Gegužės mėnesio datos

15
05 /
2017

Prieš 450 metų, 1567 m. gegužės 15 d., buvo pakrikštytas kompozitorius Klaudijus Monteverdis (Claudio Monteverdi). Vienas didžiausių pereinamojo iš Renesanso į Baroką laikotarpio kompozitorių gimė, augo ir mokėsi Lombardijoje, Kremonos mieste, kur giedojo katedros mokyklos chore. Monteverdis, kurį laiką dirbęs Gonzagų dvaro Mantuvoje kompozitoriumi, labiausiai pagarsėjo kaip ankstyvųjų operų ir pasaulietinių madrigalų kūrėjas. Vis dėlto paskutinius tris gyvenimo dešimtmečius kompozitorius darbavosi Venecijoje kaip garsiosios Šv. Morkaus bazilikos choro ir orkestro vadovas. Jo palikime esama Mišių, mišparų, motetų, dvasinių madrigalų ir kitokių giesmių. Monteverdis buvo vedęs, tačiau po aštuonerių santuokos metų liko našlys ir senatvėje, būdamas bemaž 65 metų amžiaus, priėmė kunigo šventimus. Jis mirė sulaukęs 76-erių ir buvo palaidotas – kaip ir Ticianas – Venecijos pranciškonams priklausiusioje bazilikoje Santa Maria Graziosa dei Frari.

Prieš 350 metų, 1667 m. gegužės 22 d., mirė popiežius Aleksandras VII. Fabijus Kidžis (Fabio Chigi), popiežiaus Pauliaus V giminaitis, kilęs iš Sienos bankininkų šeimos, gimtojo miesto universitete gavo filosofijos, teologijos ir teisės daktaro vardus, o vėliau tarnavo popiežiaus kurijoje. Paskirtas vyskupu, po kiek laiko buvo pasiųstas į diplomatinę tarnybą (12 metų buvo nuncijus Kelne, dalyvavo derybose dėl Vestfalijos taikos, užbaigusios Trisdešimties metų karą), o galiausiai tapo kardinolu ir popiežiaus valstybės sekretoriumi. Popiežiumi 56 metų amžiaus kardinolas Kidžis, remiamas Ispanijos, buvo išrinktas po ilgos, bemaž tris mėnesius trukusios konklavos. 12 metų trukusio jo pontifikato pradžioje atrodė, kad Aleksandras VII atsisakys Baroko epochos popiežiams būdingo nepotizmo (sūnėnų ir kitų giminaičių protegavimo). Popiežius gyveno kukliai, netgi asketiškai, ir maldingai, tačiau vėliau įsileido giminaičius į Romą ir… grįžo prie savo pirmtakams būdingo prabangaus ir išlaidaus gyvenimo būdo. Aleksandras VII pirmasis iš popiežių ėmė reguliariai (pavasarį ir rudenį) kurį laiką reziduoti Kastel Gandolfo užmiesčio rezidencijoje; drauge jis rūpinosi puošti Romos miestą (ypač aikštes ir bažnyčias). Būtent šio popiežiaus užsakymu Džianas Lorencas Berninis (Gian Lorenzo Bernini) Vatikano bazilikos apsidėje įrengė Šv. Petro Sosto altorių, o bazilikos prieigose suprojektavo kolonada apjuostą Šv. Petro aikštę. Aleksandro VII antkapis, įkomponuotas virš Vatikano Šv. Petro bazilikos pietinio transepto durų, yra ir vienas paskutiniųjų popiežiaus globotinio G. L. Berninio darbų… Dar minėtina, kad Romoje Aleksandras VII priglobė ir globojo į katalikybę perėjusią ir Švedijos sosto atsisakiusią karalienę Kristiną – pats suteikė jai Sutvirtinimo sakramentą. Šis popiežius taip pat suformulavo tokią Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo doktriną, kokią iš esmės pakartojo Pijus IX, 1854 m. paskelbęs atitinkamą dogmą.

Prieš 150 metų, 1867 m. gegužės 14 d., Krasičino pilyje gimė kardinolas Adamas Stefanas Sapiega. Jis buvo kilęs iš senų ir garbingų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių (Sapiegų ir – per motiną – Sanguškų), tačiau jo protėviai po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų gyveno Austrijai atitekusiose senosios Lenkijos žemėse. Būsimasis kardinolas gimnaziją baigė Lvove, studijavo Vienos, Lilio, Krokuvos, Insbruko universitetuose, Lvovo arkivyskupijos seminarijoje. Kurį laiką darbavosi Lvovo arkivyskupijoje, dar studijavo Popiežiškajame Laterano universitete bei Bažnytinėje Kilmingųjų akademijoje Romoje. Penkerius metus Romoje ėjęs neoficialaus Lenkijos katalikų Bažnyčios atstovo pareigas, kunigas Sapiega 1911 m. buvo paskirtas Krokuvos vyskupu ir paties popiežiaus Pijaus X konsekruotas Siksto koplyčioje. Kaip ganytojas, vyskupas Sapiega itin pasižymėjo karitatyvine veikla – įvairiopai rūpinosi vargšais ir nukentėjusiais nuo karo. 1925 m. tapęs pirmuoju Krokuvos arkivyskupu metropolitu, A. S. Sapiega visą gyvenimą laikėsi išdidžiai, nesilenkdamas nei Lenkijos valstybės valdžiai, nei okupaciniams nacių bei sovietų režimams ir gindamas persekiojamų katalikų bei tautinių grupių (lenkų ir žydų) teises. II pasaulinio karo metais arkivysk. Sapiega buvo tapęs faktiniu Lenkijos katalikų Bažnyčios vadovu. Jo įsteigtoje pogrindinėje seminarijoje tuomet studijavo ir Karolis Voityla (Wojtyła), iš arkivyskupo, 1946 m. pakelto kardinolu, rankų gavęs kunigo šventimus. 84 metų amžiaus sulaukusio ir keturis dešimtmečius Krokuvos ganytojo pareigas ėjusio kardinolo Sapiegos laidotuvės 1951 m. Vavelio katedroje virto tikra dėkingumo „Nepalaužiamajam kunigaikščiui“ manifestacija.

Prieš 100 metų, 1917 m. gegužės 20 d., įvairiose Romos Katalikų Bažnyčios vyskupijose minėta Lietuvių diena. 1917 m. pradžioje popiežius suteikė įgaliojimą Lietuvos vyskupams kreiptis į viso pasaulio ganytojus su prašymu tų metų gegužės 20 d. paskelbti specialią Lietuvių dieną, kurios metu tikintieji melstųsi Lietuvos intencija ir aukotų jos reikalams. Šios akcijos, kuri aktyviausiai vyko Vokietijoje ir Šveicarijoje, metu lietuvių naudai buvo nemaža piniginių aukų, aukojo ir pats popiežius Benediktas XV, tačiau didžiausias laimėjimas buvo nematerialus. Lietuvių dienos (analogiškos anksčiau vykusioms Airijos, Belgijos, Lenkijos dienoms) paskelbimas tapo vienu iš pirmųjų ženklų, liudijusių, kad Šv. Sostas Lietuvą ima traktuoti savarankiškai – atskirai nuo Rusijos ir Lenkijos.

Prieš 100 metų, 1917 m. gegužės 13 d., Fatimoje (Portugalija) trims piemenėliams pirmą kartą apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Tais pat metais, kiek vėliau, įvyko ir dar keli Marijos pasirodymai, kurių metu Švč. Mergelė paskatinusi tam tikras maldingas praktikas (pamaldumą Nekalčiausiajai Švč. Mergelės Marijos Širdžiai, Rožinio kalbėjimą, maldos pirmais mėnesio šeštadieniais praktiką, ypatingą Rusijos paaukojimą Švč. Mergelės Marijos Širdžiai) ir patikėjusi regėtojams (du iš jų mirė netrukus, dar būdami vaikai – 1919 ir 1920 m., o sesuo Liucija – tik 2005 m., sulaukusi 97 m. amžiaus) tris paslaptis. Viena svarbiausių (ir iki šiol aktualių) Fatimos Dievo Motinos žinių – būtinybė melstis už taiką ir už nusidėjėlių atsivertimą. Gan greit Bažnyčios pripažintas Fatimos Dievo Motinos kultas (leistos viešos pamaldos, suteikti atlaidai, įvesta šventė) ypač išpopuliarėjo popiežių dėka. Pirmas didis Fatimos mylėtojas buvo Pijus XII, vyskupu konsekruotas kaip tik pirmojo apsireiškimo dieną – 1917 m. gegužės 13-ąją. Minint apsireiškimų 50-metį, 1967 m. gegužės 13 d., kaip piligrimas Fatimoje apsilankė pal. Paulius VI. Šv. Jonas Paulius II savo išgyvenimą po pasikėsinimo Šv. Petro aikštėje 1982 m. gegužės 13 d. aiškiai priskyrė Fatimos Dievo Motinos globai. Turbūt neatsitiktinis dalykas, kad, praėjus lygiai dešimtmečiui po šio įvykio, t. y. 1992 m. gegužės 13 d., per Fatimos Dievo Motinos šventę, šis visuotinės Bažnyčios ganytojas paskelbė įvedąs Pasaulinės ligonių dienos minėjimą…

Dr. Liudas Jovaiša