Kovo mėnesio datos

10
03 /
2018

Bene reikšmingiausia šio mėnesio sukaktis – 450 metų nuo šv. Aloyzo Gonzagos gimimo (1568 m. kovo 9 d.). Šis šventasis jėzuitas daugeliui neblogai pažįstamas – kitaip nei prieš 1050 metų, 968 m. kovo 14 d., Kvedlinburge mirusi šv. Matilda Vestfalietė, Vokiečių karaliaus Henriko I Paukštininko žmona ir imperatoriaus Otono I motina, Kvedlinburgo moterų vienuolyno fundatorė, palaidota to paties vienuolyno Šv. Servacijaus bažnyčioje. Būtent šio vienuolyno analuose 1009 m. pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas!

Prieš 400 metų, 1618 m. kovo 14 d., karalius Zigmantas Vaza aprobavo Tverų bažnyčios fundaciją. Kada Tveruose atsirado bažnyčia, tiksliai nežinoma – ji neabejotinai paminėta 1613 m. Vis dėlto tik 1618 m. jos kunigui buvo suteiktas  nuolatinis aprūpinimas, sudaręs sąlygas bažnyčiai tapti parapine, o ją aptarnaujančiam kunigui – nuolat reziduojančiu klebonu. Tokią fundaciją 1618 m. vasario 18 d. numatė Tverų tijūnas Elijas Ilgovskis (Ilgauskas), o po mėnesio Varšuvoje ją aprobavo valdovas – mat aprūpinimo iniciatorius buvo ne visateisis Tverų valdos savininkas, o tik karaliui priklausančios nuosavybės administratorius (tijūnas). Žinoma, būtent Ilgovskis, žinodamas vietos realijas, parinko konkrečią bažnyčios fundacijos formą. Pačiuose Tveruose klebonui užrašyti keturi miestelėnai, keli sklypai paskirti klebonijai, jos tvartui, daržams ir ariamai žemei, prie Aitros upės dovanotos šienaujamos pievos, klebonui perleistas Alko kaimas, klebonijos remontui ir apšildymui leista laisvai imti medienos iš Tverų miško. Visi Tverų tijūnijos valdiniai buvo įpareigoti nuo žemės valako kasmet mokėti po 5 lietuviškus grašius ir duoti saiką rugių arba miežių. Savo ruožtu karalius nurodė, kad klebonas privalo mokėti lietuvių kalbą ir iš paskirtų pajamų išlaikyti bažnyčios tarnautojus, nereikalauti iš parapijiečių mokesčio už sakramentus (išskyrus laisvanorišką auką).

Elijo Ilgovskio inicijuota fundacija ne vien padėjo pamatus tvariam Tverų parapijos egzistavimui. Tas pats geradarys (jo portretas iki šiol saugomas Tverų bažnyčioje) šventovei padovanojo ir Marijos paveikslą – nedidelę stačiatikišką Tichvino Dievo Motinos ikonėlę, veikiausiai parsivežtą iš Rusijos karo su Maskva metu, XVII a. pradžioje. Ši ikonėlė, sakoma, iš pradžių laikyta Ilgovskio dvare, tačiau vėliau, kai naktį ją švytint pamatė ten apsinakvojęs Rietavo dekanas, paveikslas buvęs perduotas bažnyčiai. XVII a. viduryje Tverų Dievo Motinos paveikslas jau buvo plačiai pagarsėjęs malonėmis visoje Žemaitijoje – tuomet užvesta jo stebuklų knyga, o vyskupas Jurgis Tiškevičius Tverus įvardijo kaip vieną iš svarbiausių piligriminių centrų Žemaičių vyskupijoje – šalia Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos ir Zapyškio. Laikui bėgant šioji Tverų šlovė kiek nuslopo, tačiau stebuklingasis paveikslėlis-ikonėlė, dengtas aptaisais ir XVIII a. įkomponuotas į didesnį paveikslą, vaizduojantį ikoną vainikuojančią Švč. Trejybę, iki šiol spindi didžiajame altoriuje.

Prieš 100 metų, 1918 m. kovo 29 d., „Paryžiaus pabūklas“ apgriovė Paryžiaus Šv. Gervazo ir Protazo bažnyčią. Vokiečių toliašaudės artilerijos „Imperatoriaus Vilhelmo pabūklas“ (oficialiai), arba „Paryžiaus pabūklas“ (neoficialiai), buvo didžiausias ginklas I pasauliniame kare. Iš 34 m ilgio 256 tonų pabūklo paleisti 106 kg sviediniai nulėkdavo net 120 km ir buvo panaudoti apšaudant Paryžių. Pirmą kartą jiems nukritus Prancūzijos sostinėje manyta, kad tai labai aukštai skridusio (todėl negirdimo) aeroplano ar cepelino bombos… Vis dėlto šis pabūklas, kad ir didelis, nebuvo itin efektyvus militariniu požiūriu, tad 1918 m. per 300 sviedinių (iki 20 per dieną) buvo skirta pirmiausia Paryžiaus gyventojams įbauginti. Skaičiuojama, kad tokio apšaudymo aukomis tapo 250 paryžiečių ir dar 670 buvo sužeista. Didžiausia tragedija nutiko sviediniui pataikius į Šv. Gervazo ir Protazo bažnyčios stogą per Didžiojo penktadienio pamaldas – tuomet po griuvėsiais žuvo apie 90 žmonių ir dar 68 buvo sužeisti. Sužinojęs apie įvykį, aukų laidotuvių dieną vokiečių generolas Liudendorfas įsakė susilaikyti nuo ugnies…

Prieš 50 metų, 1968 m. kovo 28 d., pop. Paulius VI panaikino vyskupo – popiežiaus sosto asistento titulą. Apaštališkuoju motu proprio „Pontificalis domus“ popiežius Paulius VI, iš esmės reformuodamas feodalinį popiežiaus dvarą, panaikino ne vieną garbės titulą, gerokai sumažindamas popiežiaus rūmininkų skaičių ir panaikindamas pareigybių paveldimumą. Viena iš panaikintų kategorijų buvo popiežiaus sosto asistentai dvasininkai, turėję teisę, kaip popiežiaus namų prelatai, iškilmingų pamaldų metu stovėti arčiau popiežiaus (iškart už kardinolų). Tokia teisė savaime priklausė visiems patriarchams bei kai kuriems vyskupams, o kitiems buvo suteikiama kaip garbės privilegija. 1596 m. popiežiaus sosto asistentais tapo Lietuvos stačiatikių vyskupai Ipatijus Pociejus ir Kirilas Terleckis, atvykę į Romą sudaryti unijos su Romos Katalikų Bažnyčia. XVII–XVIII a. tokį titulą buvo gavę Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius, Vilniaus vyskupai Mikalojus Steponas Pacas ir Konstantinas Bžostovskis, o 1931 m. popiežiaus sosto asistentu buvo pakeltas Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, Šv. Rašto vertėjas į lietuvių kalbą.

Prieš 50 metų, 1968 m. kovo 25 d., mirė Siedlcų vyskupas Ignacas Švirskis (Świrski). Jis gimė Daugpilio apylinkėse (1885 m.), buvo pakrikštytas Agluonos bažnyčioje, mokėsi Daugpilyje, paskui – gimnazijoje Peterburge, o galiausiai ten pat, Imperijos sostinėje, įstojo į Mogiliavo arkivyskupijos seminariją. Pasiųstas studijuoti į Grigaliaus universitetą Romoje, tapo filosofijos ir teologijos daktaru; pirmąsias Mišias aukojo prie savo dangiškojo globėjo šv. Ignaco Lojolos kapo Il Gesú bažnyčioje. Grįžęs į Peterburgą, I pasaulinio karo metais dėstė gimtosios arkivyskupijos seminarijoje, o po Spalio revoliucijos – Dvasinėje akademijoje. Sovietų valdžiai šią įstaigą uždarius, Daugpilyje trumpai direktoriavo lenkų gimnazijoje, o vėliau kaip kapelionas (tarnybą baigęs papulkininkio laipsniu) dalyvavo Lenkijos nepriklausomybės kovose. 1921 m. atsidūrė Vilniuje, kuris tapo kunigo Švirskio namais daugiau nei dviem dešimtmečiams. Stepono Batoro universitete profesorius 1921–1939 m. dėstė moralinę teologiją (reikalui esant – ir filosofijos disciplinas), kelis kartus ėjo Teologijos fakulteto dekano pareigas. II pasaulinio karo metais tęsė darbą Vilniaus kunigų seminarijoje ir 1942 m. kovą visai atsitiktinai išvengė masinio seminarijos profesorių ir studentų arešto. Tuomet daugiau nei dvejus metus slapstėsi viename Turgelių parapijos kaime, o vokiečių kariuomenę išstūmus grįžo dėstyti į seminariją. Deja, tik trumpam – sovietų valdžia 1945 m. seminariją uždarė, o kun. Švirskis drauge su arkivyskupu Jalbžykovskiu ir nemaža dalimi arkivyskupijos kunigų persikėlė į Balstogę, kur buvo paskirtas seminarijos rektoriumi. Netrukus, 1946 m., tapo Siedlcų vyskupu ir šias pareigas ėjo 22 metus – iki mirties. Gyvenime pasižymėjo paprastumu ir nuolankumu, buvo ypač jautrus ir dosnus vargšų ir nepasiturinčių studentų rėmėjas. Vilniuje jo piniginė ištuštėdavusi per kelias dienas po gauto atlyginimo – nes kunigas profesorius Švirskis gyveno kukliai ir šio pasaulio turtų nekaupė. Ir laidotuvių dieną jo paprastų nedažytų pušinių lentų karstas katedroje buvo padėtas ne ant katafalko, o tiesiog ant žemės. Šio švento žmogaus atminimas gyvas ir šiandien. 2017 m. apie Ignaco Švirskio gyvenimą Lenkijoje sukurtas filmas „Nuo Vilniaus iki dangaus“, norima pradėti jo beatifikacijos procesą.

Dr. Liudas Jovaiša