Įgarsintose pasakose vaikams – tylus Dievo balsas

01
12 /
2017

Kaunietė Indrė Gaskaitė jau kelerius metus kuria ir įrašinėja garsines pasakas vaikams. Pasakose daiktai ir gyvūnai pasakoja viltingas ir pamokančias istorijas: voveriukas mokosi atsikrakyti puikybės, obuoliukas ieško ir suranda savo Tėtį, o giedantis katinas dėkoja už, rodos, menkniekius – pelę ir lėkštę pieno. Taip vaikų širdyse sėjamas džiaugsmas, viltis ir padrąsinimas tikėti.

„Nuo pat mažų dienų esu bažnyčioje, todėl apie tikėjimą nekalbėti pasakose negaliu. Viskas prisipildo religiniu turiniu, nors tekstuose ne visada miniu žodį „Dievas“, – pasakoja 26-erių kūrėja.
Kurti Indrė pradėjo būdama visai maža, besisupdama ant sūpynių. Vėliau ėmė kurti spektaklius su vaikais. Pirmasis buo surengtas per Kalėdas Šv. Antano parapijoje.

„Tačiau pajutau, kad spektakliai – ne man. Kai vienas bičiulis pasigyrė, kad nusipirko įrašymo aparatūrą, sumanėme įrašyti pasakų plokštelę.

Esu dėkinga draugams – jie man labai padeda. Vieni nupiešia kompaktinės plokštelės viršelį, kiti paredaguoja tekstus, dar kiti padeda įrašyti pasakas. Jose daug garsų, muzikos, yra ką veikti“, – šypsosi Indrė.

Taip gimė pirma kompaktinė plokštelė „Kas namelio širdyje“, paskui antra „Per pasakų dangų“, o visai neseniai ir trečia. Ji vadinasi „Ištiesk ranką pasakai“. Plokštelės leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba. Indrė šiemet gavo ir šios tarybos stipendiją. Iš 75 kandidatų kaunietė buvo septyniolikta.

Maži dalykai yra dideli

Pasakos Indrei kartais gimsta skaitant Evangeliją. „Tu esi mano mylimasis sūnus, kuriuo labai gėriuosi“, – iš šios eilutės gimė pasaka apie obuoliuką, kuris ieškojo Tėčio.

„Man pačiai šios eilutės labai svarbios, jaučiuosi mylima Tėvo dukra. Manau, kad kiekvienam svarbu tai atrasti“, – dėstė kaunietė.

Pasakose kartojasi motyvas, kaip herojui kelis kartus nepasiseka įveikti sunkumo ar pasiekti tikslo. Tik po kelių bandymų ir pagalbos iš šalies troškimas išsipildo.

„Man niekada nebuvo lengva siekti tikslų. Bet kai pasiekiu – tada ateina tikras džiaugsmas. Mėgstu pasakas pabaigti ramybės, džiaugsmo, pilnatvės gaidele. Tokia mūsų, kaip krikščionių, perspektyva, kad viskas baigsis džiaugsmu, ramybėje, Viešpatyje“, – dėstė pašnekovė.

Kitas jos pasakų akcentas – atkreipti dėmesį į mažus dalykus. Pasakoje, kurioje voras ieško dovanų mažiems savo voriukams, jis parnešė šakelę, saulės spinduliuką ir gražius linkėjimus.

„Maži dalykai yra dideli. Kaip ir mes – esame maži, bet Dievas mus išsirinko kaip labai didelius ir brangius Jam.
Kai močiutės nuperka anūkams kompaktines plokšteles, jos džiaugiasi: „Kaip gerai tas giedantis katinas, kuris dėkoja už skanią pelę, saldų pieną.“ Vaikai mokosi dėkoti už mažus dalykus“, – pripažinimu džiaugėsi pasakų autorė.

Visgi geriausi jos kritikai yra vaikai. Kaunietė darželinukams ir pradinukams veda pamokėles apie neregio pasaulį. Vaikams ji rodo Brailio raštą, baltąją lazdelę, spalvų detektorių. Pamokose būtinai skamba ir jos pasakos.

„Jei darželinukai sėdi ant kilimėlių ir įdėmiai klauso, o vėliau cituoja mano pasakas, vadinasi – viskas gerai. Kartais jie pasidžiaugia, kad jau turi mano kompaktines. Tada visai smagu“, – sako autorė.

Mėgstamiausi Indrės pasakų herojai – netikėti daiktai ir gyvūnai. Pavyzdžiui, ledų popierėlis, muilo gabaliukas, sagutė. Indrei ypač patinka kaktusai. „Visi jie – suasmeninti. Tam labai padeda skirtingi garsai“, – dėstė kūrėja.

Per kelerius metus Indrė pastebėjo, kad gražių, kokybiškų pasakų vaikams labai trūksta. Lietuvių liaudies pasakos kartais primena siaubo istorijas. Taip pat pasigendama krikščioniškų, vertybėmis grįstų pasakų. Todėl pradėjusi kurti, greitai atrado nišą savo veiklai.

Gieda visais gyvenimo atvejais

Indrė yra neregė, todėl jos pasakos išsiskiria garsų pasauliu. „Jei pasakoje voras geria vandenį, tai ir skamba gėrimo garsas, jei eina – ėjimo. Vaikams tai labai įdomu. Jie ima kreipti dėmesį į garsus, kurių paprastai negirdime.

Kitas išskirtinumas – lapelis su Brailio raštu. Įdedu jį į kiekvieną kompaktą, kad vaikai susipažintų ne tik su kūryba, bet ir su šiuo raštu“, – aiškino kaunietė.

Prisistatydama vaikams ji neslepia, kad nemato, tačiau to nesureikšmina: „Akcentuoju balsą, klausą, raiškų skaitymą – tai, ką Dievas man dovanojo. Mėgstu ir pajuokauti. Sakau: „Kaip jūs gražiai šiandien atrodot“ arba „Kaip malonu jus visus matyti.“ Dievas turi humoro jausmą ir tuo esu į Jį panaši.“

Indrė vaikams pasakoja, kad neregiai – tokie patys žmonės, kaip visi. Jie apdovanoti įvairiomis dovanomis, myli ir nori būti mylimi. Vienintelis skirtumas, kad jie nemato.

Pasakas mielai klauso ir suaugę. Tiesa, jiems pabosta greičiau nei vaikams. Kartais autorei jie skundžiasi: „Kada išleisi naują plokštelę? Vaikai vis leidžia tuos pačius įrašus kiekvieną rytą ir vakarą – jau nusibodo.“

Indrė apkeliavo nemažai bažnyčių, pasakodama apie savo kūrybą, liudydama tikėjimą ir platindama plokšteles. Kiekvieną sekmadienį važiuoja vis į kitą šalies kampelį. Kaskart atvykusi į Mišias ji gieda, skaito skaitinius, liudija savo istoriją ir taip įkvepia žmones.

Evangeliją ji skelbia ir savo gyvenimu. „Turiu daug energijos, entuziazmo. Džiaugiuosi ir mano džiaugsmui nieko netrūksta. Esu laiminga, nes turiu savyje Dievą, ir taip turiu savyje viską“, – aiškino Indrė.

Nors ir turi negalią, ji gyvena tokį visavertį gyvenimą, kad daugelis reginčiųjų galėtų jai pavydėti. Viešpats kalba per ją įvairiems žmonėms.

Vieniems įspūdį palieka jos giesmės, kitus paliečia tai, kad Dievo žodžio skaitinius per Mišias ji skaito iš „baltų lapų“. Tekstas būna parašytas Brailio raštu.

„Žmonės po Mišių sako, jog pamatę mane skaitančią Dievo žodį ir patys nutaria ateiti patarnauti Mišiose. Jei galiu aš, gali ir jie.

Yra labai daug talentingų žmonių, bet jie neina skaityti ar giedoti psalmių. Mano pavyzdys juos padrąsina“, – pasakojo šlovintoja.

Ji gieda visais gyvenimo atvejais – kai gera, kai sunku ir kai reikia giesme patarnauti kitiems.

***
Susisiekti su pasakų autore ir edukacinių programų vaikams vedėja galite
el. paštu indregaskaite@gmail.com
arba telefonu 8 604 69404.

Sigita Lanauskienė