Džentilės da Fabriano „Gimimas, arba Kūdikio pagarbinimas“

01
12 /
2017

Džentilės da Fabriano „Gimimas, arba Kūdikio pagarbinimas“

Džentilės da Fabriano „Gimimas, arba Kūdikio pagarbinimas“

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia italų tapytojo Džentilės da Fabriano (tikrasis vardas – Gentile di Niccolò di Giovanni di Massi) sukurtas Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdas, primenantis kertinį žmonijos išganymo įvykį – Dievo Sūnaus gimimą.

Apie Džentilės da Fabriano asmeninį gyvenimą žinoma nedaug. Būsimasis menininkas gimė apie 1370 ar 1375 m. Fabriano miete Italijoje [1]. Spėjama, kad tapybos meno mokėsi Vidurio ir Šiaurės Italijoje, kur buvo galima susipažinti su madingais prancūzų, flamandų ir vokiečių kūriniais, o didikų dvaruose dažnai dirbdavo iš svetur atvykę dailininkai. Šis Šiaurės ir Pietų Europos meninių tendencijų sąlytis suformavo naują dailės stilių, vadinamą tarptautine gotika [2], kurioje viduramžiškos tradicijos pynėsi su gimstančiomis humanistinėmis idėjomis, pasaulietinio gyvenimo aktualijomis. Vienu svarbiausių tarptautinės gotikos atstovų Italijoje tapo Džentilė da Fabrianas. Ypač ryškiai šis keliaujančio tapytojo braižas sužibėjo garsiajame pirklių, bankininkų, politikų, amatininkų ir dailininkų mieste – Florencijoje. Čia buvo sukurti geriausi Džentilės kūriniai, žymiausias tarp jų – Švč. Trejybės bažnyčios Strocių (Strozzi) šeimos koplyčios altoriaus paveikslas „Išminčių pagarbinimas“ (1423). Teigiama, kad šiame darbe Džentilė paliko savo autoportretą – tai karaliaus dvariškis su raudona kepure…

Plati Džentilės da Fabriano kūrinių geografija (jo paveikslų ir freskų būta ar tebėra Fabriane, Venecijoje, Brešijoje, Sienoje, Orviete, Folinjone, Florencijoje, Romoje) liudija dailininko populiarumą. Tapytojas gaudavo prestižinius bažnytinius (pvz., freskos Laterano bazilikoje Romoje) ir pasaulietinius (freskos Dožų rūmuose Venecijoje) užsakymus. Italijos renesanso menininkų biografas Džordžijus Vazaris (Giorgio Vasari) rašė, kad Džentilės da Fabriano tapyba žavėjosi amžininkai, o šimtu metų vėliau kūręs žymusis Mikelandželas Buonarotis sakęs, jog Džentilės tapyba švelni ir tauri, artima sielai kaip ir jo vardo skambesys (lot. gentilis – tėvynainis, tautietis, kraštietis). Vaisinga Džentilės da Fabriano kūryba paveikė vėlesnius Italijos dailininkus: Džakopą Belinį (Jacopo Bellini), Pizanelą (Pisanello) ir Fra Andželiką (Fra Angelico). Džentilė mirė Romoje 1427 m. rugsėjį, nespėjęs užbaigti savo svarbiausio bažnytinio užsakymo – freskų Laterano bazilikos centrinėje navoje [3].

Publikuojamas Džentilės da Fabriano kūrinys „Gimimas, arba Kūdikio pagarbinimas“ apima Jėzaus gimimo ir Švč. Mergelės Marijos, adoruojančios Kūdikį, siužetus, todėl ir pavadinimai pateikiami du. Spėjama, kad paveikslas buvo baigtas 1420–1421 m. pakeliui į Florenciją ar jau į ją atvykus, tačiau užsakovas ir pirmieji savininkai nežinomi [4]. Smailėjančios arkos paveikslo forma, nedideli kūrinio gabaritai (72×42,6 cm) gali reikšti, kad jis buvo skirtas ne bažnyčiai, o privačiai koplyčiai, maldai vienumoje. Tačiau tuomet labai keista, kad Adrijos jūros pakrantėje buvo rastos kelios vietinių meistrų tapytos paveikslo kopijos. Galbūt kūrinys, kaip ir dailininkas, daug keliavo? Šis netikrumas, žinių apie kūrinį ir jo kūrėją stygius apsunkina paveikslo analizę, tačiau atveria kelią interpretacijai. Tad įeikime į paveikslo erdvę, leiskimės į dialogą su autoriumi, kurdami savo pasakojimą.

Jėzaus gimimo istorija pagal Džentilę iš Fabriano

Smulkiomis gėlytėmis nusagstytoje vejoje sėdi tamsiu apsiaustu apsigaubusi moteris su kūdikiu. Už moters nugaros į lazdą atsirėmęs sėdi vyras, kitoje pusėje – medinė pašiūrė, kurioje asilas ir jautis romiai žvelgia į ėdžiose pakreiktą šieną. Tolumoje – kalnai. Ant vieno jų – piemenys su šunimi ir pulkeliu avių. Piemenys nusisukę, regis, žvelgia į kažką virš kalno – erdvę, kuri žiūrovo akims nepasiekiama. Evangelijoje pagal Luką randame pasakojimo raktą: tai Kristaus gimimo ir Apreiškimo piemenims istorija (žr. Lk 2, 6–16), papildyta ilgesinga pranašyste iš Senojo Testamento: „Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias, tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta.“ (Iz 1, 3) Šiek tiek glumina šv. Juozapo nuošalumas – kodėl šis garbingo amžiaus vyras nesidžiaugia, sulaukęs pirmagimio? Galbūt jį slegia rūpesčiai, o gal, kaip tai įprasta viduramžių dailei, paveikslo plokštumoje sutelkti praeities ir ateities pasakojimai – šv. Juozapas miega, sapnuodamas angelą, raginantį parsivesti nėščią sužadėtinę į savo namus, nes „jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20), arba angelą, skubinantį keltis ir bėgti į Egiptą (žr. Mt 2, 13)? O gal šv. Juozapas, teisus izraelitas, bando suvokti Dievo Motinos nekaltumo paslaptį ir nesupranta: „Tyrasis Juozapas Tave, Nepalytėtoji, skaisčią matydamas, ir blaškomas širdy audros abejonių…“ [5].

Švč. Mergelės Marijos figūra rami ir stabili. Lengvai banguojantys auksu atausti jos apsiausto kraštai ištapyti maldų ir giesmių žodžiais – kreipiniais į Mergelę Mariją: „Ave Mater digna Dei […] (Sveika, Motina, verta Dievo)“; „Salve Regina Mater Mis[ericordiae] (Sveika, Karaliene, Gailestingumo Motina)“; „ Ave Maris Ste [lla]“ (Sveika, Jūros Žvaigžde); „Dei Mater Alma atque [Semper Virgo]“ (Maitinanti Dievo Motina ir Visada Mergelė); „Ave Maria Gratia Plena Do [minus] Tecum Benedi [cta tu in] Mulieribus“ (Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi, Tu pagirta tarp moterų). Dar subtiliau nutapyta lengvutė skraistė, pridengianti Kūdikį. Ši detalė Kristaus gimimo paveiksluose šiek tiek nejauki – juk Kūdikiui šalta… Bet taip norėta atskleisti nuogumą ir pažeidžiamumą, kurį prisiėmė Dievas.

Svarbiausi paveikslo prasminiai segmentai išryškinti šviesa: Dievo Motinos veidas, maldai sudėtos rankos ir Kūdikis. Visi kiti šviesūs paveikslo akcentai – ornamento raibuliai, kalnų pakopos ir skaisčiai blyksintys žolynai tik atitaria iš kūnų ir iš auksinio dangaus sklindančią šviesą. Pagrindiniai paveikslo „veikėjai“ – žvilgsniai. Kūdikis su pasitikėjimu žiūri tiesiai į savo Motinos akis. Marijos žvilgsnis – lyg slėpinys, jis krypsta labiau į vidų nei į išorę, yra pripildytas ramybės, o galbūt ir skausmingos nuojautos.

Mintimis grįžtu į XV a. pradžią ir pasigendu tavo, Džentile, išgirtojo tapybos braižo: puošnių ornamentų, grakščių judesių ir emocingų veidų. Kur besišypsantis Kūdikis ir jo gražioji jaunutė Motina? Kur dingo giedantys angelai ir šventų Kalėdų idilija? Mielasis Džentile iš Fabriano, nepyk, jei būčiau tavo amžininkė, šiuo paveikslu tikriausiai nesižavėčiau. Tačiau, šiandien, prisipažinsiu, tai yra vienintelis tavo kūrinys, kur Mergelėje Marijoje matau ne kurtuaziškų manierų rūmų damą, o Motiną, kuria galiu pasitikėti. Prieš šį darbą nuščiūvu ne dėl tapybos technikos virtuoziškumo, bet dėl paslapties, kurios neatskleidei. Todėl nesistebiu, kad Adrijos jūros pakrantės meistrai tapė jo kopijas – juk prieš šį atvaizdą taip lengva melstis.

„VIEŠPATIE, mano širdis neišdidi
nei mano žvilgsnis neišpuikęs.
Nesiekiu didelių dalykų,
to, kas prašoka mano jėgas.
Priešingai, esu patenkintas ir ramus;
kaip vaikas ramus ant motinos kelių,
taip rami širdis mano krūtinėje.
Pasitikėk VIEŠPAČIU, Izraeli,
ir dabar, ir amžinai!“ (Ps 131)

Dr. Jurgita Pačkauskienė


[1] Tapytojui išgarsėjus, Fabriano miesto pavadinimas tapo jo vardo antrąja dalimi – Džentilė iš Fabriano (it. Gentile da Fabriano).
[2] Dar vadinama ir universaliąja gotika, plitusia visoje Vakarų Europoje XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje dėl monarchų ir didikų dvarų ryšių.
[3] Darbą po Džentilės da Fabriano mirties pabaigė tapytojas Pizanelas (it. Pisanello). Džentilė da Fabrianas buvo palaidotas Naujojoje Švč. Marijos bažnyčioje, tačiau kapas neišliko.
[4] Šiuo metu paveikslas saugomas Žano Polio Geti (Jan Paul Getty) muziejuje Los Andžele.
[5] Žodžiai iš ankstyvaisiais viduramžiais sukurto himno „Apreiškimo Švenčiausiajai Dievo Gimdytojai akatistas“.