Eik ir daugiau nebenusidėk! (Jn 8, 1–11)

01
04 /
2017

Evangelija pagal Joną 8, 1–11

Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“

Keletas įvadinių minčių

Evangelinio pasakojimo apie moterį svetimautoją nerandame seniausiuose Jono Evangelijos rankraščiuose. Jo necituoja ir III–IV a. Bažnyčios Tėvai. Vis dėlto ši istorija buvo žinoma primityviojoje Bažnyčioje. Ją mini Siriškoji didaskalija (III a.), Apaštališkosios konstitucijos (III a. pabaiga–IV a. pradžia). Apie ją kalba ir Bažnyčios istorikas Euzebijus Cezarietis (265–340 m.). Šį pasakojimą randame Vulgatoje, lotyniškame Biblijos vertime.

Egzegetai pabrėžia, kad pasakojimo apie moterį svetimautoją stilius ir žodynas yra daug artimesnis Luko nei Jono Evangelijai. Gal todėl kai kuriuose rankraščiuose šis pasakojimas įterptas po Lk 21, 38, o Jono Evangelijos senuosiuose rankraščiuose – vienuose įdėtas po Jn 7, 36, kituose – Evangelijos pabaigoje. Viena aišku, šis pasakojimas tikrai yra autentiškas. Dėl Jėzaus radikalaus elgesio nusidėjėlių atžvilgiu ta istorija buvo nepatogi kai kuriems primityviosios Bažnyčios vadovams. Ankstyvuoju Bažnyčios laikotarpiu svetimavimas buvo laikomas viena iš sunkių nuodėmių, kuriai buvo reikalinga vieša atgaila ir kuri galėjo būti atleista tik vieną kartą gyvenime. Jėzaus elgesys šios moters atžvilgiu kai kuriems galėjo pasirodyti kaip perdėtas atlaidumas neištikimos santuokos atžvilgiu. Ir vis dėlto jis puikiai atspindi Jėzaus mokymą: „Atėjau ne teisti, bet gelbėti.“ (plg. Jn 3, 17) Nepaisant skirtumų rankraščiuose, šis Evangelijos epizodas įtrauktas į vėlesnę Jono Evangelijos redakciją, kurią mums perdavė Bažnyčia. Todėl nesustodami daugiau prie šio teksto autentiškumo ar istoriškumo klausimo, verčiau apmąstykime, kokią žinią Dievas nori mums perduoti šia istorija.

Pasakojimas apie moterį svetimautoją nušviečia Dievo ir žmogaus santykį nauja šviesa. Jis parodo, kas yra žmogus ir kas yra Dievas. Moteris, kurią nusikaltimo vietoje sučiupo doros ir įstatymo sergėtojai, – tai paveikslas mūsų žmogiškojo trapumo ir sužalotos prigimties, paženklintų nuodėmės ir neištikimybės. Bet didžiausia staigmena ir didžiausia paguoda yra tai, kad net tokį žmogų Dievas myli. Myli ne nuodėmę, ne blogį, bet žmogiškumą ir jame slypintį dieviškumą, nors ir aptemdytą nuodėmės. Bet grįžkime prie Evangelijos teksto ir pabandykime atskleisti slėpiningojo Dievo veidą.

Evangelijos komentaras

Per žydų Palapinių šventę[1] Jėzus ateina į Jeruzalės šventyklą ir ten ima mokyti žmones. Dėl Jo asmens minioje kyla nesutarimų. Vieni tvirtina Jį esant pranašą, kiti Mesiją, treti tam priešinasi. Buvo [net] tokių, kurie norėjo jį suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš jį rankos (Jn 7, 44). Vakarui atėjus visi išsivaikščiojo kas sau, o Jėzus grįžo į Alyvų kalną (plg. Lk 22, 39). Kitos dienos rytą, auštant Jis vėl atėjo į šventyklą. Apie Jį ėmė burtis žmonės, o Jis, kaip paprastai, atsisėdęs juos mokė.

Netikėtai fariziejai ir Rašto aiškintojai į klausytojų būrį atveda moterį ir pastato ją tarp kaltintojų, o gal klausytojų. Sugavusieji moterį svetimaujant kalba apie jos užmušimą akmenimis! Tad vyrų ratas, kurio viduryje stovi moteris, tampa tarsi uždaru mirties ratu. Šis uždaras ratas gali būti puikus palapinės be stogo įvaizdis, tik, deja, šioje „palapinėje“ švenčiamas ne džiaugsmingas išlaisvinimas iš vergovės, tai yra iš nuodėmės, bet, priešingai, moterį norima pasmerkti mirčiai. Ar pavyks moteriai išeiti iš jo gyvai? Toks yra pagrindinis Jėzaus rūpestis: sugrąžinti moterį į gyvenimą, pripildytą džiaugsmo ir dėkingumo dėl atleidimo, o kartu išlaisvinimo iš nuodėmės gestu sugrąžinti tikrą prasmę Palapinių šventei.

Sunku ir įsivaizduoti, ką turėjo išgyventi moteris, apsupta niekinančiai į ją žvelgiančių vyrų. Fariziejai jai neištaria nė žodžio, jos nusikaltimas yra akivaizdus ir to jiems pakanka. Kodėl jie atveda svetimavusią moterį pas Jėzų? Juk dar vakar, kad parodytų visišką panieką tiek Jėzui, tiek Jo mokymui, jie nusiuntė sargybą į šventyklą Jo suimti. Ir štai, lyg niekur nieko, jie ateina pas Jį pasitarti dėl atlikto sunkaus nusižengimo, kai tuo tarpu tokiems nusižengimams spręsti buvo specialiai paskirtos teisminės ir religinės instancijos. Gal jie staiga pripažino Jėzų pranašu ar Mesiju, todėl galinčiu teisti? Deja, ne! Jie taip elgiasi norėdami išbandyti Jėzų, kad galėtų Jį apkaltinti ir pasmerkti. Atvesta moteris jiems tik įrankis, „jaukas“, kuriuo tikisi pagauti Jėzų, o tada pašalinti tiek ją, tiek ir Jėzų kaip pavojingą maištininką. Paniekindami moterį ir Jėzų, jie paniekina taip pat ir Mozės Įstatymą, kuris kalba ne apie mirtį, o apie gyvenimą: Kaip aš gyvas, – sako Viešpats, – nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų. Sugrįžkite, sugrįžkite iš savo nedorų kelių, kad nemirtumėte! (Ez 33, 11) Nepajėgdami tinkamai skaityti ir interpretuoti Įstatymo, galiausiai jie paniekina ir patį Dievą. Įstatymas jiems nebėra Dievo žodis, kurį reikia suprasti, jo klausyti ir pritaikyti šiandienai. Jie naudoja Dievo žodį tik tam, kad galėtų spęsti pinkles, manipuliuoti juo, kad pasmerktų žmogų. Ir čia atsiskleidžia tikras paradoksas, nes Biblijos požiūriu nesiskaityti nei su žmonėmis, nei su Dievu ir Jo žodžiu (o Jėzus ir yra įsikūnijęs Dievo Žodis) kaip tik ir reiškia „būti tikruoju svetimautoju“. Pranašai dažnai kaltina svetimavimu neištikimą Izraelio tautą, kai ji nusisuka nuo Dievo kelio ir nuseka paskui netikrus dievus. Taigi Dievo žodžio saugotojai tampa tikrais svetimautojais. Pasakojimo pabaigoje Jėzus tai ir pabrėš: Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.

Šioje istorijoje galima įžvelgti trejopą teismo procesą. Visų pirma tai moters teismas – ar iš tiesų ji bus pasmerkta ir užmušta akmenimis? Tada Jėzaus teismas – ar kaltintojams pavyks Jį sukompromituoti ir pasmerkti drauge su moterimi? Galiausiai tai fariziejų ir Rašto aiškintojų teismas – jei jie patys įklius į savo spendžiamas pinkles.

Fariziejų pinklės yra iš tiesų gerai paspęstos. Jie tikisi priversti Jėzų prieštarauti sau pačiam ir taip Jį viešai sukompromituoti. Jei Jis pasakys, kad šiai moteriai turi būti atleista, tai prieštaraus Mozės Įstatymui, aukščiausiam žydų religiniam autoritetui. Tai bus pretekstas viešam susidorojimui teismo taryboje. Be to, juk Jėzus sakėsi atėjęs ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti. O jei Jis sakys, kad turi būti laikomasi Mozės Įstatymo, tai pritars moters užmušimui akmenimis: tokiu atveju, pirmiausia šį Jo veiksmą romėnų valdžia palaikys maištu, nes romėnai apie 30 metus po Kristaus žydams neleido ką nors pasmerkti mirtimi; antra vertus, visas Jo mokymas apie Dievo gailestingumą ir atleidimą bus paneigtas. Taigi, jei Jėzus prieštarauja pats sau arba Įstatymui, Jis negali būti nei pranašas, nei Mesijas ir yra tik dar vienas iš daugelio apsišaukėlių.

Kaltintojai remiasi Mozės Įstatymu, kuriame liepiama svetimavusią moterį užmušti akmenimis. Ir iš tiesų Kunigų knygoje skaitome: „Jei vyras svetimauja su ištekėjusia moterimi, nusikalsdamas svetimavimu su artimo žmona, abu – svetimautojas ir svetimautoja – bus nubausti mirtimi.“ (Kn 20, 10; plg. Įst 22, 22) Mozės Įstatymas pabrėžia du dalykus: pirmiausia jis kalba apie mirties bausmę nepatikslindamas jos įvykdymo būdo. Fariziejai ir Rašto aiškintojai nėra kieno nors įpareigoti teisti nutvertą svetimautoją. Jie tai daro iš religinio uolumo. Tik ar po ta tariamo uolumo skraiste neslypi kiti tikslai? Antra, jis primena, kad svetimavimo nuodėmė atliekama dviese ir kad nubausti turi būti tiek vyras, tiek moteris. Fariziejai pas Jėzų atvedė tik moterį, tad kur pasidėjo su ja svetimavęs vyras? Kodėl jie neatvedė jo drauge su moterimi pas Jėzų? Galbūt leido jam pasprukti? Kur yra jos tikrasis vyras? Ar jis žino, kad jo žmona sučiupta svetimaujant? O gal jis pats dalyvavo tame sąmoksle prieš savo žmoną?

Viena aišku, kad dalį tikrovės čia norima užtušuoti. Kodėl? Atrodo, kad jiems kilo „geniali“ mintis: jie nusprendė į čia nesančio svetimavusio vyro vietą pastatyti patį Jėzų ir Jį apkaltinus pasmerkti drauge su moterimi. Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi? Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles (norėdami išbandyti, ištirti, sugundyti), kad turėtų, kuo apkaltinti. Jėzus tiesiog įtraukiamas į svetimautojos bylą. „Išbandyti, spęsti pinkles“ fariziejų kalboje reiškia apkaltinti, o konkrečiau apkaltinti svetimavimu. Taigi bus teisiama ne moteris, bet Jėzus. Jei, kaip jie tikisi, Jėzus imsis ginti moterį, tai Jis pateisins jos veiksmus ir taps sąmokslininku; tuomet Jį bus galima apkaltinti ir užmušti drauge su moterimi.

Jeigu pažvelgsime, kaip įvykiai klostosi toliau, tai pamatysime, kad net išgelbėjus moteriai gyvybę, žydai ir toliau ieško būdų apkaltinti Jėzų, vadindami Jį melagiu, samariečiu (atsimetėliu ir smerktinu), velnio apsėstuoju. Į nesibaigiančius fariziejų kaltinimus, Jėzus atsako tiesos žodžiu: …jūs norite nužudyti mane – žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo (Jn 8, 40), ir toliau prideda: Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus? Jeigu tad tiesą sakau, kodėl netikite manimi? (Jn 8, 46). Galiausiai, kaip ir reikėjo tikėtis, ginčas baigiasi tuo, kad žydai …griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos (Jn 8, 59). Tolimesnė ginčo eiga mums atskleidžia, kad net nepavykus pasmerkti Jėzaus drauge su moterimi, jie neatsisakė savo noro užmušti Jėzų akmenimis. Bet dar sugrįžkime prie pasakojimo.

Kad išvengtų jam spendžiamų pinklių, atrodo, Jėzus neturi kito pasirinkimo, kaip tik prisijungti prie kaltintojų grupės ir pasmerkti moterį. Kaip Jėzus pasielgs? Į kaltintojų klausimą Jėzus atsako tyla. Jis lieka sėdėti ir pasilenkęs ima kažką rašyti ant žemės. Kodėl Jis tyli? Jis net nepažvelgia į smerkiančių žvilgsnių varstomą moterį, nes nenori žvelgti teisėjo žvilgsniu. Tačiau teisėjai nerimsta. Jie reikalauja, kad Jėzus atsakytų. Tada Jėzus atsitiesia ir ištaria savo nuosprendį: Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.

Stebina tai, kad Jėzus nukreipia kalbą nuo teologinės diskusijos ir pasiūlo čia pat įvykdyti teismo nuosprendį. Tačiau šį nuosprendį įvykdyti nėra paprasta, nes Jėzus iškelia vieną sąlygą. Pagal žydų teisę vykdant mirties nuosprendį pagrindinis kaltintojas turi pirmas mesti akmenį. O pagal Jėzaus sąlygą nuosprendį vykdyti gali ne tas, kuris užtiko moterį svetimaujant, bet tas, kuris yra be nuodėmės. Kas yra nuodėmė?

Jono Evangelijoje gyventi nuodėmėje, tai atsisakyti priimti Jėzų kaip Dievo Siųstąjį, netikėti Juo ir Jo daromais darbais: ženklais, išgydymais, demonų išvarymais. Tai nusigręžti nuo Dievo ir Jo žodžio, atsisakant keisti savo širdį. Nuodėmė yra mūsų širdis ir protus apjuosęs mūras, trukdantis būti atviriems Jėzui, kitiems žmonėms ir sau patiems. Tai savanoriškas užsidarymas savyje, mirties rate.

Apie kokią nuodėmę kalba Jėzus? Aišku, apie tą, kuria fariziejai apkaltino moterį: svetimavimą. Išgirdę Jėzaus žodžius, kaltintojai atsiduria ne prieš moters, bet prieš savo nuodėmes. Atrodo, kad vieta, kuri buvo specialiai palikta laisva šalia moters, ir į kurią jie tikėjosi pastatyti Jėzų, tenka jiems patiems. Jie patys įkliuvo į pinkles, kurias buvo paspendę Jėzui. Jų nuosprendis galiausiai atsisuko prieš juos pačius. Vėliau, prisimindamas šį įvykį, Jėzus sakys žydams: Jūs teisiate kūniškai, o aš neteisiu (nesmerkiu) nė vieno. Jeigu aš ir teisčiau, mano sprendimas būtų teisingas, nes aš ne vienas, bet esu aš ir mane siuntęs Tėvas. (Jn 8, 15–16). Jis kviečia Rašto aiškintojus ir fariziejus užbaigti jų pradėtą procesą, parodydamas, kad tas procesas galiausiai atsigręžia prieš juos pačius. Dažnai, mes primetame kitiems, tai, ko nenorime matyti savyje. Bet smerkdami kitus, nuteisiame kartu ir save.

Užuot užmėtę moterį akmenimis ar toliau siekę sukompromituoti Jėzų, kaltintojai vienas po kito vogčiomis ima trauktis šalin. Galbūt juos gąsdina mintis, kad Jėzus iš tiesų permato jų praeities gyvenimą. Gal jie bijo Jėzaus skleidžiamos šviesos ir Jo sakomos tiesos, bijo, kad bus atskleistas jų širdyje slypintis blogis? Taip, Jėzus iš tiesų pažįsta kiekvieno žmogaus širdies gelmes, tik ne tam, kad pasmerktų, bet kad išlaisvintų žmogų.

Fariziejams ir Rašto aiškintojams pasitraukus, liko vienas Jėzus, kuris vienintelis yra be nuodėmės, ir priešais stovinti moteris, kurios nuodėmė yra viešai paskelbta. Pažeminta, be ateities, vis dar įkalinta gresiančios mirties, laukianti savo nuosprendžio moteris. Kaip gražiai ir tiksliai perfrazuodamas šią eilutę sako šv. Augustinas: Pagaliau liko stovėti tik Misericordia (Įsikūnijęs Dievo gailestingumas) ir misera (žmogaus būvį atspindintis vargingumas). Šio rūstaus teismo proceso metu, moters kaltintojai neištarė jai nė žodžio, o kartu ir jai neleido net žodžio ištarti. Jie uždarė ją tylos, paniekos, nebylumo rate, iš kurio viena pati ji jau nebegalėjo išeiti. Kažkas, ištardamas žodį, prikeliantį naujam gyvenimui, turėjo padėti jai išeiti iš nuodėmės ir kaltės rato.

Likęs vienas, Jėzus atsitiesė ir paklausė jos: Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė? Jėzus pradeda paprastu klausimu, norėdamas užkalbinti moterį, leisti jai pagaliau tarti nors vieną žodį, padrąsinti bendravimui. Ji vos ištaria: Niekas, Viešpatie. Tik ką išgyvenusi siaubą, moteris žvelgia į Jėzų ir nesupranta, kodėl viskas taip staiga pasikeitė. O pasikeitė labai daug. Iš pasmerktosios mirčiai ji grįžo į gyvenimą, buvusi niekinama svetimautoja vėl atgavo moters orumą. Nušviesta ir perkeista Jėzaus gailestingo žvilgsnio, moteris gali atsitiesti ir būti savimi. Joks vyras dar nebuvo taip žvelgęs į ją. Anapus nuodėmės, anapus įstatymo punktų, Jėzus regi moters širdies gelmėje glūdinčią kertelę, kuri išliko švari ir šventa. Ten, kur niekas anksčiau nesiryžo ar nepajėgė įžengti, dabar įvyko lemiamas susitikimas – kūrinys sutiko savo Kūrėją. Jėzus pirmasis įžvelgia ir pažadina joje žmogiškąjį orumą. Jis, savo žodžio galia, sulaužo mirties ratą, tardamas moteriai: Eik ir daugiau nebenusidėk.

Ištrūkusi iš mirties į gyvenimą, moteris įgyja naują viltį ir naują ateitį. Išlaisvinta ji gali eiti nauju gyvenimo ir šviesos keliu, kurį jai atvėrė Jėzus. O tas kelias yra pats Jėzus: Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą (Jn 8, 12). Mes taip ir nesužinome, koks tos moters vardas ir kokį kelią ji pasirinko. Bet gal Jėzus mus kviečia užimti šios moters vietą ir priimti Jo kvietimą? Kokį? Neužsidaryti savo praeities, nesėkmių rate, kuris dažnai būna pilnas neatleidimo, nusivylimo, nevilties. Jėzus kviečia išeiti iš to rato priimant Jo išlaisvinantį žodį. Ir ne tik išeiti, bet nuo šiol eiti gyvenimo, atleidimo ir meilės keliu, kuris neturi pabaigos, nes tai kelias vedantis į paties Dievo širdį.

Kun. Kazimieras Milaševičius OSB,
Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas