Dovana skaitytojams

01
08 /
2018

„Magnificat leidiniai‘ šiemet išleido Claudio Dalla Costos knygą „Maurice Zundel. Šiuolaikinis mistikas“ (iš italų k. vertė Audrius Musteikis). Ištikimiems „Magnificat“ skaitytojams dovanojame pažintį su šiuo iškiliu mąstytoju – publikuojame fragmentus iš knygos, atspindinčius Maurice‘o Zundelio dvasinių mąstymų gelmes ir inovatyvumą.

Tarp sacrum ir profanum

Praėjus trisdešimčiai metų nuo pirmųjų Zundelio knygų pasirodymo, apie [Bažnyčios ir žmogiško gyvenimo santykio] problemas pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes bus teigiama: „Atotrūkis, dabar labai dažnai pastebimas, tarp išpažįstamo tikėjimo ir kasdienio gyvenimo, laikytinas vienu didžiausių mūsų laikų paklydimų <…>. Todėl jokiu būdu nederėtų priešpriešinti profesinės bei socialinės veiklos ir religinio gyvenimo. Krikščionis, apleidęs savo žemiškuosius rūpesčius, apleidžia pareigas artimui, taigi ir pačiam Dievui, ir rizikuoja savo išganymu.“

Bažnyčia pavėluotai atsisuko į konkrečias žmogaus problemas, galbūt ir todėl, kad neišgirdo šio reikalo pirmeivio Maurice’o Zundelio balso. Kai kur ir šiandien tebėra didelis atotrūkis tarp dvasinės ir žemiškosios realybės. Kurgi galime rasti Dievą kompiuterių, interneto, pažangių technologijų amžiuje?

Kokią prasmę žemiškoji tikrovė turi XXI amžiaus žmogui? Manau, itin svarbu pasiremti Zundelio teologiją maitinusiu požiūriu: „Kokia baisi klaida atskirti šventybę (sacrum) ir gyvenimą (profanum)!“

„Vienas vienuolis man kalbėjo: „Vienodai pamaldžiai aš valgau maistą ir švenčiu Mišių auką; kitaip tariant, prie stalo, bendruomenės refektoriuje, esu prie Viešpaties stalo kaip per Mišias, ir valgau duoną taip pat pamaldžiai, kaip ir maitindamasis Viešpaties Kūnu bei Krauju, nes Viešpats yra mano maistas ir valgomajame, ir liturgijoje. „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote – visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31).“

Zundelis pabrėžia kasdienio gyvenimo, kaip į šventumą nukreipto gyvenimo, svarbą, išaukštindamas kiekvieno profesines ir šeimos pareigas kaip niekuo nenusileidžiančias irgi svarbioms religinėms praktikoms.

„Nė vienas iš šių pasirinkimų savaime nėra nei labiau, nei mažiau šventas; ir tas, ir tas yra šventas <…>. Tarsi nebūtų galima būti šventaisiais kasdien neaplankant Švenčiausiojo Sakramento, nesukalbant rožinio, nepriimant Komunijos, tarsi profesinis gydytojo, seselės, mamos, amatininko, darbininko gyvenimas jau savaime išsprūstų iš šventumo orbitos ir būtinai reikėtų jį pašventinti visais tais išvardytais dalykais, kurių vertė neįkainojama, šito niekas neneigia, bet jie gyvenime dar nėra viskas <…>. Taigi kiekvienas mūsų esame pakviesti į šventumą, kiekvienas su savo statusu, profesija, siekiais, galimybėmis, skoniu ir polinkiais <…>. Net jei ir nekalbate rožinio kasdien – nors jį kalbėti yra gerai, tikrai taip; jei ir neinate Komunijos kiekvieną dieną, kas šiaip yra nuostabus dalykas; jeigu neapmąstote Kryžiaus kelio, kas ne mažiau vertinga; jeigu paprasčiausiai esate meilūs namuose, nesuerzinate šalia esančiųjų ir jeigu jūsų buvimas aplinkiniams yra lyg šypsnis, jūs tikrai pasiekėte evangelinį idealą.“

Ženklai ir sakramentai

Nėra geresnio būdo pašlovinti savo žmogiškąjį gyvenimą, kaip deramai, su džiaugsmu, aistra ir užsidegimu atlikti kasdienius savo darbus.

Visa žmogiškoji tikrovė yra perkeista Kristaus, kuris išaukštino ir pašventino visus kūrinijos sandus.

Dėl šios priežasties dar 1936 metais Zundelis rašė: „Tikriausiai niekas geriau neatskleidžia krikščionybės prigimties, kaip tai, kad ir menkiausi mūsų kasdienio gyvenimo aspektai remiasi sakramentine simbolika.

Mes esame įpratę būtinai nustatyti priešybę: Dievas ir pasaulis, ir laikyti specifiškai religinėmis gana svetimas įprastiniam mūsų elgesiui veiklas. Be didelių skrupulų religija pateikiama tokioje šviesoje, jai priskirtas tas nerealumo aspektas, kuris nuo jos atstūmė didelį mūsų amžininkų būrį.

O Kristus kaip palankiausius savo išganymo veiklai pasirinko paprasčiausius, kasdieniškiausius, žemiškiausius dalykus, veiksmus, pamokymus <…>. Daugybė mūsų amžininkų nutolo nuo religijos, nes patikėjo, kad ji apsiriboja išorinėmis praktikomis, neturinčiomis jokio ryšio su aukštesniais jų lūkesčiais <…>.

Dievo vardas kai kam tapo kliūtimi tikėti Dievą. O daugelis – aišku, dėl neišmanymo, dėl tragiško nesuvokimo, sumišusio tikriausiai su per dideliu uolumu – Dievui primetė savąjį pavidalą, įspraudė Jį į savo ribotumus ir menkumą, į savo prietarus ir interesus, nusilipdė Jį pagal savo poreikius; padarė Jį iš tiesų tokį panašų į mus, kad pagarbą paslapčiai išlaikiusioms sieloms Jis gali pasirodyti stabu!“

Savąją kosmoso ir bet kokio veiksmo vertės sampratą Zundelis perteikia poetiškai, pavyzdžiui, apmąstymuose, išsakytuose 1953 metais seserų auditorijai: „Krikščioniškoji visatos vizija štai kokia: duona, vynas, pyragas su braškių įdaru, tai dieviškosios bičiulystės simboliai, ir tas pyragas, jeigu valgote mėgaudamiesi jo grožiu, jo skoniu, suves jus į bendrystę su Juo <…>.

Krikščioniškoji išmintis – kiekvieną dalyką paversti meilės aktu. Kiekvienas veiksmas: valgyti, gerti, rūpintis savo kūnu, dalyvauti Mišiose tampa liturginiu veiksmu, begaliniu, amžinu veiksmu. Visiškai nekrikščioniška niekinti kokius nors dalykus, jūs galite pasisemti džiaugsmo skanaudami puikiausio vyno, kadangi per jį pajuntate visą tą didžiulį žmogaus triūsą ir visą tą didžiulę Dievo dovaną <…>.

Taigi ne niekinti pasaulį, o jį be galo mylėti, kaip be galo turime mylėti kitus <…>. Mes neturime pagrindo manyti, kad Dievas šykštėtų ar pavydėtų kokio savo kūrinio, priešingai! Dievas apsireiškia per kūriniją, o mes turėtume padėti ją atbaigti, kad ji vis labiau ir geriau rodytų Dievą.

Čia, virtuvėje, šiandien, dengiant stalą, ilsintis, tvarkant sąskaitas, įstaigoje, bet kurią akimirką dieviškasis gyvenimas kviečia jus ir gali per jus srūti ir apsireikšti kitiems <…>. Visi jį junta, jeigu esate nuolatinėje bendrystėje su Dievu. Nėra tokio dalyko – religinis veiksmas: visas gyvenimas yra religinis, arba visas gyvenimas, arba nieko.

Todėl mūsų Viešpats, norėdamas į mūsų gyvenimą įlieti begalinės didybės, gyveno tokį gyvenimą trisdešimt metų, pelnydamasis rankų darbu, dirbdamas darbą, kuris, regis, niekuo nėra religinis, pats įprasčiausias darbas; todėl sujungė Eucharistijoje duoną ir vyną.

Nereikia nieko kita, kad palaikytum ryšį su Dievu. Darbas, poilsis, kasdieniai žmonių santykiai – štai religija, kad kiekvienas veiksmas būtų persmelktas dieviškosios Esaties ir ją rodytų.“

O čia – žmogaus buvimą apibendrinanti mintis: „Visas gyvenimas yra liturgija, visas gyvenimas yra šventimas, visas gyvenimas yra Eucharistija, visas gyvenimas yra kontempliacija, nes visas gyvenimas išsipildo Trejybės širdyje.“

Knygą galite įsigyti čia