Mesijo laukimas Biblijoje

Kasmet advento liturgija deda į mūsų lūpas žodžius, kuriais Bažnyčia šaukiasi Viešpaties: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ Taip ji mus nuteikia Jėzaus laukimui ir Jo atėjimui Kalėdų prakartėlėje. Bet adventinis (iš lot. kalbos – „atėjimas“) Kristaus laukimas tradiciškai dvejopas, kaip ir Jo atėjimas: ruošiantis Kalėdoms tikintieji raginami nepamesti iš akių kito Kristaus atėjimo laikų pabaigoje. Mes laukiame Viešpaties atėjimo garbingoje Jo Karalystėje, kada „bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19) ir blogis bus nugalėtas. Labai gražiais žodžiais šv. Paulius apibūdina šį laukimą, kuris apima ir visą kūriniją: „Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo.“ (Rom 8, 22–23)
Taigi šįkart Biblijos temoje nagrinėsime krikščioniškąsias vilties šaknis nuo Senojo Testamento iki Jėzaus laikų, ypač daug dėmesio skirdami Mesijo laukimui.

Visiems žmonėms, krikščionims ir ne tik, yra žinomas ar bent girdėtas Jėzaus Kristaus vardas. Daugelis mano, kad „Jėzus“ yra tarsi vardas, o „Kristus“ būtų kažkas panašus į pavardę! Kiti mano, kad Jėzus paprasčiausiai turėjo du vardus, kaip, pvz., Mikalojus Konstantinas Čiurlionis! Iš tiesų ir vieni, ir kiti taip galvodami ne visai klysta. Pirmieji krikščionys gana greitai po Jėzaus mirties ėmė prie Viešpaties vardo pridėti Kristaus titulą, o šis prigijo taip, kad kartais Jėzų vadiname tiesiog Kristumi.

Šio titulo kilmė – hebrajiškas paprotys patepti Dievo išrinktuosius pašventintu aliejumi. „Kristus“ yra graikiškas hebrajiško žodžio „Mašijah“ vertimas ir reiškia „pateptasis“. Neatsitiktinai Jėzus savo viešosios veiklos pradžioje pacituoja Izaijo pranašystės žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams… ir skelbti Viešpaties malonės metų.“ (Lk 4, 18–19) Kafarnaumo sinagogoje Jėzus priima Viešpaties Pateptojo – Kristaus – titulą, tačiau savo buvimą Mesiju įgyvendins kitaip, nei manė žydai, kaip matysime vėliau.

Mesijo laukimas Senajame Testamente

Paprastai žmonės mano, kad žydų tauta visados laukė ir tebelaukia Mesijo, kadangi Jėzuje Kristuje neatpažino žadėtojo Dievo pasiuntinio. Tačiau tai pernelyg supaprastintas požiūris, nes tikrovė yra kur kas sudėtingesnė. Iš tiesų Mesijo laukimas nėra labai plėtojamas nei dabartiniame judaizme, nei anuometiniame – pvz., Mozės ar Abraomo laikų. Kaip matysime, ankstyviausiose Biblijos knygose randame užuominų apie tokį laukimą ir tikėjimą, bet apskritai ši viltis nėra esminė žydų tikėjime. Taip pat ir šiais laikais Mesijo laukimas nėra skirtingų judaizmo pažiūrių laikomas svarbiu tikėjimo aspektu. Vis dėlto, nors Mesijo laukimas nėra žydų tikėjimo ašis, tačiau Jėzaus laikais jis buvo gerokai suintensyvėjęs. Visos skirtingos religinės grupės, priklausančios judaizmui, daugiau ar mažiau deda viltis į tam tikrą iš Dievo ateisiantį žmogų.

Mesianizmo (tikėjimo Mesijo atėjimu) viltis labai pamažu skynėsi kelią per Izraelio istoriją iki Jėzaus, tačiau jos ištakos siekia pačius ankstyviausius Dievo ir Jo tautos santykių laikus. Dievo buvimo šalia patyrimas, Jo prisiekta ištikimybė ir dvasinis vedimas leido įsitikinti, kad Dievas rūpinsis savo išrinktaisiais. Vienas iš galimų Dievo vardo, kuriuo pats Dievas prisistato Mozei degančiame krūme, vertimų yra „esu, kuris būsiu“: būsimuoju laiku pabrėžiamas tvirtas apsisprendimas dalyvauti izraelitų gyvenimo įvykiuose. O kad gyvenimas bus persmelktas Dievo, primena ant Sinajaus kalno duoti kasdienybę reguliuojantys įsakymai. Sandoros Dievas yra artimas Dievas, dalyvaujantis žmonių gyvenime.

Dievo buvimą šalia savo išrinktųjų liudija ir pagonių pranašas Balaamas (Skaičių knygoje). Tautai keliaujant per Moabo aukštumas, Moabo karalius prašo savo pranašo Balaamo prakeikti tautą, tačiau pranašas Dievo Dvasios verčiamas tegali tik laiminti. Skaičių knyga perduoda jo pranašystę apie dar tolimoje ateityje ateisiantį gelbėtoją: „Matau jį, bet ne dabartyje, stebiu, bet ne iš arti: žvaigždė patekės iš Jokūbo, skeptras pakils iš Izraelio, kuris nualins Moabo pasienio sritis ir visų Seto vaikų žemę. Edomas taps pavaldus, Seiras – jo priešų nuosavybė, o Izraelis bus pergalingas. Iš Jokūbo kils valdovas ir sunaikins išlikusius Ire.“ (Sk 24, 17–19) Dievas žada neapleisiąs tautos ne tik dabar (duodamas savo įsakymus, kaip elgtis kasdienybėje), bet ir per amžius (tolimoje ateityje žadėdamas gelbėtoją).

Šis artumo patyrimas, sykiu ir tautos bei už jos ribų daromų nuodėmių gausa, vedė prie išvados, kad paties Dievo nutartu laiku bus atstatytas teisingumas: tai bus Viešpaties Diena. Dievas nesileis blogio nugalimas, bet pats ateis jį nugalėti net už savo tautos ribų. Pranašai vis aiškiau byloja apie kitataučių teismą už nuodėmes (nes jų padarytos nuodėmės taip pat žeidžia Dievą), bet šis teismo visuotinumas skamba kaip perspėjimas: jeigu nepažįstantys Įstatymo bus teisiami, kas bus su jį pažįstančiais ir apie jį kasdien mąstančiais (Įst 6, 4–9)?! Dievo teismas atstatys teisingumą pasaulyje, kurį žmonių nuodėmės iškreipė. Pranašo Amoso knygoje randame tikėjimo galutine Dievo pergale prieš blogį išraiškas: pranašas kalba apie „Viešpaties Dieną“, kai Dievas pats karaliaus, o tai vedė prie minties, kad ateis Dievo Karalystė. Kol kas pranašų laikais vyrauja toks Dievo Karalystės laukimas ir vylimasis, o pats Mesijo vaidmuo teužima labai nereikšmingą vietą.

Kitas svarbus etapas mesianizmo raidoje buvo Karalystė: tarp didžiųjų Izraelio tautos istorijos patirčių, nulėmusių tikėjimo į Mesiją vystymąsi, pastarasis yra neabejotinai svarbiausias. Pats žodis „mesijas“ yra glaudžiai susijęs su karaliaus funkcija: karalius yra pateptasis, nes priimtas patepimas jį konsekruodavo Dievo vietininku tautoje. Išrinktasis žmogus tampa dieviškuoju pasiuntiniu. Patepus aliejumi karaliaus – pateptojo – veiksmai tampa šventi, t. y. prilyginami Dievo veiksmams. Per šį žmogų pats Dievas veikia savo tautos labui. Tad karaliaus asmuo neliečiamas, kaip Dovydas tai pareiškia apie Saulių, Dievo pateptąjį: „Tegu Viešpats mane apsaugo, kad aš drįsau padaryti tokį dalyką savo viešpačiui – Viešpaties pateptajam, pakeldamas ranką prieš jį. Juk jis yra Viešpaties pateptasis!“(1 Sam 24, 7)

Šlovingas ir didingas Dovydo, o vėliau ir Saliamono valdymas bei tų laikų ilgesys maitino tautos viltį ir vėlesni pranašai nuolat primindavo, jog Dievas tai pažadėjo savo tautai. Viltis, kad Dievas atkurs savo tautos šlovę, rėmėsi karaliui Dovydui paties Dievo duotais pažadais: „Tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai tvirti mano akivaizdoje; tavo sostas bus amžinai tvirtas“ (2 Sam 7, 16) arba: „iškelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę“ (2 Sam 7, 12). Taigi Dovydo sūnumi imta vadinti žmogų, per kurį Dievas ištesės savo pažadus. Po tremties į Babiloną, kai Dievo tauta prarado viską (žemę, karalių ir šventyklą), kai Dovydo palikuonys buvo išžudyti arba sugėdinti, kai naujasis karalius Zorobabelis gana mįslingai dingo iš Biblijos akiračių nesugebėjęs atkurti karalystės, mesijinė viltis persikelia į eschatologinius laikus: Mesijo atėjimas dabar ženklins laikų pabaigą ir atkurs Dievo teises. Tai ypač pastebima pranašų Izaijo (antroje ir trečioje dalyse) bei Danieliaus knygose.

Šios skaudžios patirties šviesoje Izaijo knygos 40–55 skyrių autorius (dažnai vadinamas Antruoju Izaiju) ima skelbti kenčiančio Dievo tarno atėjimą. Patirtas žlugimas per tremtį jį veda prie minties, kad Dievo atsiųstas žmogus bus gelbėtojas tautos kalčių atpirkimo prasme. Jo vykdyta nuolanki ir skausminga misija – tarnavimas, atpirksiantis kalčių daugybę, kurių patiems žmonėms atpirkti neįmanoma. Izaijo knygoje aprašytas tarnas (Iz 42–53 giesmėse) sąmoningai guldo savo gyvybę dėl tautos išgelbėjimo iš nuodėmės. Ši mesianizmo samprata nauja: ji veda prie asmeninio elgesio peržiūrėjimo, taigi ir atsivertimo. Tarno auka turi atperkamąją galią Dievo akyse ir tuo pačiu visiems kelia siaubą ir gėdą suprantant, kad mesijas visa tai kenčia dėl žmonių kaltės. Meilė ir nuolankumas, kuriais tylusis tarnas atlieka savo misiją, tam tikra prasme ir yra Dievo teismas, kurio nuosprendį visiems prisiima vienas asmuo. Paslaptingasis tarnas lieka šešėlyje, nes jo tapatybė neatskleidžiama, tačiau jau minėtoje ištraukoje (Lk 4) bei Evangelijos istorijoje Jėzus įgauna pagrindinius Dievo tarno bruožus.

Jėzaus laikų lūkesčiai

Grįžtant prie Jėzaus laikų mesianizmo verta paminėti, kad dėl skirtingų judaizmo krypčių laukta skirtingų mesijų: vieni laukė pranašo, panašaus į Eliją, kiti Mesijo-kunigo, dar kiti karališkos kilmės Dovydo sūnaus, turėsiančio išvyti romėnų pajėgas iš šalies, taigi labai politizuoto mesijo. Kaip jau kalbėta, Jėzaus laikais žmonių viltis buvo labai sustiprėjusi. Anot šaltinių, mūsų eros pradžioje Izraelyje atsirado nemažai netikrų mesijų. Be Judo Galilėjiečio ir Teudo, apie kuriuos žinome iš Apaštalų darbų (Apd 5, 36) ir iš žymaus I amžiaus istoriko Flavijaus Juozapo, dar galima paminėti Ben Kosébą, kurį antrojo žydų karo metais (131–135 po Kr.) rabinas Akiba pripažino mesiju, o jo vardas pakeistas į Bar Kokéba (Žvaigždės Sūnus). Nė vienas šių tariamų mesijų nebuvo žydų kaltinami piktžodžiavimu, tačiau visi buvo nužudyti Romos valdžios, kuri juos laikydavo pavojingais tautos kurstytojais.

Pats Jėzus kalbėjo apie save labai atsargiai. Evangelistas Morkus ypatingai tai pažymi po kiekvieno Jėzaus padaryto stebuklo: Jėzus stengiasi nutildyti žmones ar demonus, mačiusius stebuklą (Mk 1, 25. 34; 5, 43 ir kt.). Taigi apie kokį Jėzaus mesianizmą galima kalbėti? Jėzus tai apreikš po truputį, o kol kas jis prisiima mįslingą „Žmogaus Sūnaus“ titulą ir kelyje į Jeruzalę tris kartus skelbia mokiniams apie savo kančią. Kaskart mokinių nesupratimas Jėzui suteikia progą kalbėti apie tikrą ir teisingą mokinystę ir sekimą Juo.

Petrui išpažinus Cezarėjoje („Tu esi Mesijas“, Mk 8, 30) įvyksta lūžis, bet tuojau po to, kai Petras atpažino Jėzaus mesianiškumą, šis prabyla apie kančią ir ima barti protestuojantį Petrą (Mk 8, 33). Nepaisant minių entuziazmo (Mk 10, 47; 11, 10), Jėzus nenori savęs sieti su Mesiju Dovydo sūnumi – garbingu (politiniu) vadu. Anaiptol, jis nukreipia minių ir mokinių dėmesį į kitokį mesijo tipą – pranašo Izaijo aprašomą kenčiančio tarno įvaizdį (Iz 52–53). Šia prasme Zebediejaus sūnų prašymas sėdėti Karalystėje Jėzaus kairėje ir dešinėje yra labai svarbus Evangelijoje, nes čia Jėzus apreiškia mokiniams savo tikrąją asmenybę: „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“ (Mk 10, 45) Ir vis dėlto tai tas pats Žmogaus Sūnus, kuris, kaip pasakoma Jėzui esant pas vyriausiuosius teisėjus, turįs sėdėti Visagalio dešinėje (Mk 14, 61). Tai tas pats Jėzus, žmonių tarnas, kuris nepriima garbės iš žmonių, o tik iš savo Tėvo. Mesijo įsivaizdavimas buvo užterštas su Jėzaus mesianiškumu nieko bendra neturinčiais elementais. Dar labiau, kai kurie šių dalykų tiesiogiai galėjo prieštarauti Jo vykdomai misijai: Jėzus su tuo susiduria ir su tuo kovoja. Jo viešajai veiklai gresia neteisingas Jo tapatybės supratimas, todėl Jėzus pasišalina arba nutildo tuos, kurie neteisingai apie Jį mąsto.

Nors Jėzus atsargiai apreiškia mokiniams savo mesianiškumą, tačiau yra vienas ženklas, leidžiantis įsitikinti, kad Jis yra Mesijas, – tai Raštų išsipildymas Jame. Kai Jonas Krikštytojas siunčia mokinius paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Lk 7, 19), Jėzus jiems atsako Raštų citata, taip aiškindamas, jog Jame vyksta visų pažadų išpildymas: „Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena.“ (plg. Iz 61, 1) Tai kvietimas patikėti tuo, ką mato liudytojai, lygiai kaip Jėzus pakvies mokinius tikėti Juo po prisikėlimo: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta.“ (Lk 24, 25–27) Ir dar tikina, kad „turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“ (Lk 24, 44).

Br. Michel de Meulenaer,
Tiberiados bendruomenė

• «