Jaunimas melstis renkasi Šv. Damijono maldos grupėse

01
03 /
2017

Šv. Damijono maldos grupių pavadinimas atsirado žvelgiant į šv. Pranciškaus gyvenimą: prie šv. Damijono kryžiaus išgirstas pašaukimas „Pranciškau, eik ir atstatyk mano Bažnyčią, kuri, kaip matai, virsta griuvėsiais!“ ir Šv. Damijono maldos grupėms nurodė kryptį: atsiliepti į Kristaus kvietimą atstatyti Jo Bažnyčią, gilinant ir stiprinant maldąe, tikėjimą, bendrystę, evangelizuojant. Maldos grupeles įkūrė Tiberiados bendruomenės broliai kartu su užsidegusiais jaunuoliais, norinčiais skleisti Tiberiados dvasią ten, kur gyvena. Vienuoliai neretai aplanko jaunuosius maldininkus pastiprindami ir padrąsindami žodžiu ir pavyzdžiu. Šiuo metu Lietuvoje renkasi 6 jaunimo maldos grupės: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Kėdainiuose ir šeimų maldos grupė Pavilnyje. Daugiau informacijos galite rasti www.tiberiade.lt.

Kas yra Šv. Damijono maldos grupė?

„Tai keletas 15–25 metų amžiaus jaunuolių, kurie kartą per savaitę susirenka kartu melstis, dalytis savo tikėjimu. Šv. Damijono maldos grupė yra vieta, kur prisikėlęs Kristus ugdo savo sekėjus šv. Pranciškaus pavyzdžiu.“ Tokį maldos grupės apibūdinimą galite rasti Tiberiados bendruomenės puslapyje ir tai yra visiška tiesa. Mes, Kauno Šv. Damijono maldos grupės jaunimas, galime nuoširdžiai paliudyti, kad tuo ir gyvename, kartą per savaitę (ketvirtadieniais 19 val.) susirinkę Mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.

Kaip mes meldžiamės?

Maldos pradžioje pasikvietę Šv. Dvasią, šlovinime Viešpatį išsakydami Jam padėkas už suteiktas malones. Viešpaties akivaizdoje savo brolių ir sesių Kristuje prašome atleidimo. Vėliau klausomės Dievo žodžio. Vienas iš mūsų būna pasiruošęs trumpą mokymą laisva tema. Išklausę mokymą, prašome malonių sau ir kitiems. Išsakę savo širdies troškimus, trumpam nutylame ir meldžiamės tyloje. Maldos pabaigoje giedame giesmę Švč. Mergelei Marijai, prašydami globos ir užtarimo. Tada, susiskirstę į grupeles, dalijamės, kaip išgyvenome savaitę su Dievu.

Kas mums yra malda?

Bendra malda kiekvienam iš mūsų yra lyg stotelė, kurioje nustoji (nors trumpam) bėgti maratonus darbuose, moksluose ar kur kitur, ir suklupus prieš Viešpatį prašai pagalbos ar dėkoji už suteiktas malones šlovindamas Gerąjį Dievą. Kiekvienas čia jaučiamės palaikomas malda ir patys prisimename kitus savo maldoje. Dažnai prašome vieni kitų užtarimo, meldžiamės už savo šeimas, veiklas, santykius – kaip mokame, kaip širdis diktuoja. Branginame paprastumą, dažnai mūsų išsakyti prašymai Dievui būna labai jautrūs ir nuoširdūs. Šiandien sutinkame daug žmonių su kaukėmis, tad tikras džiaugsmas širdy, kad galime būti atviri bent maldoje. Tiberiados misionierė gydytoja Viktorija yra pasakiusi: „Maldoje mokaisi kantrumo, ištikimybės, paklusnumo, paprastumo ir taip pamažu tampi laisvas, gali patirti ir dalytis didžiuliu džiaugsmu, čia atėjęs patiki Ramybe.“ Tikrai – jaučiamės saugūs, suradę atviraširdžius bendraminčius, todėl galime nebijodami dalytis, kuo gyvename, taip pat ieškoti Dievo. Maldoje patiriama bendrystė mus „sulipdo“, esame lyg šeima. Išties – ne renkamės vieni kitus, o priimame visus tokius, kokie jie yra, nes ir patys esame priimti besąlygiškai. Maldos grupė yra ir vieta, kur mokomės klausytis kito, nepertraukti, nekišti savo nuomonės, tiesiog klausytis. Taip pat ir pačiam garsiai kalbėti apie sunkumus ir džiaugsmus. Juk pasidalijus skausmas mažėja, o išsakytas džiaugsmas didėja. „Augant bendrystei su kitais, augame bendrystėje su Dievu.“ (Rūta) Kuo arčiau kito, tuo arčiau Dievo.

Kaip malda keičia mūsų gyvenimus?

Pasistiprinę maldoje, keliaujame savanoriauti. Kartą per mėnesį lankomės Kauno nepilnamečių pataisos namuose. Paprastumo dvasia einame nešti džiaugsmo nelaisvėje esantiems ne ką jaunesniems už save. Vieno susitikimo metu žaidėme protmūšį. Tąkart buvo daug džiaugsmo. Vienas vaikinas po žaidimo sakė: „Buvo taip linksma, kad net pamiršau, jog esu kolonijoje.“ Tai buvo didelis paskatinimas mums toliau lankytis kolonijoje. Kitas būdas mums nešti džiaugsmą yra spektaklis, kurį pastatėme praėjusiais metais pagal „Mažąjį Princą“. Ištisus metus rodėme jį įvairiausiai publikai: nuo vaikų ligoninių, vargšų „Carite“, sutvirtinamųjų grupių iki senelių globos namuose ir jau minėtų vaikinų kolonijoje. Visus bent trumpam įtraukdavome į stebuklingą Mažojo Princo pasaulį, patyliukais nešdami į širdį naujieną, kad „svarbiausi dalykai akimis nematomi“. Tikėjimas ir darbai: viskas, ką darome, ateina iš Viešpaties, veikiant Šventajai Dvasiai. Esame įrankiai Dievo rankose, kurie, gavę drąsos maldoje, eina skelbti Gerosios Naujienos visiems be išimties.

Ieva Raugaitė