Evangelija pagal Luką 1, 26–38

01
10 /
2017

Evangelijos pagal Luką ištrauką, skaitomą spalio 7 dieną, minint Rožinio Švč. Mergelę Mariją, komentuoja kun. Kazimieras Milaševičius OSB.

Evangelija pagal Luką 1, 26–38

Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.

Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“

Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.

O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo.“

Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“

Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavo giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų.“

Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ Ir angelas pasitraukė.

Štai aš! (Lk 1, 38)

Evangelijos pagal Luką ištrauka mums pateikia Marijos pašaukimo paveikslą ir pabrėžia tą akimirką, kai savo ištartu „Taip“ ji atveria Dievui vartus. Marija net tik atveria Dievui vartus, bet pati yra vartai, per kuriuos į pasaulį įžengia Dievas. Kas yra toji Izraelio mergelė, kurią aplanko Dievo siųstas angelas? Ir kokią žinią jis paskelbia Marijai?

Dievo pasiųstas angelas, prieš pakviesdamas ją atsiliepti į Dievo kvietimą, dviem sakiniais nusako, kokia yra Marija Dievo akyse: Malonėmis apdovanotoji! ir Viešpats su tavimi!

– Pirmiausia, Angelas įvardija Marijos būseną: ji apdovanota malonėmis. Marija yra apdovanotoji. Apdovanota ne bet kuo, o Dievo malonėmis iš čia „malonės pilnoji“ (gr. kecharitomene), tai yra turinti dieviškų dovanų apstybę. Panašiai, kaip Dievas išsirinko iš kitų tautų tarpo Izraelio tautą ir sudarė su ja Sandorą, taip Jis išsirinko iš tautos vieną žmogų, moterį Mariją, ir išskirtinai ją apdovanojo. Marija nėra malonės šaltinis, ji greičiau indas, pripildytas Dievo dovanų, tuo tarpu apstus, pilnas malonės yra tik Dievas (Iš 34, 6). Dievas yra tas, kuris pripildo malonės, tuo tarpu žmogus, tame tarpe ir Marija yra pripildyta malonės. Kad Dievas galėtų pripildyti savo dovanomis žmogų, šis, viena vertus, turi to norėti, tai yra nedaryti kliūčių, netrukdyti Dievo veikimui, bet, kita vertus, žmogus turi aktyviai bendradarbiauti, sudaryti sąlygas, apvalyti savo širdies indą, kad gebėtų priimti Dievo dovanas.

Pirmasis žmogus, Šventajame Rašte radęs malonę pas Dievą, yra Nojus. Pradžios knygos autorius rašo: Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be nuodėmės, nes ėjo su Dievu (Pr 6, 8). Kitas labai ryškus Dievo malonę radęs žmogus – Mozė. Dievas jam bylojo: Aš pažįstu tave vardu, tu iš tikrųjų radai malonę mano akyse. O Mozė atsakė: Jei aš tikrai radau malonę tavo akyse, prašyčiau parodyti man savo kelią, kad galėčiau pažinti tave ir nuolat rasti malonę tavo akyse (Iš 33, 12–13). Taip Dievas pažįsta ir Mariją, kurią vadina vardu. Marija, kaip ir Mozė, prašo Dievą parodyti jai savo kelią, kad galėtų juo eiti ir nuolat gyventi Dievo malonėje. Dievas atsiliepia į Marijos prašymą, angelo lūpomis atskleisdamas jos pašaukimą: Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Dievas parodo Marijai kelią, jos kaip Apdovanotosios malonėmis misiją.

Pirmoji vieta, leidžianti atsiverti Dievo malonei ir būti jos pripildytaim yra Dievo žodis. Tas žodis kalba mūsų širdyse rodydamas kelią, kuriuo turiu eiti, kryptį, kur link turiu eiti, jis atskleidžia kaip turiu gyventi, kad neprarasčiau Dievo malonės. Taigi žmogus, trokštantis rasti malonę pas Dievą, pakvies Dievą į savo gyvenimą, kad šis taptų jo bendrakeleiviu, kad nuo šiol jie eitų drauge. Dievas yra ištikimas. Jis neapleidžia žmogaus, Jis turi laiko eiti drauge su žmogumi, lydėti jį gyvenimo keliu iki galo.

Vis dėlto Marija yra išskirtinė, kitokia Dievo akyse, nes Jis ją išsirinko ir išskirtinai apdovanojo malonių apstybe. Vienintelis Marijos nuopelnas yra nuolankumas ir atvirumas Dievo žodžiui. Ji tampa gerąja žeme, kuri priima dievišką grūdą ir dovanoja pasauliui Dievo Sūnų. Marijos didybė pasireiškia tuo, kad ji visiškai, absoliučiai leidžia veikti Dievui jos gyvenime, nekeldama jokių sąlygų, nestatydama jokių kliūčių, neužbrėždama ribų Dievo veikimui. Ir kartu nieko nepasilikdama sau, išlikdama nuolanki ir be priekaišto visuose išbandymuose, netgi stovėdama po Jėzaus Kryžiumi.

Antra, Marija yra toji, su kuria ir kurioje gyvena Viešpats: Viešpats su tavimi. Žydų filosofas Martinas Buberis vienoje iš savo knygų pasakoja tokią istoriją: vienas Rabis uždavė klausimą savo mokiniui: kur gyvena Dievas? Šis atsakė kaip geras mokinys: Dievas gyvena visur, nes visa žemė pilna Jo didybės ir buvimo. Nepatenkintas mokinio atsakymu, jis tarė: Dievas iš tiesų gyvena ten, kur Jis įsileidžiamas. Taigi Marija atverdama Dievui savo širdį ir priimdama Jį į savo gyvenimą tampa gyva Sandoros skrynia.

Atskleidęs Marijai Dievo jai nubrėžtą kelią ir pamatęs jos sumišimą, gal net išgąstį, angelas nieko ilgai nelaukęs ją paguodžia ir padrąsina: Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą (Lk 1, 30). Angelas yra Dievo pasiuntinys. Jis kalba Dievo vardu. Dar daugiau, Dievas kalba per angelą. Nuostabu, kad pirmas žodis Marijai, o kartu ir mums visiems yra Nebijok! Baimė – viena iš natūralių įgimtų reakcijų į tai, kas kelia pavojų, kas nežinoma, nepažįstama, pranoksta mūsų supratimą. Kai susiduriame su pavojumi ar nežinomybe – išsigąstame. Gyvename pasaulyje, kuriame pilna smurto, susipriešinimo, nepasitikėjimo, baimės. Sunku tokioje aplinkoje viltingai su džiaugsmu žvelgti į ateitį, ją kurti. Šiandienos visuomenėje greičiau išgirsime ne Nebijok, bet Carpe die, pažodžiui skink dieną, t. y. naudokis proga, negaišk laiko. Dėl praeities neigimo, dabarties nepastovumo ir iš to kylančio ateities netikrumo mus apima baimė. Mes nebeturime į ką remtis, nes praeitis atmetama. O negyvendami dabartyje, nepajėgiame kurti ateities. Todėl nuolat tariamas Dievo nebijok, mums yra toks padrąsinantis, sustiprinantis žodis. Nebijok, nes visa yra mano rankose: tavo gyvenimas ir ateitis.

Tačiau angelo išsakytas Nebijok turi gilesnę prasmę. Kuomet Dievas netikėtai įsiveržia į žmonių gyvenimą, užkalbina, patiki misiją, juos apima išgąstis. Užtenka prisiminti Dievo padrąsinimą Jozuei prieš pervedant Izraelio tautą per Jordano upę: Būk stiprus ir ryžtingas! Nesibaimink ir nenuogąstauk, nes Viešpats, tavo Dievas, yra su tavimi, kur tik tu eitumei! Arba Dievo žodį pranašui Jeremijui: Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi ir tave apsaugosiu. (Jer 1, 8). Taigi, prieš priimant savo pašaukimą ar pradedant Dievo patikėtą misiją, žmogui reikia padrąsinimo. Dievas čia ir dabar mums sako pranašo Izaijo žodžiais: Nebijok! Aš atpirkau tave ir pašaukiau tave vardu; tu esi mano. Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs. Aš esu Viešpats, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, tavo gelbėtojas (Iz 43, 1–3).

Trečia, Dievas ne tik padrąsina, įkvepia ryžto eiti Dievo keliu, bet ir pašaukia kiekvieną iš mūsų vardu. Nuostabu, kad ir angelas Gabrielius kreipiasi į Mariją jos asmeniniu vardu. Hebrajiškai Marijos vardas skamba Mirjam. Šis vardas gali turėti daug prasmių. Aramėjų kalboje „marom“ reiškia „gražioji“. Todėl Bažnyčia liturgijoje vadina Mariją Tota Pulchra, tai yra „visa graži“ ir tas jos grožis kyla iš apstumo malonių, kuriomis Dievas ją apdovanojo. Grigalius Nysietis, kildindamas Marijos vardą iš hebrajiško žodžio „meirab“ (švytinti), vadina ją „Malone“. Esi visa graži, nes apsti Dievo malonių.

Kiti kildina Marijos vardą iš egiptiečių žodžio, prasidedančio šaknimi mry, kuris reiškia „mylimoji“, o šaknis yam yra sutrumpintas Dievo vardas. Taigi Mirjam reikštų Dievo mylimoji, Dievo numylėtinė. Kad ir kaip ten būtų, Marijos vardas tiesiogiai nusako jos gyvenimo tapatybę ir misiją: Ji yra graži, švytinti tai yra malonių pilnoji, nes Dievas gyvena jos širdyje. Ji yra Dievo numylėtinė, išrinkta būti Dievo Motina. Per Mariją ir Marijoje, Dievas ateina į šį pasaulį ir parodo savo dievišką veidą.

Ir vis dėlto, kad ištartų Taip Dievo valiai, Marija savo širdyje turėjo nueiti ilgą kelią: nuo baimės iki visiško pasitikėjimo Dievo žodžiu. Ir tai ji išreiškė dviem žodžiais: Štai aš (gr. idou ego). Du trumpučiai, labai paprasti žodžiai išreiškiantis gilų vidinį nusiteikimą ir visišką savęs dovanojimą. Jei pažvelgsime į tekstą graikų kalba, tai iš tiesų, Marija ištaria tik vieną žodelį: štai (gr. idou). Kitais žodžiais tariant, štai esu Tavo ir visa kas yra manyje yra Tavo. Daryk su manimi, kaip Tau patinka, gali veikti, perkeisti mano gyvenimą, štai aš.

Puikiai žinome, kad nėra taip lengva ištarti šiuos du žodelius. Jei negaliu jų ištarti, Dievas nieko negali padaryti. Ne todėl, kad neturi galios manęs perkeisti, bet todėl, kad Dievas nenori nieko daryti prieš mūsų valią, be mūsų laisvo sutikimo ir pritarimo. Tai Dievo jautrumas. Jis kantriai laukia mano ištarto ir nuolat tariamo „štai aš“, kad galėtų ateiti į mano gyvenimą ir savo malone jį perkeisti. Marijos štai yra lyg raktas, slaptažodis, leidžiantis Dievui veikti joje ir atveriantis Jam duris.

Jei pažvelgsime į Senąjį Testamentą, tai pamatysime, jog ištara „štai aš“ apibūdina Dievo žmogų ir jo laisvą atsiliepimą į Dievo kvietimą. Vienas iš įspūdingiausių Senojo Testamento personažų yra patriarchas Abraomas. Vos išgirdęs Dievo balsą, netaręs nei žodžio, paklūsta jam. Jis ištaria žodį ne burna, o veiksmu, elgesiu: visa palieka ir eina, kur Dievas veda. Pačiu sunkiausiu gyvenimo momentu, kuomet Dievas prašo jo paaukoti savo sūnų Izaoką, Abraomas jau atsiliepia žodžiais „štai aš“ arba „aš čia“ (hebr. hinenii). Pakeliui į Morijos kalną, Izaokui užkalbinus savo tėvą Abraomą, jis ir vėl atsiliepia aš čia. Galiausiai angelui sušukus, kad Abraomas neaukotų savo sūnaus, jis atsako taip pat aš čia. Abraomas yra tikra Dievo žmogaus ikona. Abraomas nėra tobulas, tačiau jis įsiklauso į Dievo valią ir paklūsta jai. Jis stengiasi gyventi akis ir ausis nuolat atgręžęs į Dievą, į jo žodį.

Panašiai kaip Abraomas, atsiliepia ir pranašas Izaijas. Išgirdęs Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ jis taria: „Štai aš, siųsk mane!“ (plg. Iz 6, 1–8). Izaijas atiduoda savo gyvenimą Dievui ir nuo tada jo gyvenimas pasikeičia, jis tampa pranašu, nebepriklauso pats sau, bet yra lyg Dievo lūpos Izraeliui.

Marija savo vidine laikysena stojasi vienon eilėn su pranašais. Kaip ir pranašai, Marija nuo pat gimimo yra pašvęsta Dievui. Tik jos pašaukimas ne skelbti Dievo žodį išrinktajai tautai, bet jį įkūnyti. Ji sutinka būti dangaus vartais, per kuriuos Dievas ateina į pasaulį. Įsikūnijęs Dievo žodis padarys ją motina, išsaugodamas jos mergystę. Tapti motina, tėvu – tai nuostabiausias perkeitimas, kokį tik kūrinys gali patirti. Tačiau tapti motina išliekant mergele – dar nuostabesnis, neįsivaizduojamas perkeitimas, Marijai skirta malonė, leidusi jai dalyvauti pasaulio perkeitime. Marija yra Bažnyčios, žmonių Motina, ji, atsidavusi Dievo veikimui, nuostabiausiu būdu tarnavo žmonijai. Joje išsipildo visi Senosios Sandoros „štai aš“, visi „štai aš“, nuskambėję nuo pasaulio sukūrimo.

Ir mes prašykime Dievo, kad šis nušviestų visus „štai aš“, kurių nepajėgiame ištarti, parodytų mūsų kartais nesąmoningai keliamas sąlygas, vietas, kuriose mes bėgame nuo malonės. Gerai žinome, jog Dievui prisiartinus ir persmelkus šias vietas, turėsime pasikeisti, perkeistas bus ir mūsų gyvenimas, o tai kelia baimę, nes nebebūsime savo gyvenimo šeimininkai. Ir vis dėlto drauge su Marija, išdrįskime tarti štai aš!