Marija su Kūdikėliu Jėzumi ir šv. Jonu Krikštytoju

01
01 /
2017

MAGNIFICAT17_SAUSISKarlo Maratos „Marija su Kūdikėliu Jėzumi ir šv. Jonu Krikštytoju“

Sausio mėnesio „Magnificat“ viršelyje matome italų menininko Karlo Maratos (Carlo Maratta, 1625–1713 m.) paveikslą „Marija su Kūdikėliu Jėzumi ir šv. Jonu Krikštytoju“. Karlas Marata buvo vėlyvojo Romos baroko tapybos mokyklos „galva ir vadas“. Susiformavo ir savo stilių sukūrė studijų įkvėptas, tačiau pats jautėsi „nutolęs nuo bet kokio jaunatviško lengvabūdiškumo“. Jo amžininkas meno istorikas Džovanis Pietras Beloris (Giovanni Pietro Bellori) rašė: „Nebuvo dienos, kad Marata nebūtų studijavęs įstabių Rafaelio kūrinių Vatikano kambariuose, į kuriuos pirmas ateidavo ir paskutinis išeidavo, nejausdamas karščio ir šalčio, nei metų laikų kaitos. Ištverdavo žiemą nesišildydamas, vasarą neužsnūsdamas, maitindamasis tik duona ir šlakeliu vyno, ar kokiu kitu pasninko valgiu, jis galėdavo ištisą dieną piešti Šv. Petro baziliką ir kambarius palikdavo tik vakare, kai eidavo į Meistro (Andriejaus Sacchi) akademiją, o šis gyveno gana toli, prie Keturių fontanų. Negana to, grįžęs namo į Trasteverę ir akimirką atsikvėpęs, vėlai naktį jis pradėdavo kompozicijų ir kūrybinių paieškų pratybas, kurdamas eskizus ir piešinius.“

Karlas Marata buvo laikomas vienu žymiausių savo epochos tapytojų, jo kūryba darė pastebimą įtaką ateinančioms menininkų kartoms, jis priklausė darbščiųjų kūrėjų kategorijai, vadinamai „darbo apsėstaisiais“, kurie nepasitikėjo tik savo talentu ir gabumais, bet tobulindami meninius įgūdžius labai daug dirbo. Tokiems menininkams priskiriami žymieji italai: Luca della Robbia, Paolo Uccello, Cristofano Gherardi, Jacopo Palma, Ludovico Cigoli ir, žinoma, Karlas Marata. Darbštumas duoda rezultatų, gana daug Maratos kūrinių išsaugota ir pasiekė mūsų dienas savo autentiškose – Romos bažnyčių altorių – vietose, dar daugiau jo paveikslų eksponuojama Europos muziejuose.

Viršelio paveikslas „Marija su Kūdikėliu Jėzumi ir šv. Jonu Krikštytoju“ (1704 m.) šiandien kabo Vienos Meno istorijos muziejuje, ir šis nuostabus kūrinys skelbia Įsikūnijimo slėpinio didybę Išganymo istorijoje: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“ (Jn 1, 29) Nors šią svarbią frazę šv. Jonas Krikštytojas ištarė per Kristaus krikštą, tačiau ir analizuodami Jėzaus kūdikystės sceną, kur šalia Dievo Motinos su Kūdikiu matome pavaizduotą ir vaikelį Joną, turime suprasti: jo vaidmuo čia reikalingas tam, kad pasauliui paskelbtų įsikūnijusį Žodį. Šią konceptualią mintį pagrindžia ir praplečia paveikslo fone, tolumoje, pavaizduota pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos nuodėmė, ją iliustruoja ir vaikelio Jono laikoma banderolė su užrašu „Ecce Agnus Dei“, ir kryželis rankoje, tai patvirtina romus Dievo Motinos žvilgsnis ir Kūdikio Jėzaus judesys, kai švelniai liečiamas pranašingas įrašas apie būsimą kančią ir pasaulio atpirkimą. Šventuosius personažus Karlas Marata vaizduoja tarp Romos griuvėsių, tarsi gebenė siena vyniojasi paveikslo užsakovo herbas. Tokia aplinka taip pat gali priminti krikščioniškos tiesos skleidimąsi ir šaknijimąsi svyruojančiuose antikinės kultūros pamatuose. Ateina pasaulio Šviesa.

Kristaus Krikšto liturginė šventė minima sausio pradžioje ir šv. Jono Krikštytojo ištarti žodžiai: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“, egzegetų teigimu, yra, ko gero, gražiausiai skambantys tos dienos Evangelijoje. Jų reikšmę nusako pati krikščionybė su Jėzumi, Dievo Avinėliu, tokiu būdu apsireiškusiu žmonijai, priešakyje.

Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė