Eucharistijos kelionė

01
08 /
2011

Sekmadienis. Ruošiuosi eiti į krikščionių susirinkimą. Nuolat prisimenu Bažnyčios Tėvų žodžius: „Nenuskriauskite bendruomenės savo nedalyvavimu.“ Rengiuosi šventiškai, juk šventės diena, juk krikščionių diena. Juk Velykos.

Eidamas gatve sveikinu sutinkamus pažįstamus. Atrodo, kad ir jie, kaip ir aš, šiandien kitokie nei įprastai, šviesūs ir laimingi. Net oras, diena, laikas šiandien man tampa sakramentu: tai Jėzaus Prisikėlimas juos užtvindė. Sekmadienis yra Jėzaus Velykų sakramentas. Velykos yra čia, dabar. Sekmadienį, kaip ir kiekvieną mano gyvenimo dieną.

Mūsų bažnyčios link eina daug tokių kaip aš: tėvai, vaikai, jaunuoliai, seneliai. Matydamas tai kankinys Justinas pasakytų: „Iš visų krypčių susirenkame į tą pačią vietą.“ Aikštelėje palieka automobilius iš toliau atvykstantys. Bičiuliai sveikinasi, dalijasi naujienomis.

Gera matyti šią tautą, keliaujančią šventovės link. Iš tiesų ji – Dievo tautos, Išėjimo tautos, tautos kelionėje į Pažado žemę paveikslas. Viskas žemės kelionėje yra laikina, visų žingsniai krypsta į tikrąją Žemę, į Dangiškąją Jeruzalę, į miestą, aprašytą Apreiškimo šventajam apaštalui Jonui knygoje, miestą, kuriame nėra šventyklos, kur Šventykla ir Žiburys yra Avinėlis.

Prisimenu nuostabius Apreiškimo knygos puslapius ir džiaugiuosi savo Bažnyčios grožiu, įvairove, turtingumu. Kiekvienas žmogus joje – ištisas pasaulis… Bet dabar kylame bažnyčios laiptais. „Man buvo smagu, kai man pasakė: ‚Eime į VIEŠPATIES Namus!‘ Nūn jau įkėlėme koją – stovime tavo vartuose, Jeruzale!“ (Ps 122)

Bažnyčios durys. „Aš esu vartai, – sako Viešpats, – kas eis per mane, ganyklą sau ras.“ (plg. Jn 10, 9) Randu vandens, šalto ir tyro, paženklinu juo save, prisimindamas, kad esu gimęs ir atgimęs iš vandens. Vanduo mane valo ir gaivina. Krikšto vanduo mane padarė nauju žmogumi, todėl galiu čia ateiti.

Prieš mane kryžius. Taip, nes priklausau Kristui, Jis mane išgelbėjo. Jis – įsikūnijęs Dievo Sūnus, Dievas su Tėvu ir Dvasia. Šie namai – nukryžiuoto Prisikėlusiojo tautos namai.

Įeinu į aulą. Nava juk reiškia „laivą“, laivą, kuris paima ir plukdo šią Dievo tautą. O mes aplink altorių, aplink Kristaus vakarienės stalą. Čia pat ir stalas Dievo Žodžiui – ambona. Stovėdami (juk prisikėlę!), visi giedame džiaugsmo giesmę. O kaip pasijunta visų mūsų vienybė, giedant kartu!

Kristus, šio mūsų Susirikimo Galva ir mūsų vienybės Ryšys, matomas mums vadovaujančio kunigo asmeny. Per visą bažnyčią jis dabar eina altoriaus link, jį pasveikina, nuo vadovo kėdės kryžiaus ženklu ir ramybės pasveikinimu skelbia šio džiugaus krikščionių susirinkimo pradžią.

Kunigui pakvietus, keletas sekundžių tylos. Nes turime prisiminti ir apsvarstyti, kas esame, kokie esame ir kodėl čia esame. Gailesčio aktas gerai išreiškia baimės jausmą, susidūrus su Dievo Šventumu. Jis, Esantysis, atrodo, taria, kaip visuomet Biblijos personažams: nebijok, Esu Aš…

„Kyrie eleison!“ Taip, nuodėmės ir mirties Nugalėtojau Viešpatie Jėzau! Tave sveikiname, kaip graikai sveikindavo savo valdovus, grįžtančius iš laimėto karo žygio. Mes norime Tau priklausyti, norėk mūsų, būk mums malonus, mes pasitikime Tavimi, Galiūne! Juk nei viena šiandienė kalba neišreiškia tokios minties. Štai kodėl mėgstu giedoti šį sveikinimą graikiškai.

Garbės himnas, kurį visada giedame, mums kalba apie Jėzaus įsikūnijimą, apie Jo atneštą ramybę visiems Dievo mylimiems žmonėms. Mane visada jaudina žodžiai: „Gėrimės Tavo didžia garbe.“ Taip, Viešpatie, jos ir Tavo buvimo pilnas yra dangus ir žemė.

Pradžios, įžangos, surinkimo malda kiekvieną sekmadienį vis kitu požiūriu išreiškia visų mūsų jausmus. Ir aš kiekvieną kartą vis labiau sutinku su tuo, ką vadovas kalba Dievui mūsų visų vardu. „Amen“ – mano pritarimo žodis, taip, taip tebūna, teesie, remiuosi tuo, kas pasakyta, tai – mano stiprybė!

Dabar sėdamės. Pasiruošiame klausytis. Truputis bruzdesio, o paskui suskamba mūsų susirinkime iš ambonos (pakylos), kaip Ezdro ir Nehemijo laikais Žodis, paliečiantis širdį. Man labai gėda prieš Dievą, kai pradeda skaityti, nors mes dar nepasiruošę klausytis… Pirmiausia iš Senojo Testamento, kuris yra mūsų priešistorė. Tas pats Žodis, per kurį pasaulis buvo sukurtas, yra tapęs kūnu ir apsigyvenęs tarp mūsų. Velykų laiku neskaitomas Senasis Testamentas. Tada vartoma Apaštalų darbų knyga pasakoja apie pirmuosius Bažnyčios žingsnius…

Psalmė. Jos giedojimas gaivina mane. Giedame atliepą, pradžioje sunkokai, bet šitaip netgi gražiau. Vis labiau įsiliejame į nuostabią melodiją, taip nesinori, kad ji nutiltų. Psalmė – Dievo žodis mūsų maldoje, kviečia mąstyti tai, ką išgirdome. Daugelis pasikartojančių psalmių man lieka atminty ir kartais, vairuojant automobilį, prisimenu jų eilutes ir melodijas, kiekvieną sekmadienį skambančias iš tos merginos širdies.

Apaštalų laiškai mane visuomet sudomina. Juos taip sunku perprasti. Vis iš naujo susimąstau, kad taip mažai suprantu, ir reikės, būtinai reikės iš naujo perskaityti mūsų namų Bibliją. Girdėjau, kad parapijos namuose būna Biblijos skaitymai ir aiškinimai, bet aš taip neturiu laiko… Ne, laiko aš surasiu. Pažinti ir suprasti pirmųjų krikščionių bendruomenių Jėzų yra gyvybiškai svarbu kiekvienam.

Ne visada gražiai, bet visada kartu giedame Aleliuja, kuris vidun įlieja daug džiaugsmo ir stiprybės. Šis karo ir pergalės šūksnis, atrodo, kviečia ir bažnyčios sienas šlovinti Viešpatį. Posmelis, pastebėjau, padeda man suprasti Evangeliją. Jis – raktas į Evangelijos skelbimą. Man tai tapo vertybe. Mane visada suerzina, jei neįmanoma jo suprasti.

Visi stovime, nes dabar iš brangakmeniais ir auksu išpuoštos knygos, kurią diakonas iškilmingai paėmė nuo altoriaus, skelbiama Evangelija. Prisimenu: juk Kristus kalba, kai bažnyčioje skaitomi Raštai. Stoviu dėmesingai susitelkęs, veidu pasisukęs į amboną. Ir šiandien man skelbiama, kad Kristus yra Prisikėlęs, kad Jis yra čia, kad man kalba, kad ir man atsitinka taip, kaip toms moterims prie tuščio Jėzaus kapo. „Neieškokite Jo mirusio, Jis Prisikėlęs, Jį matysit, eikite skelbti“, tarsi sako diakonas, kaip tas angelas, sėdėjęs ant nuristo kapo akmens… Baimė ir didelis džiaugsmas buvo tada apėmęs anas Evangelijos moteris. Dabar panašiai jaučiuosi ir aš.

Dabar atsisėdame. Vadovas sako homiliją. Tai reiškia „bičiuliškas pašnekesys“. Suprantu, Raštai – tai kalbėjimas man, mums, mus kalbina mūsų Dievas, mus moko, mus ugdo, mus kviečia gyventi. Viešpatie, atverk mūsų protą ir mūsų širdį, kad suprastume Tavo Žodį. Duok savo Dvasios, kad mokėtume gyventi, kaip Tu mokai. Kai kada man taip reikia kantrybės išklausyti šias homilijas, bet visada atrandu juose daug naujo ir man būtino. Ir vieną kartą labai mandagiai paprašiau mūsų vikaro kalbėti trumpiau… Trumputė tyla po homilijos man leidžia melstis: „Viešpatie, sustiprink mane savo Dvasia įvykdyti tai, ką šiandien sakei.“

Tikiu. Taip, aš myliu tikėjimo išpažinimo formulę, vadinamą tikėjimo simboliu. Toks mano tikėjimas, perduotas iš kartų, gyvenusių prieš mane. Su džiaugsmu įsilieju į šios tautos tikėjimo upę ir viliuosi mokėsiąs su ištikima meile išsaugoti ir perduoti šį tikėjimą kartoms, kurios ateis. Tikėjimą man dovanojo Dievas. Jį gavau Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Ne vien sau. Kad perduočiau kitiems. Bažnyčios tikėjimą.

Bendruomenės narių pasiūlomos maldos intencijos atveria mūsų horizontus į visą Bažnyčią, į pasaulį, į istoriją, į stokojančius žmones ir primena mūsų pareigas kuriant Dievo Karalystę. Tokia mūsų malda yra atliepas į tik ką girdėtą Dievo žodį.

Viešpats mato, ką kiekvienas atsineša savo širdy, jis pažįsta kiekvieno žmogaus troškimus ir juos priima. Dievo malonių pilna yra žemė.

Sėdamės. Ruošiamas altoriaus stalas. Aplink vieną Viešpaties stalą susėdame. Man gera būti su šia visų mūsų Bažnyčia, su visais čia esančiais. Mano santykiuose su kai kuo yra nedraugiškų ir nebroliškų jausmų, bet galiu, pašalinsiu visa tai, kas mane skiria nuo mano brolių ir seserų, susitaikysiu, net jei ne visada tai ir įmanoma. Širdy susitaikau su visais, esančiais čia ir neatėjusiais.

Keletas mūsų bendruomenės narių ant altoriaus neša duoną ir vyną, mūsų žmogiškus dalykus… Gabalėlis tos duonos, gurkšnis to vyno žymi ir mane, ir visa, ką turiu. Tai mūsų simbolis, kad ir mes būtume sudėti ant altoriaus su Jėzumi. Renkami pinigai mūsų bendruomenės gerovei. Dirbu ir uždirbu, ir gyvenu iš to, ką gaunu už savo darbą. Dalijuosi su kitais savo pinigais ir savo gyvenimu. Gerai suprantu, kad krikščionis negali gyventi vien dėl savęs.

Garbiname Dievą už Jo duotą duoną ir vyną, ir meldžiame, kad jie taptų mums išganymo maistu ir gėrimu. Izraelio tauta šitaip garbina Dievą kasdien sėsdamasi už stalo. Vadovas pakviečia mus melstis, ir mes, tarsi norėdami užtikrinti jį, kad esame kartu su juo, kad jis nėra vienas, atsakome ir sutinkame, kad jis būtų visų mūsų atstovas. Vienijamės į maldą, prašydami, kad Tėvas priimtų atneštas mūsų dovanas ir perkeistų jas, padarydamas dangiškomis dovanomis mums pasotinti.

Dialogas tarp vadovo ir mūsų man visuomet atrodo nuostabiausio grožio ir prasmės pasišnekėjimas. Kad Viešpats yra su mumis, kad būtina pakylėti savo širdis, kad krikščionys privalo skaičiuoti Dievo dovanas ir nuolat už viską dėkoti… Visa tai – poezija, tarsi būtume jau ne čia, bet ten… Skamba didis padėkos šlovinimas, iškilmingai vardijant Dievo darbus. Tarsi pristigus tinkamų žmogaus žodžių pasinaudojama angelų žodžiais, į kuriuos ir mes įsijungiame giedodami amžiną giesmę „Šventas, Šventas, Šventas…“ Tam, kuris triskart – tobulai – Šventas. Mes esame kilę iš tautos, kuri šią giesmę gavo iš savo pranašo, ją girdėjo, ją giedojo psalmėse, jausdama būtinybę pati būti šventa, nes jos Dievas yra triskart Šventas.

Bet mes esame čia, stovimes aplink altorių, kad prisimintume malonę po malonės šioje garbinimo ir šlovinimo maldoje, vadinamoje Eucharistijos – Dėkojimo. Dievas, kuris sukūrė pasaulį, sudarė sandorą su nusidėjėle tauta, visada ieškojo jos, pagaliau atsiuntė savo Sūnų, mirusį ir prisikėlusį už mus.

Visa tai mes atmename Dievo akivaizdoje. Tai – mūsų išganymas, vykstantis dabar. Vadovas prie altoriaus apsirengęs drabužiais, kurie jį daro kitokį, perkeičia. Jis juk yra sakramentinis Kristaus paveikslas.

Šiame pokalbyje su Tėvu, lyg būtų pats Sūnus, vadovas ištiesia rankas, lygiai taip, kaip darė Sūnus. Ištiesia rankas virš mūsų atneštos duonos ir vyno taurės, ir virš mūsų, ir meldžia, kad Dievo Dvasia juos pašventintų ir padarytų Kristaus Kūnu ir Krauju.

Tikrovės šiurpulys pereina per širdį: gabalėlis tos duonos ir gurkšnis to vyno esu aš ir kiekvienas iš čia esančių mano brolių ir seserų… Jis kviečia Dvasią mums, kad mes taptume Kristaus Kūnu ir Krauju. „Tai yra mano Kūnas, atiduotas jums, tai yra mano Kraujo, už jus išlieto, taurė“, – sako Jėzus. Jo ir mano. Kad ir aš taip daryčiau, kaip aną kartą darė Jis. Taip ir kaip darė Jis.

Atsakydamas į šūkį „Tikėjimo paslaptis“, prisimenu, kad čia Jo Velykos, Velykos, tačiau dar neatbaigtos. O bus atbaigtos tada, kai Jis sugrįš – tai mes išpažįstame, tai skelbiame. Bet tai dar ne viskas. Esame aplink altorių. Mes – aukotojai. Tėve, mes Tau aukojame… auką, kurią pats paruošei savo Bažnyčiai, Kristų Jėzų. Bet mes su Juo, su Juo Bažnyčia, kaip Jėzus. Bažnyčia yra aukos kunigas ir altorius, ir auka Jėzuje.

Tai yra paaukojimas! Šventasis angelas neša šią auką ant dangaus altoriaus. Mes daugiau nepriklausome sau, bet, kaip ir Jėzus, priklausome Tėvui ir savo broliams bei seserims.

Atmename Bažnyčią: popiežių, savo vyskupą, visą Dievo tautą, mirusius brolius ir seseris, ir meldžiame, kad būtume priimti į dangaus bendriją su Dievo Motina, apaštalais, kankiniais ir šventaisiais.

Bažnyčia turi vienintelį Tarpininką. Per Jį, su Juo ir Jame mes galime dėkoti ir garbinti Dievą, tai yra išpažinti, kad Jis yra vienintelis Dievas ir visų mūsų Tėvas su Sūnumi ir Šventąja Dvasia.

Amen, giedamas taip iškilmingai, išsiblaškiusius mano suolo kaimynus priverčia susidomėti, kas čia atsitiko. Šis „amen“ labai svarbus: visa tai, kas buvo pasakyta mano vardu ir man, man patinka, tam pritariu, tai priimu, žinau, kad yra taip, skelbiu kad yra taip, tikiu, kad yra taip, išpažįstu, kad yra taip, remiuosi tuo, džiaugiuosi, esu laimingas Dievuje ir todėl Amen, Viešpatie.

Paklusdami Išgelbėtojo pamokymui, drįstame tarti: Tėve mūsų. Užpildo mane šiluma ir taip norisi, man tiesiog būtina (nors niekas nenurodo) ištiesti rankas, kreipiantis į Tėvą, nes Jis visuomet pasigaili, nes Dievas yra mano Tėvas, mano, kuris esu Jo sūnus Mylimajame Jo Sūnuje, todėl mylimas… Meldžiu, kad ateitų Jo Karalystė, kad atleistų mūsų kaltes ir duotų duonos visai žemei, visiems: tos dangiškos ir tos kasdienės. Ir ne ateičiai. Tik šiandienai. Pasitikiu Tėvu. Rytoj paprašysiu rytojui.

Tarsi visa žemė susilieja į bendrą maldą, kai užbaigiame Viešpaties maldą: Tavo valdžia ir galybė, ir garbė per amžius, nes Tu esi visko Viešpats nuo amžių ir per amžius.

Dabar kreipiamės į Viešpatį, prisimindami Jo ramybės pažadą. Prisimenu Mokytojo raudą, žiūrint į Jeruzalę: „O, kad tu žinotum, kas tau neša ramybę.“ (plg. Lk 19, 42) Ši Mesijo ramybė jau čia ir todėl jau galime jos linkėti vieni kitiems. Dalijuosi ja, eidamas nuo vieno prie kito ir mintimis išeidamas ten, į pasaulį, kuris laukia mūsų ir ramybės. O, kad suprasčiau, jog ramybė ne koks nors produktas, sukurtas ar įsigytas. Ramybė yra dovana ir ji yra Asmuo. Jis, mūsų Viešpats, yra mūsų ramybė.

Labiau kaip atleidimo, meldžiame ramybės, tos ramybės, kurią Dievas dovanoja ir kuri teka iš Mesijo Jėzaus. Iš tiesų mes, jo tauta, ši bažnyčia dabar dar labiau yra Mesijo tautos paveikslas. Nors apsikabinimas ar rankos paspaudimas yra išorinis ženklas, jo prasmė ir turinys labai gilus. Visada susimąstau, ką jis reiškia mano gyvenime.

Ateina svarbiausias momentas.

Vadovas laužo Duoną. Kas yra laužoma duona? Jėzus laužė duoną, tai yra save patį, ir dalijo. O dabar? Jis ir mes. Ir mes esame laužoma duona. Dievui ir broliams bei seserims, visam pasauliui laužoma viena duona. Giesmė, palydinti duonos laužymą, Dievo Avinėli, nukelia mus į didžios prasmės gelmę. Avinėliu Jonas Krikštytojas vadino Jėzų, pranašo Izaijo Avinėlis buvo aukos gyvulys, Avinėlis, paaukotas per Velykas, Avinėlis, prisiėmęs tautos nuodėmes ir apleistas iki mirties dykumos… Gyvasis Avinėlis Apokalipsės soste, paimantis ir atplėšiantis knygos antspaudus, istorijos prasmę.

Mes, laimingieji – palaimintieji – esame pakviesti dalyvauti Avinėlio Vakarienėje.

Pradedama giedoti psalmė. Kartais giedama kita giesmė, bet man atrodo, čia visuomet labiau tinka psalmė… Kaip ištroškusi elnė uodžia upelio, taip mano širdis Tavęs ilgisi, Dieve… Mane Viešpats gano, man nieko nestinga, Jis mane veda…

Kunigai ir kiti dalijantys Komuniją dabar žengia nuo altoriaus mūsų link, nešdamiesi Duoną, kuri daugiau jau nebe duona, ir Vyno, kuris daugiau jau nebe vynas, taurę. Dabar tai – dangaus Dovanos. Dažnai dalijama vien tiktai Duona. Bet aš žinau, kad valgydamas šitą Duoną, aš vienijuosi su visu Jėzaus Asmeniu, su visa Jo gyvastimi. Visi išsirikiuoja procesijai, judančiai į susitikimą, perkeičiantį mus, duodantį paragauti dangaus puotos valgių, puotos, kai Viešpats susodins mus prie stalo, susijuos ir patarnaus mums, duodamas save patį. Ir mes būsime sotūs Jo, mūsų gėrio. Kai manęs kas klausia, kaip geriau – klūpint ar stovint – priimti Komuniją, visada atsakau, jog gražiausia ir prasmingiausia – einant procesijoje ir pagarbinant Viešpatį iš anksto priklaupiant ar žemai nusilenkiant. Dabar valgome paskubomis, praeidami, nėra laiko, dar ne Pažado Žemė. Dar tik Išėjimas.

Tie, kuriuos Vyskupų Konferencijos nusprendė maitinti Komuniją duodant į rankas, yra šitaip mokomi deramo elgesio. Ištiesiu rankas. Kairė virš dešinės, tarsi sostas. Mano rankose – realybė, didesnė už realybę, brangesnė už grynąjį auksą. „Mano rankose žarija, – sako šventasis Efremas Siras, – Dvasia žėrinti anglis.“ Paėjęs žingsnį į šoną pagarbiai suvalgau. Kristaus Kraujas. Amen. Abiem rankom prie lūpų pakeliu taurę. Išgeriu mažą gurkšnelį. Mintimis meldžiu: „Pripildyk mane savosios Dvasios, duok man savosios meilės, kad mylėčiau, kaip myli Tu, o Dieve.“

Kaip surasti tinkamą žodį, nusakantį visą šią realybę? Mes, Bažnyčia – Kristaus Sužadėtinė, trokštame galutinio susitikimo. Laukimas ir troškimas kaskart auga mumyse šitaip. Tokia ir paskutinė mūsų malda.

Esu laimingas. Pasisotinęs Dievu, numalšinęs troškulį Dievu. Tyloje mąstau apie mane pasotinusį, mane atgaivinusį Dievą. Mūsų sekmadienio šventė baigiasi keliais paprastais žodžiais. Keletas pranešimų, trumpi vadovo palinkėjimai naujai darbo savaitei, palaiminimas, išsiuntimas.

Gerai, kad neužtrunka ilgiau. Išeidamas nė vienas nėra toks, koks atėjo. Dievo Dvasia, gauta Krikštu bei Sutvirtinimu, padėjusi mums švęsti Eucharistiją, dabar tęs mūsų gyvenime tai, ką čia išreiškėme ženklais ir simboliais. Mes būsime duona, sulaužyta pasauliui, vynu, išlietu Tėvui ir broliams bei seserims iš meilės.

Tai buvo mūsų kelionė žodžiais ir ženklais bei simboliais. Tai buvo Eucharistija, pasibaigusi pasiuntinybe: „Ite, missa est“, pasakė vadovas. „Eikite, pasiuntinybę turite“, supratome. „Dėkojame Dievui“, atsakėme išeidami į pasaulį tęsti tai, ką čia pradėjome, kartoti tai, ko čia išmokome.

Parengė kun. Artūras Kazlauskas

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.