Eucharistija Bažnyčios pastate

01
06 /
2011

Birželis yra ir Viešpaties Kūno ir Kraujo slėpinio iškilmės mėnuo, tad leiskite pakviesti apmąstyti Švenčiausiojo Sakramento laikymo bažnyčios pastatuose tradiciją.

Eucharistijos laikymo bažnyčioje prasmė

Švenčiausiasis Sakramentas ne liturgijos metu buvo naudojamas jau pačioje Bažnyčios pradžioje. Apie tai užsimena jau šv. Justinas savo „Apologijoje“. Aprašydamas Eucharistijos šventimą, jis mini, kad Kristaus Kūnas buvo nešamas tiems, kurie nepajėgdavo ateiti į susirinkimą. Diakonai ir akolitai nešdavę jį sergantiems ir įkalintiems dėl tikėjimo. Daugelis tikinčiųjų nešdavosi Eucharistiją į namus, kad dienomis, kai negalėdavo ateiti į susirinkimą, galėtų ją valgydami vienytis su bendruomene. Tačiau pagrindinis Eucharistijos laikymo motyvas – ligonių, įkalintųjų ir mirštančiųjų komunija.

Pirmoji oficiali Švč. Eucharistijos laikymo norma buvo paskelbta 1215 metais IV Laterano Susirinkime, kuriame nustatyta, kad Švč. Sakramentas turi būti laikomas užrakintas.[1]

Bažnyčios istorijoje Švč. Sakramento laikymas visada buvo susijęs pirmiausia su Viatiku, tai yra su Komunija mirštantiesiems. Laikymas Viatikui yra pabrėžiamas ir instrukcijoje De cultu mysterii eucaristici (išleistu 1967 m.) kaip pagrindinė ir svarbiausioji priežastis („primarium ac primogenium finem“). Yra dar ir kitų Eucharistijos laikymo priežasčių – Komunija ne Mišiose, tiems, kas dalyvauti negali, ir Švč. Sakramento adoracija. Daugeliui net ir teologų bei liturgijos žinovų sunku suvokti, kad Švč. Sakramentas pirmiausia yra laikomas Viatikui (mirštančiųjų maistui kelionei). Jei mes tai suprasime, bus suprasta ir viso eucharistinio maldingumo prigimtis ir, aišku, Eucharistijos laikymo priežastys.

Vis prisimenam Pažaislio kamaldulių tradiciją sveikintis su broliais „memento mori“ – „atmink, kad mirsi“. Šv. Benediktas rekomendavo savo vienuoliams kasdien galvoti apie mirtį. Mirtis krikščioniui nėra siaubinga perspektyva. Ir ne moralizuojantis kvietimas būti pasiruošus mirčiai (kad nepatektum į pragarą). Tai greičiau vilties kupinas žvilgsnis į namus, kuriuose daug buveinių ir kuriuos savo draugams yra pažadėjęs paruošti Viešpats.

Eucharistija yra vadinama „būsimosios garbės laidu“, tad ji yra eschatologinis – būsimųjų laikų – ženklas tiek kiekvienam tikinčiajam, tiek visai keliaujančiai žemėje Bažnyčiai. Prisimena vieno mano dėstytojo paskaita apie šventųjų kūnų gerbimą. Jie maitinosi Komunija, tad jų kūnai yra šventi – nes „padaryti“ iš Komunijos duonos. Švenčiausiojo Sakramento garbinimas ugdo taip pat ir kiekvieno Dievo tautos nario kunigiškumą. Juk kiekvienas esame Kristaus dovanotos visuotinės arba karališkosios kunigystės dalininkas. Jei pagal senąją sampratą kunigystė yra tarpininkavimas, tai būtent prie tabernakulio, kuriame laikoma Duona skirta valgyti, krikščionys malda prisimena visus kam ji skirta, o pirmiausia mirštančiuosius, ligonius, kenčiančiuosius, įkalintuosius, sutrukdytus dalyvauti šventuosiuose Susirinkimuose, netikinčius, klystančiuosius, nusidėjėlius. Bažnyčia mano, kad neįmanoma pilnai suvokti Eucharistijos slėpinio be jo adoracijos.[2]

Eucharistijos laikymo vieta

Iki XIII amžiaus įprasta Bažnyčios praktika buvo laikyti Švč. Sakramentą ligoniams tinkamoje zakristijos vietoje ar mažoje saugykloje ant presbiterijos sienos. Viduramžiais Anglijoje ir Prancūzijoje Eucharistija buvo laikoma komuninėje ant altoriaus; ši praktika pirmiausia atspindėjo altoriaus ir Eucharistijos ryšį. Vokietijoje pasirodo pirmieji meniški ciboriumai. Buvo naudojami ir maži šventovių ar sarkofagų formos tabernakuliai. Vienintelė instrukcija šiuo klausimu, paskelbta Tridento Susirinkime, nustato, kad Švč. Sakramentas būtų laikomas ligonių gerovei; o laikyti jį reikia šventoje vietoje.[3] Milano vyskupas šv. Karolis Boromiejus, norėdamas apsaugoti nuo piktnaudžiavimų, įsakė savo vyskupijos bažnyčiose tabernakulį pastatyti ant pagrindinio altoriaus. Šis pertvarkymas tapo vos ne visuotine oficialia Bažnyčios praktika. Barokinis menas drauge su kontrreformacija taip pat prie to prisidėjo. Tabernakulių antstatai ir papuošimai pasidarė perdėti ir nesaikingi. Dažnai tabernakulis buvo tiesiog monumentas, kuriame Švč. Sakramentas buvo laikomas tik mažoje dėžutėje didingo monumento pamate. Tabernakulis pasidarė būtina altoriaus dalis. Tabernakulis įrengiamas net šoniniuose altoriuose, bet juose dažniausiai – tik imitacijos.

Tinkamiausia vieta tabernakuliui, kaip rodo Bažnyčios praktika – speciali koplyčia, kuri padeda susitelkti asmeninei maldai. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai nurodo: „Labai rekomenduojama Švč. Sakramentą laikyti privačiam tikinčiųjų garbinimui ir meldimuisi tinkamoje koplyčioje. Jeigu to padaryti negalima, tai pagal kiekvienos bažnyčios struktūrą ir teisėtus vietos papročius, Švč. Sakramentas laikomas kuriame nors altoriuje arba ne altoriuje, o šiaip labai garbingoje ir tinkamai papuoštoje vietoje“.[4] „Švč. Sakramentas laikomas tik viename nekilnojamame, tvirtame, neperšviečiamame ir gerai apsaugotame nuo profanacijos pavojaus tabernakulyje. Taigi kiekvienoje bažnyčioje paprastai tebūna tik vienas tabernakulis“.[5] Švenčiausiojo Sakramento laikymo vieta yra pažymima nuolat degančiu aliejaus žibintu arba užuolaidėle – konopėja.

Kun. Artūras Kazlauskas


[1] Plg. Johnson C., Johnson S. Progetto liturgico. Guida patica al riadattamento delle chiese. C.L.V. – Edizioni Liturgiche – Roma. 1992. P. 91.

[2] Plg. Ten pat. P. 63.

[3] Sessio XIII de S. Eucharistia c. 6. Dz 1645/879.

[4] BRMN 276.

[5] BRMN 277.

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.