Dievo žaidimas

01
09 /
2017

Evangelija pagal Luką 7, 31–35

„Su kuo aš galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs? Panašūs jie į vaikus, kurie, susėdę prekyvietėje, šaukia vieni kitiems: ‚Mes jums grojome, o jūs nešokote; mes giedojome raudas, o jūs neverkėte‘. Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos, negėrė vyno, tai jūs sakėte: ‚Jis demono apsėstas‘. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, jūs vėl sakote: ‚Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis‘. Bet išmintį pateisino visi jos vaikai.“

Šį kartą Jėzus savo palyginimo iliustravimui pasitelkia vaikų žaidimą. Nesunku įsivaizduoti vienus vaikus kviečiančius įsijungti į žaidimą ir kitus, kurie sulindę į savo „išmaniuosius“ lieka abejingi bet kokiai savo bendraamžių iniciatyvai. Jėzaus užuomina į fariziejus ir Rašto aiškintojus yra labai aiški. Pirmiausia jie atsisakė dalyvauti „Dievo žaidime“. Jie taip liko stovėti sau pasipūtę kampe. Nepriėmė Dievo kvietimo ir atsiribojo nuo Jo išgelbėjimo plano.

Tačiau jei mums ir pavyko įvardyti šio palyginimo pirminius adresatus, nemanykime, kad galime dėl to jaustis saugūs ir niekuo nesirūpinti. Galbūt mes irgi atsisakėme dalyvauti „Dievo žaidime“. Esame išrankūs ir kritiški Jėzaus Evangelijai. Priimame tik kai kuriuos žaidimo aspektus ir nenorime priimti visų žaidimų taisyklių.

Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos, negėrė vyno, tai jūs sakėte: ‘Jis demono apsėstas’. Žydai atmetė Jono Krikštytojo kvietimą atgailai, kadangi manė jį esant beprotį. Vienu iš labiausiai neraminančių mūsų laikų ženklų yra tas, kad mes gėdijamės supelijusių Arso klebono bulvių. „Išblukęs intelektualas su kolorate po kaklu“ rauko nosį žvelgdamas Arso klebono puodą. Nuo to laiko kai išgirdo žodį „mazochizmas“ jis įtariai žvelgia į bet kokį apsimarinimą ir kritiškai vertina viduramžių šventųjų atgailos praktikas.

Kristus liepė mums nebūti paniurusiais kai pasninkaujame, tačiau pasninko Jis nepanaikino. Neabejotinai, ne kūno apmarinimas yra svarbiausias, nes ir velnias nei valgo, nei geria, nei veda, tačiau dėl to šis didis asketas nenustoja buvęs velniu. Krikščioniškos askezės supratimas ir priėmimas lieka mums iššūkis. „Mūsų laikų sąlygomis, – rašo P. Evdokimovas, – nutrūktgalviškame ir viską naikinančiame gyvenimo ritme, kuris išsekina nervų sistemą, krikščioniška askezė privalo įgauti naujas formas. Askezės metodas privalo tarnauti gyvenimui ir turi harmoningai atliepti naujiems iššūkiams. Kadaise atsiskyrėliai didvyriškai pasninkavo dykumoje. Šiandien apsimarinimu bus bet kokios skubos, triukšmo, kvaišalų atsisakymas. Tikra askezė bus gebėjimas tinkamai pasinaudoti būtinu poilsiu, gebėjimas sustoti ramybėje ir tyloje, atrasti reguliarios maldos ir kontempliacijos ritmą. Tikra askezė bus pajausti kito buvimą. Dykumos terapija, vykstanti giliausiuose žmogaus dvasios kloduose yra universali. Ji sukelia kolektyvinį pykinimą, yra susikaupusių pirmapradžių nešvarumų objektyvizacija ir projekcija į išorę. Askezė apvalo dvasią ir atlieka akylai budinčio sargybinio vaidmenį. Askezė ruošia naują žmogų sugrįžimui į istoriją“ [1].

Pasninko tikslas nėra išsižadėjimas dėl kokios nors materialinės gėrybės išsižadėjimo, bet tvarkingo santykio su daiktais ugdymas ir meilė artimui. Kaip dykumų tėvų laikais, taip ir šiandien krikščionis yra kviečiamas į kovą prieš neteisingą santykį su pasauliu ir jame esančiais daiktais. Tikras pasninkas turėtų padėti krikščioniui atrasti santykį su Dievu kaip visa ko Kūrėju. Krikščionis tik tuomet bus Dievo ženklu pasaulyje, jei jo santykis su pasauliu ir jame esančiais daiktais bus tvarkingas.

Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, jūs vėl sakote: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’. Valgymas ir gėrimas negali būti suvokiamas vien tik cheminiu fiziologiniu aspektu. Tai nėra vien tik fizinės energijos šaltinis mūsų kūno mechanizmo funkcionavimui. Tai yra viso asmens veiksmas. K. Rahneris rašo, kad nėra nieko paslaptingesnio nei valgymas: to, kas negyva, perkeitimas į tai, kas gyvą; svetimo mums kūno metamorfozė į mūsų substanciją; materijos perkeitimas į aukštesnę ir pilnesnę tikrovę. Kasdieniame mūsų valgyme yra kažkas šventiška. Kiekviena diena yra šventė. Mūsų kasdienybė atsargiai, bet aiškiai mums primena amžinojo gyvenimo pokylį[2] .

Jėzus palyginimas apie vaikus peržengia valgymo ir gėrimo praktiką ir paliečia kitą „Dievo žaidimo“ aspektą – juoką. Juokas neprieštarauja askezei, pasninkui ir apsimarinimui. Pripažinkime, kai kurie katalikai geriau jaučiasi laidotuvėse nei vestuvėse. Kodėl? Yra kažkoks perkreipto veido, sulenkto kaklo katalikiško auklėjimo (tiksliau būtų pasakyti neišauklėjimo) modelis, kuris, beje, yra Kristaus paniekinimu. Juk tai Jėzus yra pasakęs: bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims (Jn 16, 22).

Taip pat yra kažkoks bažnytinis ir vienuolinis stilius primenantis robotą, automatiškai dalinjntį šypsenas. Robotas sutinka žmogų ir mechaniškai nusišypso. Tai yra „apaštalavimo technikos“ elementas. Nėra nieko labiau pykinančio už veidmainišką „pamaldų“ šyptelėjimą.

Mes turime pagaliau išmokti juoktis iš tikrųjų. Juokas yra rimtas dalykas. Ypač jis rimtas krikščioniui po Nyčės priekaištų: „Nemačiau jų veiduose džiaugsmo.“ Akivaizdu, čia nekalbamas apie kvailių juoką: Kvailųjų šneka yra atstumianti, o jų kimus juokas atkarus savo nuodėmingu smagumu (Sir 27, 13).

Tikrai juoktis geba tik tas, kas geba tinkamai vertinti žmones ir įvykius, kas žino žmonių ir daiktų vertę, kas nelaiko savęs visatos bamba. Juokas mūsų gyvenime atlieka nepakeičiamą išlaisvinimo funkciją. Jis išlaisvina mus iš pagundos perdėm rimtai vertinti save ir mus supančius daiktus, kurie yra tiesiog juokingi.

Šv. Raštas sako, kad Dievas juokiasi danguje. Anot K. Rahnerio, Dievas juokiasi ramybės, tikrumo, giedrumo juoku. Dievo juokas peržengia liūdną, kruviną ir žiaurią, beprotišką ir vulgarią istoriją. Krikščionio juokas turi būti panašus į Dievo juoką. Juokas, išplaukiantis iš teisios širdies, kiekvieno pasaulio idiotizmo akivaizdoje yra Dievo juoko atspindys. Toks juokas teigia, kad Dievas yra istorijos ir amžinybės Viešpats, kad Dievas yra nugalėtojas, kad mes esame Jame, o Jame viskas yra gera.

Humoro jausmas yra inteligentiškumo ženklas, o inteligentiškumas yra kiekvieno krikščionio pareiga. Humoro jausmas byloja apie mūsų gebėjimą pasijuokti iš savęs, pajuokauti iš savęs anksčiau, nei tai padarys kiti. Humoro jausmas yra ženklas, kad mes išsilaisvinome iš „gyvenimo ir mirties viešpaties komplekso“, nuo kurio kenčia nemaža dalis krikščionių. Tokie krikščionys šluosto sau burnas „egzistencinėmis problemomis“, traukia iš savo vidinio lobyno tokius galingus žodžius kaip „pneumatologija“, „instancija“, „dialektika“, „kerigma“. Ir visa tai daro mirtinai rimta veido išraiška. Mes žvelgiame į save pernelyg rimtai. Mes pamiršome, jog didžiausias humoristas yra Dievas. Pakanka prisiminti, ką Jis pasirinko būti savo artimiausiais bendradarbiais ir savo misijos tęsėjais…

Ar esame pasirengę įsijungti į Dievo surengtą žaidimą? Ar priimsime šio žaidimo taisykles? Dievo žaidimą sudaro pasninkai ir valgiais apkrauti stalai, ašaros ir juokas, linksmi motyvai ir raudos, kryžius ir tobulas džiaugsmas, apsimarinimai ir gyvenimo linksmybės, kova su pasauliu ir pasaulio meilė. Kas priima tik šio žaidimo dalį yra automatiškai diskvalifikuotas. Palikime savo vidinio uždarumo gudrybes, nesimaivykim kaip išlepinti vaikai. Vis tiek savo kaprizais nesugebėsime nutraukti Dievo žaidimo. Žaidimas vyksta toliau, kadangi Dievas visuomet randa atvirus, nuoširdžius, tikrus Išminties vaikus, kurie suprato Jo planą, nes išmintį pateisino visi jos vaikai.

Kun. Vladimiras Solovej,
Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapija


[1] P. Evdokimov, Les âges de la vie spirituelle, Desclée de Brouwer, p. 108.

[2] Plg. K. Rahner, Im Henbe Glauben et Alltägliche Dinge, Benziger.