Dievo rūpestis žmogumi (Mk 1, 29–34)

01
01 /
2018

Evangelija pagal Morkų 1, 29–39

Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti. Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.
Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: „Visi tavęs ieško.“ Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs.“ Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus.
Pasakojimo apie Petro uošvės išgydymą, o gal tiksliau būtų pasakyti – apie jos perkeitimą, paprastumas stebina. Jokio pašalinio žodžio ar gesto, išreikštos nuostabos ar paaiškinimų, jokio scenos dramatizavimo. Viskas įvyksta, tarsi Jėzus būtų ją pažadinęs iš gilaus miego. Bet, prieš sustodami prie šio išgydymo, peržvelkime trumpai, kas įvyko prieš tai.

Kontekstas

Po gundymų dykumoje ir po Jono Krikštytojo suėmimo Jėzus pradeda savo viešąją veiklą. Pasišaukęs keturis pirmuosius mokinius, Simoną, Simono brolį Andriejų, Jokūbą ir jo brolį Joną, Jėzus ateina į Kafarnaumo miestelį, išsidėsčiusį palei Genezareto ežerą, ir šabo dieną sinagogoje pradeda mokyti. Būtent čia, sinagogoje, kur susirenkama melstis, skelbti Žodį ir jo klausytis, Jėzus susiduria su pasauliu, kuriame, atrodo, Jam nebėra vietos, nes šis jau užimtas ir valdomas netyrųjų dvasių bei demonų. Išlaisvindamas nuo netyrosios dvasios apsėstą žmogų, Jis ne tik atskleidžia savo atėjimo tikslą – Jis atėjo gelbėti žmogaus, bet ir savo giliąją tapatybę – Jis yra Dievo Sūnus. Jis atėjo skelbti Gerąją Dievo žinią: Jo asmenyje į pasaulį atėjo Dievo Karalystė ir toji Karalystė Morkaus evangelijoje visų pirma paliečia žmonių kūnus: kūnus, apsėstus demonų ar trikdomus netyrųjų dvasių, kūnus, sukaustytus įvairiausių ligų. Kitaip tariant, pavergtas žmogaus kūnas yra tai, į ką pirmiausia nukreipta Jėzaus veikla. Gerąją žinią Jėzus skelbia kaip turintis galią (lot. auctoritas = augere), supraskime, kaip tas, kuris padeda kitam augti, laisvėti, kaip tas, kuris ateina gelbėti, išlaisvinti žmogų iš demono ar netyrųjų dvasių pančių.

Kas įvyko Simono ir Andriejaus namuose? Po pamaldų Jėzus drauge su Jokūbu ir Jonu nieko nelaukę eina į namus, priklausiusius Simonui ir jo broliui Andriejui. Iš sinagogos, knygos skaitymo ir mokymo vietos, iš religinės terpės pereiname į namų, šeimos, intymumo erdvę. Vos tik peržengę namų slenkstį, Simonas ir Andriejus išreiškia Jėzui savo nerimą ir rūpestį: Simono uošvė negaluoja.

Kokią vietą serganti moteris užima šiuose namuose? Ji, atskirta nuo namiškių, surakinta ligos guli lovoje, nepajėgi ką nors daryti, ir labai kenčia. Nors uošvė ir yra savo namuose, tačiau ji yra šeiminio gyvenimo paribyje, tarsi pakilęs karštis būtų ją išstūmęs iš šeimos, įprastinių santykių rato. Graikų kalboje veiksmažodis, apibūdinantis ligonės būklę, yra toks: ji „gulėjo (katekeito) apimta karščio“, tarsi norima pasakyti, kad ligonė jau ilgas laikas kaip sirgo. Pamąstykime, kas yra karštinė ir kokią teologinę prasmę galėtume jai duoti?

Pirmiausia tai yra liga! Visose kultūrose sveikata yra laikoma būtiniausiu gėriu, o štai liga yra trapumo, silpnumo, kančios, blogio simbolis. Tačiau liga gali netikėtai tapti ir susitikimo su Dievu vieta. O kartu ir užuojautos, broliškos meilės ir pagalbos vieta.

Kaip sako pats žodis, tai karštis, deginantis žmogų iš vidaus. Tai liga, atimanti iš žmogaus jėgas ir prikaustanti jį prie lovos. Šiame tekste karštinė yra tarsi personifikuotas blogis. Blogis pasižymi tuo, kad atima iš kitos būtybės tai, kas jai iš prigimties priklauso, šiuo atveju sveikatą, taip padarydamas žmogų supančiotą ir bejėgį. Supraskime, kad Simono uošvė buvo tarsi apgyventa kažkokios kitos, jai svetimos galios, tos, kuri nužmogina, atima jėgas, supančioja. Ši karštinė atsiskleidžia kaip pančiai, įkalinantys ligonę joje pačioje, priversdami ją likti sustingime, neveiklume ir neleidžiantys jai atsistoti ant kojų, tai yra priimti žmogišką (vertikalią) padėtį.

Morkaus evangelijoje Jėzui rūpi ne tiek karštinė, kiek santykis su ligos supančiota moterimi. Jo rūpestis yra grąžinti jai žmogaus, tiksliau, moters orumą. Nustebina Jėzaus reakcija. Netaręs nė žodžio, jis ima nedelsdamas veikti. Trys Jėzaus gestai radikaliai pakeitė žmogaus gyvenimą. Pažvelkime į juos iš arčiau:

– Pirmas Jėzaus gestas yra įveikti atstumą, skiriantį Jį nuo šios moters. Jis supranta jos vienišumo, negalios skausmą, tad nedelsdamas imasi iniciatyvos. Jėzus prisiartina (gr. proselton) prie konkretaus, kenčiančio žmogaus. Prieidamas prie jos, Jis tampa jai artimas. Tapdamas jai artimas, Jėzus tarsi „pažadina“ ją iš vidinio nužmoginančio sustingimo. Jis suteikia jai naują gyvenimo viltį.

– Jis ne tik prisiartina, bet ir paima ją už rankos, tai yra užmezga su ja ryšį, kuris buvo nutrūkęs. Jėzus nebijo prisiliesti prie žmonių skausmo. Jis pirmas paima mus už rankos ir pakelia, kad išlaisvintų mus iš blogio pančių, kad grąžintų mums pirmapradį žmogišką kilnumą.

Kai kenčiame patirdami ligos skausmus ar netektį, mums atrodo, kad dūžta visas gyvenimas. Tikslas, siekimai ir net troškimai ima slysti iš rankų. Kančios akimirką mums nereikalingos ilgos kalbos. Kai jaučiamės silpni, labiau ieškome bendrystės, labiau trokštame, kad kas nors pabūtų su mumis tyloje, paimtų už rankos ir paprasčiausiai pasakytų: „Man gera čia būti su tavimi.“ Šių žodžių pakanka, kad pasijustume, jog esame mylimi ne dėl mūsų gebėjimo daryti daug ir gerų darbų, bet dėl to, kad esame. Būtent tokiomis akimirkomis gali vėl atgimti gyvenimo džiaugsmas, viltis būti išgydytam, pasitikėjimas savimi. Atrodo, kad Jėzus tai gerai žinojo.

– Galiausiai paėmęs už rankos Jėzus ją pakelia (prikelia, pažadina). Jokių žodžių, jokio paaiškinimo, jokio ligos nustatymo, tik paprasčiausias gestas – ištiesta Jėzaus ranka, laikanti uošvės ranką – gestas, atstatantis nutrūkusį ryšį, prikeliantis gyvenimui ir tarnystei. Evangelijoje panaudotas graikiškas žodis egeiren reiškia ir prisikėlimą iš numirusių. Jėzaus gestas pažadina, išlaisvina, prikelia naujam gyvenimui, naujam pašaukimui. Jėzui ją pakėlus, karštinė, deginanti kūną ugnis, tarsi neatlaikydama šio judesio, pasprunka, išbėga iš jos kūno leisdama jai išsivaduoti iš vienišumo, atskyrimo gniaužtų. Moteris, atgavusi tai, kas jai buvo duota Kūrėjo, būtent sveikatą, nuo šiol gali gyventi sulig savo nauju pašaukimu, o gal ji vėl gali daryti tai, ką Jis darė anksčiau: rūpintis kitų žmonių kūnais.

Kas vyksta vėliau? Matome, kad gyvenimo drama tampa švente. Pirmą kartą Morkaus evangelijoje Jėzus su savo pirmaisiais keturiais mokiniais vakarieniauja kartu. Jėzus, pagrindinis veikėjas, užleidžia vietą Petro uošvei. Abu jie dalyvauja tarnystėje, nešančioje gyvybę: Jėzus iš ligos patalo prikeldamas moterį, o ši stiprindama susirinkusiųjų kūnus maistu.

Tarnystės dovana

Pirmas dalykas, apie kurį mums kalba šis Evangelijos tekstas, yra tarnystės, patarnavimo vieni kitiems dovana. Viena iš nuostabiausių dovanų, kurias galima atrasti šeimos, bendruomenės ar net visuomenės gyvenime – tai troškimas būti pasirengusiam tarnauti, tai yra atsiliepti į konkretaus žmogaus poreikius. Šv. Benediktas savo Reguloje taip rašo: Tegu taip vieni kitiems patarnauja, kad nė vienam netektų ko nors prašyti. Tarnavimas tik tada yra tikras, kai kyla iš atsakingos, dėmesingos, pasiruošusios atsiliepti širdies. Laisva nuo rūpesčių širdis, pasirengimas tarnauti yra dovana, o kartu atsakinga pareiga.

Apaštalas Petras pirmajame savo laiške rašo: Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės šeimininkai sulig kiekvieno gautąja malone (1 Pt 4, 10). Dievas kiekvienam iš mūsų patikėjo įvairiausių malonių. Apaštalas Petras mus ragina atpažinti tas malones savo gyvenime, tai yra padaryti jas savomis, tapti „šeimininkais“, laisvais ir atsakingais. Ne tik atpažinti jas, bet ir panaudoti, tai yra patarnauti vieni kitiems. Tada tarnystė bus iš Dievo, jei kils iš meilės artimui (anot apaštalo Pauliaus, jei neturėtume meilės, bet nuveiktume gausybę darbų – būtume niekas), tai yra iš troškimo kitam gėrio.

Šeimoje ar bendruomenėje kiekvienas šeimos narys yra svarbus, nes dovanos, malonės, kurias jis gavo, skirtos ne vien jo, bet ir šeimos gėriui bei augimui. Turime būti visuomet pasirengę dovanoti šalia esantiems tai, ką turime brangiausio ir geriausio, tai yra patį save.

Kitas ne mažiau svarbus dalykas yra valgymas drauge. Viena vertus, jis išreiškia susirinkusių aplink stalą vienybę, bendrystę, o kita vertus, visada suteikia ypatingo džiugesio kūnui ir pojūčiams. Tai laikas, kai susėdama prie vieno stalo būti kartu, dalytis kūną stiprinančiu maistu, taip pat gyvenimu, džiaugsmu, tarpusavio artuma ir bičiulyste. Kitaip tariant, valgymas – metas, kai džiaugsmas pasidalyti maistu susipina su buvimo drauge džiaugsmu. Tai laikas, kai vienas su kitu dalijasi, vienas kitam dovanoja save ir vienas kitą myli. Taip gimsta žmonių bendrystė. Taip, prie vieno stalo besidalinant su Jėzumi duona ir vynu, gimė pirmoji krikščioniška bendruomenė.

Kokios šviesos į mūsų šiandieną gali atnešti šis evangelinis įvykis? Visi, daugiau ar mažiau, esame patyrę ligą, kančią ar netektį. Turbūt kai kurie iš čia esančiųjų, turi diena iš dienos rūpintis ligoniais ar gyvenimo prislėgtaisiais. O jų pasaulyje nemažėja. Šiandien Jėzus mums taria: Nebijokite prisiartinti prie kenčiančio žmogaus. Išdrįskite sugriauti jį supančius vienatvės, o gal ir atmetimo mūrus. Turėkite drąsos paimti jį už rankos, ir tegu šis švelnus, pilnas pagarbos prisilietimas išreiškia jam jūsų širdies šilumą, bendrystės troškimą. Tetampa jūsų ranka tokia guodžianti ir švelni kaip Jėzaus. Pasakykite kenčiančiam kažką labai paprasto: „Aš esu laimingas būdamas čia su tavimi.“ Mūsų kūno laikysena, žvilgsnis ir įsiklausymas gali padėti kitam atskleisti savo grožį, žmogišką vertę, svarbą ir unikalumą. Šiuo paprastu gestu galime pasakyti, kad kančia, skausmas, liga nėra tai, kam žmogaus gyvenime priklauso paskutinis žodis. Kaip po žiemos tamsos, po kančios, ateina šviesus ir spalvingas pavasaris, atnešantis gyvybę ir gyvenimo džiaugsmą, taip mes galime tapti žmonėmis, nešančiais gyvenimo viltį ir džiaugsmą jų ieškantiems bei stokojantiems.

Kun. Kazimieras Milaševičius OSB,
Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas