Fransisko Surbarano „Laiminantis Vaikelis Jėzus“

01
11 /
2017

201711„Ispanų Karavadžu“ vadinamas Fransiskas Surbaranas (Francisco de Zurbarán) – vienas žymiausių Ispanijos tapytojų – gimė 1598 m. lapkričio 7 d. Fuente de Cantoso miestelyje Estremadūroje ir tą pačią dieną buvo pakrikštytas. Vaikystėje pradėjo reikštis jo polinkis piešti ir pasiturintys tėvai (pirklių šeima) nusiuntė šešiolikmetį Fransiską mokytis meno dalykų į šiandien nežinomo Sevilijos dailininko Pedro Diaso de Vilanuevos (Pedro Díaz de Villanueva) dirbtuves. Žinomas pirmasis aštuoniolikmečio Surbarano sukurtas paveikslas „Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas“ (1616). Atvaizdas pasižymi natūralistinės ispanų dailės principais ir yra meistriškai nutapytas.

1617 m. Surbaranas vedė Mariją Paes de Silices (Maria Páez de Silices) ir iki 1628 m. gyveno Lerenos mieste, netoli gimtųjų vietų. Būtent čia ir prasidėjo vaisingasis tapytojo kūrybos kelias, pasipylė užsakymai vienuolynams, bažnyčioms, bažnytinėms brolijoms. Pvz., 1626 m. Surbaranas pasirašė kontraktą 21 paveikslo serijai Šv. Petro Nolasko ikonografijos tema naujai pastatytam karališkajam Šv. Pauliaus (San Pablo el Real) vienuolynui Sevilijoje. Šie paveikslai labai išgarsino dailininką. 1629 m. Sevilijos miesto tarybos kvietimu Surbaranas persikėlė į Seviliją, kur gyveno iki 1658 m. Čia menininkas klestėjo, gaudavo pelningų užsakymų, buvo tituluojamas „karaliaus tapytoju“. 1638 m. dekoravo šventinį laivą, kurį Sevilijos miestas padovanojo karaliui, taip pat sulaukė karališko užsakymo naujai pastatytuose Buen Retiro rūmuose Madride (neišlikę). Beje, tai buvo vieninteliai Surbarano sukurti paveikslai ne religine, bet mitologine ir alegorine temomis.

Didelis produktyvumas ir užsakymų gausa pakirto tapytojo kūrybinį polėkį, manoma, kad vėlesniais gyvenimo metais Surbarano talentas smuko. Nuo 1650 m. jis gaudavo mažiau užsakymų, pradėjo skursti. Tikėdamasis atsigauti, 1658 m. dailininkas persikėlė į Madridą, tačiau sostinėje buvo sunku konkuruoti su kylančiais menininkais, jis buvo laikomas senamadišku palyginti, pvz., su Bartolomėjumi Estebanu Murilu (Bartolomé Esteban Murillo). Paskutiniu žinomu sukurtu Surbarano darbu laikomas paveikslas „Madona su Kūdikiu ir šv. Jonu Krikštytoju“, esantis Bilbao muziejuje (1662). Surbaranas mirė beveik visų užmirštas 1664 m. rugpjūčio 27 d. Madride, buvo palaidotas Basųjų augustinijonų rekolektų (Recoletos Agustinos Descalzos) bažnyčioje. Vėliau bažnyčia buvo nugriauta ir dailininko kapas pražuvo.

Dailininkas buvo vedęs tris kartus, bet vaikų (dviejų mergaičių ir berniuko) susilaukė tik su pirmąja žmona Marija Paes. Mirė būdamas 66 metų amžiaus, pergyvenęs visas žmonas Viename garsiausių autoportretų Surbaranas save pavaizdavo kaip šv. apaštalą Luką su palete rankoje, jautriai žvelgiantį į Nukryžiuoto Išganytojo kančią.

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošiantis „Laiminantis Vaikelis Jėzus“ – Fransisko Surbarano žydėjimo metais sukurtas paveikslas (1635–1640 m.), šiandien saugomas Maskvos Puškino nacionalinio muziejaus rinkiniuose. Deja, nepavyko rasti atvaizdo sukūrimo istorijos ir vietos, tačiau kūriniui būdingi trys pagrindiniai elementai, kuriais pasižymi visa Surbarano kūryba: lakoniška kompozicija, figūros monumentalumas ir skulptūriškumas. Nors paveiksle vaizduojamas vaikas su jam būdinga nuoširdžia veido išraiška, tačiau ne tik laiminanti rankutė ir kryželis, bet ir pati atvaizdo kompozicija byloja, kad šis visu ūgiu stovintis, į mus žiūrintis kūdikis yra dieviškas. Be minėto kompozicijos lakoniškumo, aiškumo ir monumentalumo, atkreiptinas dėmesys į dvi vyraujančias, dievybei vaizduoti par excellence tinkamas spalvas – mėlyną ir aukso geltoną. Tai Senojo Testamento patriarchų ir karalių spalvos, tai Mergelės Marijos ir apaštalo Petro atributai. Žemas horizontas ir aukso spalvos dangus dar paryškina tobulo šventumo rakursą. Vis dėlto ši aiški ir minimaliomis kompozicinėmis priemonėmis pasiekta kūrinio įtaiga talpina ir visas kontroversijas bei iššūkius, ilgus amžius lydėjusius kūdikio ir vaiko vaizdavimo bei traktavimo istoriją.

Kaip rodo religijų ir krikščionybės Europoje istorija, iki XII a. vaikystė, kitaip nei šiandien, nebuvo laikoma pirmąja asmenybės raidos pakopa. Tai buvo teisiškai ir socialiai nusakomas gyvenimo laikotarpis, kuriam būdingas visiškas veiksnumo stygius. Panašiai ribotai teisiškai ir visuomeniškai veiksnūs buvo moterys ir belaisviai. Vaikas buvo suvokiamas tik kaip nesubrendęs suaugusysis, todėl tėvo valdžia, pvz., germanų kraštuose, buvo neribota – savo vaiką jis galėjo parduoti, padovanoti arba atiduoti tarnauti kitiems. Nors Bažnyčia daug anksčiau ėmė reikalauti apriboti tokias tėvo teises, tik vėlyvaisiais viduramžiais, vykstant valstybinimo procesui, čia atsirado permainų. XII–XIII a. šalia savininkiško mąstymo ir abstrakčių auklėjimo idealų pirmiausia pasauliečių, kiek vėliau ir autorių dvasininkų literatūroje ėmė rodytis vis didesnis dėmesys vaiko asmenybei. Todėl ir Kūdikėlio Jėzaus gerbimo tradicija gimsta tik XII amžiuje. Šis gerbimas suvokiamas kaip „švento kūdikio“, kuriam negaliojo natūralūs žmogaus amžiaus tarpsniai, religinis idealas: pradedama vaizduoti ir deklaruoti biblinė tiesa, kad iš bejėgio kūdikio laukiamas išganymas. Surbarano laikais Kūdikio Jėzaus vaizdinys egzistavo, tačiau Kūdikio – Visatos Valdovo – dar buvo labai retas. Kodėl valdovas? Nors vaikas ir be karūnos, ir vienplaukis, bet dėvi tuniką, laimina, o kryžių laiko kaip skeptrą. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmoji Kūdikėlio Jėzaus moterų vienuolija įsteigiama 1661 m. Romoje, vėliau šį vardą renkasi vis daugiau vienuolijų ir šventųjų, kartu gludinama ir ikonografija.

Fransiskas Surbaranas buvo intelektualus menininkas. Žinodamas Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo (1545–1563 m.) nutarimus ir matydamas katalikų dvasinio gyvenimo pokyčius, vidines reformas bei tapatybės paieškas ir remdamasis ispaniškajam temperamentui ir mentalitetui būdinga misticizmo ir asketizmo pajauta, nutapė vieną genialiausių krikščioniško meno istorijoje Vaikelio Jėzaus – Visatos Valdovo – atvaizdų. Į mus nuo „Magnificat“ viršelio žvelgiantis ir laiminantis Vaikelis nėra transcendentinis nepasiekiamas ir neapibrėžiamas Alfa ir Omega, bet jis nėra ir švebeldžiuojantis, bejėgiškai spurdantis putlus kūdikėlis. Atrodo, kad iš šio aiškaus, paprasto ir realistiškai įtaigaus Vaikelio Jėzaus atvaizdo sklinda ir visa netolima kūdikystės patirtis, ir laukianti kančia bei Atpirkimas… Ar gali būti geresnis lapkričio mėnesio atvaizdas? Medituoti Kristų, Visatos Valdovą, ne kaip tiara papuoštą soste sėdintįjį, bet kaip auksiniu dangumi žengiantį, didelę paslaptį saugantį vaiką?

Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė