scena pateikiama lakoniškai: centre – didelė šv. Onos figūra, netoliese – pribuvėjos, besiruošiančios naujagimės maudynėms, Joakimas vaizduotas retai, arba tik iš tolo, nes gimdyme dalyvauja tik moterys. Vėlesnės Marijos gimimo ikonos, tarp jų ir mūsų aptariamoji, įgavo realistiškesnį, žmogišką matmenį, padaugėjo pasakojimo detalių – vaizdas apimdavo keletą skirtingų, ne tuo pačiu metu vykstančių siužetinių linijų. Ikona praskleidžia šv. Onos ir šv. Joakimo asmeninį gyvenimą gaubiančią uždangą ir įveda į visai žmonijai dovanotą vilties ir džiaugsmo šventę: Dievas nugali bergždumą, išvaduoja iš gėdos ir nevilties jausmo – teisių žmonių šeimoje gimsta mergaitė, karalių ir kunigų palikuonė, Tabernakulis, vertas priimti Dievo Sūnų.

Dievo Motinos gimimas pavaizduotas architektūrinių kulisų fone. Skirtingų formų statiniai sujungti audeklu – nuoroda, kad veiksmas vyksta namuose, interjere. Tačiau ikonose viskas atvira, atidengta, visa randasi su Dievo pagalba ir visa yra Jo akivaizdoje. Kairiajame ikonos šone – gimdyvė. Ji apsigaubusi raudonu maforijumi (aktyvi, kraują primenanti spalva, simbolizuojanti meilę, auką ir gyvybę), užsiklojusi tamsiai mėlynu audeklu (paslaptinga vandens gelmių spalva, išreiškianti žmogiškumą, gyvybės egzistavimo pagrindą). Link šv. Onos eina dvi tarnaitės: viena jų neša suvyniotą dovaną ar maistą, kita – vėduoklę. Šios scenos kilmė siejama su Bizantijos dvaro papročiais – pagimdžiusiai imperatorienei visi dvariškiai nešdavo dovanų. Apačioje regime pribuvėją ir tarnaitę, besiruošiančias naujagimės Marijos prausimui. Paprasta, kiekvienai mamai pažįstama detalė – viena ranka tarnaitė laiko suvystytą Marija, o kita tikrina vandens temperatūrą. Panašias kūdikio prausimo scenas sutinkame dar dviejų siužetų ikonose: šv. Jono Krikštytojo ir Išganytojo Jėzaus Kristaus gimimo. Tik šių trijų asmenų – Mergelės Marijos, Jono Krikštytojo ir Dievo Sūnaus gimimą – Bažnyčia mini kaip šventę, visų kitų šventųjų minėjimai – mirties ar kankinystės datos – „gimimo Dangui“ dienos.
Dešinėje ikonos pusėje regima scena Rytų tradicijoje  vadinama „Marijos pabučiavimu“. Šis siužetas Bizantinėje dailėje žinomas nuo XIII a. pabaigos, Rusijoje jis paplito XVI amžiuje. Tačiau grįžkime prie siužetą suformavusio konteksto. Jokūbo protoevangelijoje rašoma, jog Dievo apdovanotieji senyvo amžiaus gimdytojai savo atžalai skyrė ypatingą dėmesį: samdė tik geriausias tarnaites, rūpestingai augino būsimą Išganytojo Motiną iki trejų metų, kol mergaitė, tęsiant angelui duotą pažadą, buvo įvesta į šventyklą. Ona ir Joakimas skrupulingai stengėsi išsaugoti žemiškumu nesusitepusią mergaitę šventyklai. Kai mažajai Marija suėjo šeši mėnesiai, Ona pastatė ją ant žemės, o Marija, žengusi septynis žingsnius, sugrįžo pas motiną. Motina paėmė ją ant rankų ir tarė: „Kaip gyvas mano Viešpats, Tu nevaikščiosi šia žeme, kol nenuvesiu Tavęs į Viešpaties šventovę.“ (6 sk., 1–2 eil.) Nuo to laiko šv. Ona nenuleisdavusi dukters ant žemės. Publikuojamoje scenoje Mergelė Marija – gležnas kūdikėlis – prilaikoma abiejų tėvų, kurie į ją žvelgia, ja gėrisi, jos klausosi, o ši, tarsi būtų suaugusi, gestu kreipiasi į savo motiną, šv. Oną, nepraradusią vilties net tada, kai ko nors tikėtis reiškė beprotybę, prigimties ir gamtos dėsnių nepaisymą.

Ši švelnumu ir tarpusavio pagarba persmelkta ikonos scena įkvėpė XX a. ikonografus sukurti naują ikonografinį tipą – Šventosios Šeimos ikoną, kurioje Marija pati yra Motina, šalia sutuoktinio Juozapo, kurių viduryje – kiekvienos šeimos centras – Jėzus Kristus.

Reikšmė

Ikona sukomponuota taip, kad į ją žvelgiantys jaučiasi dalyvaują džiaugsmingame įvykyje, kuris dėl savo paprastumo yra artimas ir suprantamas. Vaizduojamas Marijos gyvenimo epizodas mus paruošia esminei tikrovei – Dievo Sūnaus gimimui. Metropolitas Antonijus Surožietis apie Dievo Motinos gimimo ikoną sakė, kad įvykis, kurį ženklina ši ikona, yra Dievo ir žmogaus pasaulių suartėjimo pradžia. Tai mūsų išganymo pradžia, nes pasaulis išvydo išganymo aušrą:

„…stebėkimės šiuo džiaugsmu, pergalingai džiaukimės ir dalykime džiaugsmą žmonėms, kad kiekviena širdis pradžiugtų ir rastų paguodą, […] kad žemė gali priimti dangų, kad žmogus gali atsakyti Dievui, kad Dievas tapo žmogumi.“
(iš metropolito Anatolijaus Surožiečio pamokslo Dievo Motinos gimimo šventėje)

Dr. Jurgita Pačkauskienė