KLARA ASYŽIETĖ. Neturto šviesa, apšviečianti pasaulį

01
08 /
2018

MAGNIFICAT18 virelis 1-4Rugpjucio+3mm uzlaidaKlara gimė 1193 m. Asyžiuje, turtingoje ir kilmingoje šeimoje, priklausiusioje miesto didikų luomui. Tėvas ir dėdės didžiavosi ginklų galia, o mama pasižymėjo didele meile ir maldingumu. Ji subūrė nedidelį ponių būrelį, šelpusį neturtėlius ir dirbusį gailestingumo darbus. Besiartinant pirmojo gimdymo dienoms, mamą apėmė gresiančio pavojaus baimė. Ieškodama priebėgos maldoje prieš Nukryžiuotąjį, aiškiai girdėjo žodžius: „Nesibaimink, moteriške, nes tu laimingai pagimdysi šviesą, kuri apšvies pasaulį.“ Tikėdama pranašyste ji nusprendė duoti vaikui vardą, žymintį šviesą, todėl prie krikšto šaltinio dukra buvo pavadinta Klara (iš lotynų k. aiški, šviesi, spindinti). Klara užaugo pamaldžios ir gailestingos motinos globojama. Būdama dar visai maža, Klara, atmintinai išmokusi iš mamos maldas, nuoširdžiai melsdavosi naudodama apvalainų akmenukų krūvelę.

XII a. pabaigoje Asyžiuje prasidėjo didelis badas ir sumaištis. Sekdama motinos atjauta vargšams, jaunutė Klara išmoko atsisakyti savo maisto dalies ir slapta siuntė ją badaujantiems. Šeimai atsidavusi mama pagimdė dar dvi dukreles: Agnietę ir Beatričę.

Nustatyti Klaros pašaukimo akimirkos neįmanoma, nes tai lieka vienos sielos paslaptimi; be to, siela dažniausia atpažįsta savyje šaukiančiojo balsą ne staiga, o pamažu, diena po dienos patirdama vis stipresnę Dievo malonės galią. Tai buvo Klaros patirtis: visai jauna pajuto esanti Viešpaties pašaukta gyventi dėl Jo, visą gyvenimą paskyrus atgailai ir maldai. Ji tolo nuo kasdienybės, trokšdama tyloje aiškiau girdėti Dievo balsą ir džiaugtis Jo saldybe. Taigi, sulaukusi septyniolikos, ši kilminga, turtinga, graži ir dora mergina griežtai atsisakė tekėti.

Kaip tik tuo metu mieste vis plačiau sklido garsas apie Dievo pašauktąjį Pranciškų, jo neturtingą ir nusižeminimą liudijantį gyvenimo būdą bei jo pamokslus apie taiką ir brolystę. Klara visa širdimi troško tapti jo bendražyge. Dievas suvedė juos, ir Klara iš pokalbių su Pranciškumi pažino jame tikrą dvasinį brolį, kuris jai buvo patarėjas, mokytojas ir padrąsintojas. Tėvas Pranciškus jai atskleidė, kokia bevaisė yra pasaulio viltis ir koks apgaulingas jo grožis, ir įtikinėjo ją išsaugoti mergystės skaistumo perlą Šventam Sužadėtiniui. 1211 m. kovo 27 d., Verbų sekmadienį, Klara, užuot kaip visos kitos kilmingos merginos prisiartinusi prie vyskupo pasiimti palmės šakelės, stovėjo savo vietoje, todėl vyskupas, nusileidęs laipteliais, pats jai ją padavė. Tos pačios dienos vėlų vakarą Klara slapta išvyko iš namų į Porciunkulę, ir ten, nedidelėje bažnytėlėje, Pranciškus nukirpo jai plaukus ir apvilko atgailos drabužiu. Paskui Klara buvo palydėta į benediktinių vienuolyną, o vėliau trumpam dar buvo apsistojusi atgailautojų bendruomenėje Subazijaus kalno šlaite, kur prie jos balandžio mėnesį prisijungė sesuo Agnietė.

Klara, Agnietė ir Pacifika buvo pirmosios seserys, su Pranciškaus pagalba įkūrusios nedidelį naują vienuolyną prie Šv. Damijono bažnytėlės, nuostabios neturto šventovės, kur Pranciškus pažino savo pašaukimą ir kurį laiką gyveno kaip atsiskyrėlis. Šio vienuolyno plikos sienos ir tamsūs laiptai tarsi byloja, kad „čia nėra nieko, kas nekalbėtų apie neturtą ir maldą, kas nekviestų prie paprastumo, kas nekviestų ieškoti tik Dievo“. Jame Klara pasiliko iki pat mirties ir tarp tų sienų išgyveno keturiasdešimt dvejus metus. Prie Klaros prisijungė kitos jaunos moterys, kurios gyvendavo iš savo rankų darbo, ieškodamos „gyriaus ne iš žmonių, bet iš Dievo“. Paklususi Pranciškaus ir Asyžiaus vyskupo valiai, Klara priėmė abatės pareigas ir vadovavo bendruomenei, vesdama seseris meilės, nusižeminimo, skaistumo, neturto, susivaldymo, kantrybės ir kontempliacijos keliu. Savo Reguloje ji rašo, kad „išrinktoji (abatė) tesistengia pirmauti tarp kitų dorybėmis ir šventu gyvenimo būdu labiau negu pareigomis, idant jos pavyzdžio paskatintos seserys jai paklustų veikiau iš meilės negu iš baimės“.

Netoli nuo Neturtėlių seserų, kurios niekada neišvykdavo iš vienuolyno, gyveno Mažesnieji broliai, kurie buvo keliaujantys vienuoliai, išsibarstę po visą pasaulį ir periodiškai susitinkantys Ordino susirinkimuose, vadinamosiose kapitulose. Iki pat mirties brolis Pranciškus aplankydavo seseris ir negailėjo joms patarimų, pamokymų bei paskatinimo žodžių, kad visada pasiliktų tame švenčiausiame gyvenime. 1225 m. pavasarį gulėdamas ligos patale šalia Šv. Damijono vienuolyno, jis sukūrė „Saulės giesmę“ ir padiktavo keletą paguodos žodžių su pritaikyta melodija neturtėlėms ponioms, didžiai sunerimusioms dėl jo ligos.

Daug metų Klara siekė, kad jos Regula būtų teisiškai patvirtinta Bažnyčios. Jos troškimas išsipildė 1253 m. rugpjūčio 9 d., o 10 d. jai buvo grąžinta Regula su popiežiaus Inocento IV antspaudu. Kitą dieną Klara mirė. Jau 1255 m. ji buvo iškilmingai paskelbta šventąja.

Parengė brolis Pier Manzo SDB