„Džiūgauk, sūnau Hiacintai, nes tavo maldos yra mielos ir malonios mano Sūnui, visų Išganytojui, ir visa, ko jį mano vardu prašysi, bus išklausyta“

01
08 /
2017

Rugpjūčio 17 d. Katalikų Bažnyčios liturginis kalendorius mini garsiausią XIII a. Rytų ir Šiaurės Europos misijų apaštalą, vieną iš Lietuvos globėjų, dominikonų ordino vienuolį šv. Hiacintą, kuris lietuvių liaudies pamaldumo tradicijoje, pagal lenkišką-vardo formą, vadinamas šv. Jackumi. Autentiški jo gyvenimo aprašymai neišliko, tačiau yra daug legendų, šv. Hiacinto apaštalavimas minimas kitų šventųjų gyvenimuose bei stebuklų liudijimuose, kuriais remiantis tradiciškai ir aprašomas šio šventojo gyvenimas.

Nėra žinoma net tiksli šv. Hiacinto gimimo data – dažnai nurodomi 1183 arba 1185 metai. Aišku tik tiek, kad gimė Kamień Śląski mieste (dab. Opolės vaivadija Lenkijoje), senoje kilmingoje Odrowążų giminėje, kuri bėgdama nuo vengrų kariuomenės persikėlė iš Moravijos žemių į dabartinės Lenkijos teritoriją.

Kaip tais laikais buvo įprasta, kiek paūgėjęs tėvų namuose jaunuolis tolesniam auklėjimui ir ugdymui buvo atiduotas savo dėdei, tuometiniam Krokuvos vyskupui Ivonui, kuris paskatino jaunuolį rinktis kunigystę. Dėdės remiamas, jis išvyko studijuoti teologijos į garsiausius viduramžių Europoje Paryžiaus ir Bolonijos universitetus. Kartu su dėde ir keliais studentais 1218 m. nuvykęs į Romą susitiko su kaip tik tuo laiku veiklą pradėjusio Pamokslininkų ordino (dominikonų) įkūrėju šv. Dominyku ir tapo stebuklo liudininku, kai Dominykui užtariant iš mirusiųjų buvo prikeltas vieno kardinolo sūnėnas. Priblokštas tokio stebuklo, vyskupas Ivonas Dominyko paprašė į Lenkiją atsiųsti savo brolių dominikonų. Šv. Dominykas jam atsakė: „Tai padaryčiau, jei tik tokių turėčiau; o jei jūs turite Dievui malonių ir ordinui tinkamų vyrų, aš juos tikrai priimčiau.“ Vyskupas Ivonas pasiūlė priimti į ordiną kartu buvusius stebuklo liudininkus, vėliau šventaisiais paskelbtus Hiacintą ir Česlovą bei Hermaną Vokietį. Veikiausiai tai įvyko 1220 m. Pelenų dieną. Pasak tradicijos, iš paties šv. Dominyko rankų jie priėmė dominikonų abitus. Anot kitos legendos, Hiacintas buvo pirmasis, kurį šv. Dominykas priėmė į ordiną. Romoje būsimas šventasis gyveno iki mūsų dienų veikiančiame Šv. Sabinos dominikonų vienuolyne ant Aventino kalvos. Vienoje iš legendų pasakojama, kad neseniai Pamokslininkų ordino regulą patvirtinęs popiežius Honorijus III, , sužinojęs, kad šis gabus jaunuolis, atvykęs iš šiaurės, įstojo į dominikonų ordiną, pasakęs, kad jis būsiąs didis tikėjimo skelbėjas Europos Šiaurės kraštuose.

Po kelerių metų, praleistų Romoje, Hiacintas leidosi į pirmą misijų kelionę. Apaštalavo Karintijoje (dabartinėje Slovėnijoje ir Austrijoje), Čekijoje ir Moravijoje. Keletą metų praleido Krokuvoje, kur kartu su iš Romos jį atlydėjusiais kitais broliais pamokslininkais Krokuvos vyskupo Ivono atiduotoje Švč. Trejybės bažnyčioje 1222 m. įsteigė pirmąjį Lenkijos teritorijoje dominikonų vienuolyną, sėkmingai gyvuojantį ir mūsų dienomis. Tai pačiais metais įsteigė vienuolynus Prahoje ir Olomouce, 1226 m. – Vroclave, 1227 m. – Poznanėje ir Gdanske. 1228 m. Lenkijoje įkūrus dominikonų ordino provinciją, Hiacintas buvo paskirtas provincijolu, tačiau atsisakė šio titulo. Apie 1228 m. išvyko į Kijevo Rusią, kur praleido dvylika metų. Kijeve apie 1228–1229 m. taip pat įkūrė Švč. Mergelės Marijos dominikonų vienuolyną. Vėliau patraukė į šiaurę, pas prūsus ir pietvakarių Baltijos gentis. Yra legendų, tvirtinančių, kad šiuo laiku buvo pasiekęs ir Švediją.

Šv. Hiacinto misijų teritorijos buvo iš tiesų plačios: šiaurės rytuose – Lietuva, rytuose – Kijevas, pietryčiuose – Juodoji jūra, pietuose – Dunojus, šiaurės rytuose – Skandinavija, be to, Silezija, Pomeranija ir Bohemija. Legendose pasakojama, kad Hiacinto misionierišką veiklą, ypač jo sakomus pamokslus, lydėjo gausūs stebuklai. Jam priskiriami nuostabūs ženklai aprašomi Lenkijos ar brolių dominikonų šventųjų gyvenimų istorijose. Pvz., kai Kijevo miestą puolė totoriai, Hiacintas, užėjęs į vienuolyno koplyčią, paėmė Švenčiausiąjį Sakramentą, kad išgelbėtų nuo išniekinimo. Jam su monstrancija rankose žengiant pro duris, pasigirdęs balsas: „Gelbėji Sūnų, išgelbėk ir jo Motiną.“ Hiacintas suprato, kad tai kvietimas gelbėti ir Marijos statulą. Tačiau ji buvo sunki, vienas žmogus nebūtų galėjęs panešti. Įvyko stebuklas – statula pasidarė tokia lengva, kad Hiacintas galėjo ją be vargo išgelbėti.

Kitoje legendoje pasakojama apie tai, kaip Hiacintas su broliais dominikonais keliavo ir priėjo pavasarį ištvinusią Vyslą. Karštai pasimeldęs, jis užmetė savo apsiaustą ant vandens ir visi tuo apsiaustu kaip per tiltą saugiai persikėlė į kitą krantą. Dar kitoje legendoje teigiama, kad vieną vakarą, Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventės išvakarėse, „pagal savo įprotį“ vienuolis Hiacintas atsiklaupęs prieš altorių meldėsi ir mąstė apie Dievo Motinos kūno bei sielos šlovę. Tuo metu virš altoriaus išvydo nuostabią šviesą ir Švč. Mergelę Mariją, kuri kreipėsi į jį: „Džiūgauk, sūnau Hiacintai, nes tavo maldos yra mielos ir malonios mano Sūnui, visų Išganytojui, ir visa, ko jį mano vardu prašysi, bus išklausyta.“

Misijų kelionę lydėję žymiausi stebuklai tapo jo ikonografinės tradicijos dalimi: „prikėlė iš mirusiųjų Vyslos upėje paskendusį Petrą iš Prasovo“; „išgydė nebylę kilmingą moterį“; „ties Vyšegradu eidamas per vandenį ant savo apsiausto perkėlė savo brolius į kitą krantą“; „maldomis atgaivino audros suniokotus kviečius“; „išpranašavo ir išmeldė, kad nevaisinga moteris laimingai pagimdytų“; „kryžiaus ženklu išgydė du nuo gimimo aklus berniukus“; „prikėlė iš mirusiųjų nuskendusį Dunojaus upėje ponios Prišislavos paauglį sūnų“; „su Švč. Sakramentu ir Švč. Mergelės Marijos atvaizdu bėgdamas nuo totorių pavojaus, sausomis kojomis perėjo Dniepro upę“. Stebuklu ir malone laikytina ir tai, kad šv. Hiacintas išpranašavo savo mirties datą – per Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventę.

Nors dėl savo darbo Prūsijoje ir kitose Baltijos jūros regiono šalyse buvo vadintas „Šiaurės apaštalu“, tačiau tikrai jis buvo ne vienas, nes šiuose kraštuose apaštalavo pirmoji dominikonų karta, šv. Hiacinto amžininkai. Tai patvirtina ir tokie faktai, kad Lietuvos valdovą Mindaugą karaliumi vainikavo Kulmo vyskupas dominikonas Heidenrikas, o įšventino pirmasis Lietuvos vyskupas, taip pat dominikonas, šv. Vitas.
Kadangi trūksta šaltinių, legendos visus tuometinius dominikonus ir jų atliktus darbus sutapatino su šv. Hiacintu ir jo veikla. Jei tikėtume visomis šiomis legendomis, šv. Hiacintas perėjo pusę pasaulio.

Šv. Hiacintas mirė Krokuvoje 1257 m. rugpjūčio 15d. Prie jo karsto budėjęs Krokuvos vyskupas regėjęs, kaip šv. Stanislovo lydimas Hiacintas pakilo į dangų. 1557 m. popiežius Klemensas VII paskelbė Hiacintą palaimintuoju, o Klemensas VIII 1594 m. – šventuoju. Kadangi jo mirties, tai yra gimimo dangui, šventė sutapo su Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų iškilme, šv. Hiacinto liturginis minėjimas buvo švenčiamas rugpjūčio 16 d. Popiežius Pijus X šv. Hiacinto minėjimą perkėlė į rugpjūčio 17d. Lietuvos dominikonų ir didikų prašymu, popiežius Inocentas XI 1686 m. šv. Hiacintą paskelbė Lietuvos globėju.

Daugiau stebuklų, siejamų su šv. Hiacintu, paliudyta vėlesniais amžiais. Vilniaus dominikono Pauliaus Rušelio XVII a. viduryje pateikiamomis žiniomis, šv. Hiacintas prikėlęs 54 mirusiuosius, 76 merdinčius ištraukęs iš mirties nagų ir t. t. ir pan. Visa tai rodo, su kokiu stebėtinu pasitikėjimu tikintieji šaukdavosi šv. Hiacinto įvairiausiais gyvenimo atvejais.

Daugiausia stebuklų įvyko 1521–1523 m.: šventojo užtarimu išgijęs 101 asmuo; 36 pasveikę jau būdami agonijoje; rankų ir kojų skausmus numalšinę 69; akis (net aklumą) išgiję 40; šv. Hiacintas pagelbėjęs gimdyvėms (32); sifilitikams (29); karštinės ištiktiems (22); vandenlige sergantiems (21); epileptikams (14).

Dr. Juozapas Blažiūnas

* * *
Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje publikuojamas paveikslas „Šv. Hiacintas“ – puikus XVIII a. II p. vėlyvojo baroko kūrinys. Čia vaizduojamas gerai žinomas šv. Hiacinto gyvenimo epizodas, kai Kijevą užpuolus totoriams bažnyčioje Mišias aukojęs šventasis čiupo Švč. Sakramentą, alebastrinę Dievo Motinos figūrėlę ir žengdamas Dniepro upės bangomis išnešė juos iš priešų užimto miesto, šiuo stebuklingu būdu išsivesdamas ir konvento brolius. Kūrinyje nutapytas vandenimis sparčiai žengiantis šv. Hiacintas, vienoje rankoje laikantis monstranciją, kitoje – Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu statulą. Šventąjį baukščiai seka kitas dominikonas, tolumoje matosi liepsnojantis miestas ir besiblaškantys jo gyventojai. Baroko tapybos bruožus ir nežinomo dailininko meistrystę kūrinyje liudija profesionaliai ir įtaigiai perteikti grakštūs figūrų judesiai, jausmingi veidai, išraiškingos dinamiškos pozos, nerimastingai plevenančios rūbo klostės. Labai panašus, galbūt net to paties dailininko sukurtas paveikslas tebėra Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios altoriuje, supaprastintos kompozicijos XIX a. sekinys išliko Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčioje.

Manoma, kad aptariamasis paveikslas anksčiau priklausė Trakų dominikonų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčiai. Dominikonų vienuolynas Trakų vaivados ir Lietuvos didžiojo kanclerio Marcijono Oginskio valia ir lėšomis 1688 m. pradėjo kurtis apleistoje Trakų pusiasalio pilyje, tačiau konvento istorija klostėsi nesėkmingai: dėl įvairių priežasčių vienuolyno ir bažnyčios statybos užtruko, dar nebaigtus statinius niokojo priešų kariuomenės ir gaisrai, ilgą laiką vienuoliai glaudėsi laikinoje priebėgoje – buvusiame benediktinių vienuolyne, vėliau – mediniuose statiniuose pusiasalio pilyje, kur mūrinė bažnyčia taip ir liko nepastatyta. 1864 m. Rusijos carinės administracijos įsakymu vienuolynas buvo visai panaikintas, o jo koplyčios turtas, taip pat ir paveikslai, pateko į parapinę Trakų bažnyčią.

Dr. Dalia Vasiliūnienė