Kovo mėnesio datos

15
03 /
2017

Prieš 1600 metų mirė popiežius šv.  Inocentas I (417 m. kovo 12 d.) ir buvo išrinktas jo įpėdinis Zo-simas (417 m. kovo 18 d.). Inocentas I, Šv. Petro Soste praleidęs 16 metų, iki išrinkimo, regis, buvo diakonas (šv. Jeronimo tikinimu  – savo pirmtako Anastazo I sūnus). Kaip popiežius, jis oficialiai pasmerkė britų vienuolio Pelagijaus mokymą (pelagianizmą), kuris atmetė gimtosios nuodėmės doktriną ir ragino krikščionis siekti šventumo remiantis vien savo pastangomis. Taip Inocentas I prisidėjo ir prie popiežiaus autoriteto augimo: jam patvirtinus pelagianizmą pasmerkusių Afrikos vyskupų sinodų nutarimus, šv.  Augustinas ištarė: Roma locuta, causa finita(„Roma pasakė – reikalas baigtas“). Inocentui I teko išgyventi ir ne vieną bejėgystės momentą  – nesėkmingai ginant nuo pareigų nušalintą ir ištremtą Konstantinopolio patriarchą šv.  Joną Auksaburnį, o 410 m. rugpjūtį – ir regint, kaip pirmą kartą per 800 metų Romos miestą užima okupantų  – barbarų vestgotų  – būriai. Gerbiamo kaip šventojo, popiežiaus Inocento I palaikai IX  a. viduryje buvo padovanoti Gandersheimo abatijai (moterų vienuolynui) Žemutinėje Saksonijoje.

Apeninų pusiasalyje gimusį Inocentą I pakeitusio graiko Zosimo pontifikatas buvo trumpas (truko vos pusantrų metų  – iki mirties 418  m. antrąją Kalėdų dieną) ir sumaištingas  – tiek dėl nepastovios popiežiaus pozicijos pelagianizmo atžvilgiu, tiek dėl jo nesutarimų su Galijos ir Afrikos vyskupais.

Prieš 550 metų, 1467  m. kovo 26 d., įvyko pirmasis Bohemijos brolių sinodas. Jo metu dalis Konstanco susirinkime pasmerkto Jono Huso pasekėjų, vadinamųjų husitų, atsiskyrė nuo Romos Katalikų Bažnyčios ir sudarė savarankišką krikščionių bendriją. Iš pradžių praktikavę uždarą, pacifistinį gyvenimo būdą „tobulose bendruomenėse“, XV a. pabaigoje Bohemijos broliai pasirinko aktyvų veikimą visuomenėje ir pripažino mokslo bei švietimo svarbą. XVI a. I pusėje Bohemijos broliai įsijungė į protestantiškų Bažnyčių šeimą; jų tikėjimo išpažinimą kiek paveikė ir Liuterio, ir Kalvino mokymas. XVII a. I pusėje Bohemijoje įsigalėjus katalikybę remiantiems Habsburgams, Bohemijos brolių veikla gimtojoje šalyje buvo uždrausta; nemaža jų emigravo į kaimyninius kraštus (Lenkiją, Saksoniją), o paskutinis vyskupas, žymusis pedagogas Jonas Amosas Komenskis (Komenijus), po ilgų klajonių Lenkijoje, Švedijoje, Anglijoje, Transilvanijoje galiausiai apsistojo Nyderlanduose. Kelis šimtmečius Bohemijos brolių gyvavimas buvo nutrūkęs  – jiems teko prisijungti prie liuteronų arba reformatų bendruomenių. Tęsdama dvasinę Bohemijos brolių bendruomenės tradiciją, 1918  m. Čekoslovakijoje susikūrė nauja tautinė Bažnyčia – Čekijos brolių evangelikų Bažnyčia, šiuo metu antra pagal tikinčiųjų skaičių religinė bendruomenė Čekijoje, turinti apie 100 tūkst. narių.

Prieš 500 metų, 1517 m. kovo 16 d., baigėsi Laterano V susirinkimas. Sušaukti šį visuotinį Bažnyčios susirinkimą paskatino popiežiaus Julijaus II oponentų suorganizuotas „antisusirinkimas“ Pizoje. Paskutinis iš popiežių katedroje – Laterano Šv. Jono bazilikoje – vykusių susirinkimų nei itin reikšmingų, nei ypač reikalingų nutarimų nepriėmė. Jo dalyviai kaip reikiant nesureagavo į vėlyvųjų viduramžių bažnytinio bei religinio gyvenimo skaudulius ir neparodė ryžto imtis seniai pribrendusių reformų, taip atverdami kelią sėkmingam Reformacijos vyksmui. Beje, šiame susirinkime – vieninteliame iš visų visuotinių susirinkimų per visą jų istoriją  – dalyvavo ir du ganytojai iš Lietuvos, Vilniaus vyskupas Albertas Radvila ir Lucko vyskupas Paulius Alšėniškis.

Prieš 450 m., 1567 m. kovo 31 d., Kaselyje mirė Heseno landgrafas Pilypas Didžiadvasis. Septyniolikmečio valdovo susitikimas su Martynu Liuteriu 1521  m. Vormso reichstage pakeitė Pilypo gyvenimą iš esmės. Iš tikėjimo reikalams gan abejingo žmogaus Pilypas tapo vienu iš pirmųjų ir nuosekliausių Reformacijos Vokietijoje rėmėju. Jis buvo vienas iš imperatoriui Karoliui V oponavusios protestantų valdovų sąjungos lyderių (vykstant vidaus karams 5 metus praleido imperatoriaus nelaisvėje); remdamas liuteronybę, nepaliaudamas siekė įvairių protestantiškų konfesijų (liuteronų, reformatų, anglikonų)  – ir net katalikų – vienybės. 1529 m. jo iniciatyva Marburgo pilyje įvyko Martyno Liuterio ir Šveicarijos Reformacijos pradininko Ulricho Cvinglio pokalbis, kuriame nesėkmingai mėginta išspręsti tarpusavio teologinius nesutarimus (pirmiausia  – dėl Eucharistijos). 1527 m. landgrafas Pilypas įkūrė vieną iš Reformacijos intelektualinių centrų – Marburgo universitetą. Daug prisidėjęs prie sėkmingos Reformacijos plėtros vokiečių žemėse, Pilypas Didžiadvasis vienu skandalingu savo poelgiu šiam reikalui tikrai nepagelbėjo. 1540 m., nepaisant Reformacijos teologų nepritarimo, jis vedė antrąją žmoną, neišsiskyręs su pirmąja, ir kurį laiką oficialiai gyveno bigamijoje (dvipatystėje)…

Prieš 250 metų, 1767  m. kovo 30 d., Vilniuje mirė architektas Jonas Kristupas Glaubicas. Vokietis liuteronas savo, kaip architekto, veiklą pradėjo nuo kuklios Vilniaus liuteronų bažnyčios atstatymo. Dėl Lietuvos sostinę nusiaubusių gaisrų Vilnių po ketvirčio amžiaus jis paliko jau gerokai glaubicišką – pasipuošusį Šv. Jonų bažnyčios fasadu ir altoriais, grakščiomis dvibokštėmis Šv. Kotrynos ir Misionierių šventovėmis, plastiškais Bazilijonų vartais ir įspūdingu Šv. Dvasios cerkvės ikonostasu. Glaubico kūrybinė veikla anaiptol neapsiribojo Vilniumi  – jis projektavo šventoves Polocke, Mogiliave, Vitebske; pagal jo projektą pradėta statyti ir mūsų dienas pasiekusi Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika.

Prieš 75 metus, 1942  m. kovo 4 d., buvo sušaudyti Berezvečiaus kankiniai. Lietuvos globėjo, šv.  išpažinėjo Kazimiero šventės diena tapo dramatišku trijų kunigų tikėjimo išbandymu. Vladislovas Mačkoviakas (g. 1910), Stanislovas Pyrtekas (g. 1913) ir Mečislovas Bohatkievičius (g. 1904) 1941  m. pabaigoje darbavosi Breslaujos apylinkėse (tuometinėje Vilniaus arkivyskupijos teritorijoje, dab. Baltarusijoje). Pirmieji du buvo Vilniaus arkivyskupijos kunigai, baigę seminariją Vilniuje, trečiasis  – kilęs iš Vilniaus arkivyskupijos. Visi trys buvo areštuoti gestapo ir dėl neapykantos tikėjimui sušaudyti miške netoli Berezvečiaus (tuometinėje Vilniaus arkivyskupijos teritorijoje, dab. Baltarusijoje). Kun. Vladislovas ant savo brevijoriaus viršelio užrašė: „Einu sudėti paskutinę savo gyvenimo auką. Po trijų valandų stosiu prieš Viešpatį (…). Džiaugiuosi, kad Dievas išsirinko mane, o dar labiau  – kad teikia malonės ir jėgos.“ 1999 m. visi trys kunigai šv. Jono Pauliaus II paskelbti palaimintaisiais kaip 108 lenkų kankinių grupės nariai.

Prieš 50 metų, 1967 m. kovo 26 d., buvo paskelbta Pauliaus VI enciklika Populorum progressio. Velykų sekmadienį paskelbta popiežiaus enciklika buvo skirta socialiniams klausimams – tvirtino teisę į darbą ir teisingą atlyginimą bei normalias darbo sąlygas, laisvę jungtis į profesines sąjungas, priminė, kad kūrinija ir jos gėrybės iš principo yra skirtos visai žmonijai. Šia proga enciklikoje Paulius VI pacitavo dar IV amžiuje turtingam žmogui skirtus šv. Ambraziejaus žodžius: „Tu nedovanoji vargšui to, kas tavo, o tik grąžini tai, kas jam priklauso.“

Dr. Liudas Jovaiša