(Mt26, 14–25; Jn13, 21–33.36–38)

01
03 /
2018

Pirmosiomis Didžiosios savaitės dienomis šv. Mišių liturgijoje skaitomos Evangelijų ištraukos, pasakojančios apaštalo Judo Iskarijoto gyvenimo dramą. Paminėjus Judo vardą daugelis mėgėjų ką nors parašyti religine tema jaučia vidinį poreikį griebtis plunksnos ar klaviatūros ir išlieti viską, ką neigiamo sukaupė savo viduje. Surinkus viską, kas parašyta apie Judą visais laikais ir visose geografinėse platumose, turbūt visoje žemėje nerastume žmogaus, turinčio labiau neigiamą dosjė už šį Jėzaus mokinį. Jėzaus Kančios sekmadienį įžengus į mūsų Išganymo įvykių epicentrą kviečiu akimirkai pamiršti visus epitetus, taikomus šiam apaštalui, ir pažvelgti į Evangelijų pasakojimus.

Evangelija pagal Matą 26, 14–25

Vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto Judas ieškojo progos išduoti Jėzų.

Pirmąją Neraugintos Duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‚Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais‘.“

Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.

Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių užėmė vietas prie stalo. Pradėjus valgyti jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.“ Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“ Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti.“ Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“ Jis atsakė: „Tu tai sakai…“

Evangelija pagal Joną 13, 21–33. 36–38

Sėdėdamas su mokiniais už stalo, Jėzus labai susijaudino ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“ Mokiniai ėmė žvalgytis į kits kitą, spėliodami, kurį jis turįs omenyje. Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba.“ Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“ Jėzus atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį.“ Ir pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas. O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“ Nė vienas iš sėdinčiųjų už stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanė, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventėms“ ar liepęs ką duoti vargšams. Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis. Jam pasišalinus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save – bematant pašlovins. Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš einu, jūs negalite eiti…“ Simonas Petras jį paklausė: „Kur eini, Viešpatie?“ Jėzus atsakė: „Kur aš einu, tu dabar negali manęs palydėti, bet vėliau palydėsi.“ Petras vėl paklausė: „Viešpatie, kodėl aš negaliu dabar tavęs lydėti? Aš ir gyvybę už tave guldysiu!“ Jėzus atsakė: „Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!“

Evangelijoje Judas išduoda Jėzų per švenčiausią meilės ženklą – bučinį, o Jėzus į tai atsakydamas iš savo širdies žodyno jam parenka bičiulio vardą. Tas, kas iš tiesų skaito Evangeliją, žino tik vieną Judo vardą – tą, kurį jam davė Jėzus. Šis vardas ne tik neturėtų mūsų piktinti, bet kaip tik priešingai – pripildyti džiaugsmu, kadangi nepaisant daugybės įvairialypių mūsų išdavysčių, Jėzus ir toliau kiekvieną mūsų vadina bičiuliu.

Per Paskutinę vakarienę Jėzui ištarus nerimą žadinančius žodžius: Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos (Mt 26, 21), visi apaštalai manė galėsią Jėzų išduoti. Tokioje baisioje įtampoje, kaip rašo A. Romanò, tikėjimas krenta kaip miręs lapas ir kiekvienas jaučiasi vienišas kaip plynoje jūroje stūksanti sala, skrodžiama vėjo ir šviesos, apnuoginančių pačius slapčiausius veidmainystės kambarėlius. Mokinių atmintis pabudo tarsi gyvatynas, pažadintas saulės. Jie prisiminė visas savo niekada neišsakytas juodas mintis, neišpažintas nuodėmes, tamsius pasirinkimus, šlykščias intuicijas. Tegu kiekvienas Jėzaus mokinys įsisąmonina, jog turi pakankamai purvo ne vienai, o šimtams išdavysčių. Nieko netrūksta: yra puikybė, godumas, gašlumas, nepasitikėjimas, liūdesys, abejonės, smurtas… (Plg. A. Romanò, Chi è costui che viene?)

Nejaugi aš, Viešpatie? (Mt 26, 22) Taip, tai aš. Judo kišenėje žvangančiuose sidabriniuose yra ir mano dalis. Tai buvo ne tik aukštųjų kunigų, bet ir mano užsakymas. O Judas yra tik daugybės mano išdavysčių įrodymas. Tai, kas mane gelbsti iš nevilties ir depresijos – tai Jėzaus ištartas bičiulio vardas, kurio atsikartojantis aidas neutralizuoja išdavystės pabučiavimo atgarsį.

Evangelistas Jonas užrašo siaubingą faktą: įėjo į jį šėtonas (Jn 13, 27). Šėtonas galėjo įeiti į Judą, kadangi jo širdis buvo tuščia – joje nebuvo meilės. Kaip galėjo atsitikti, jog būdamas Jėzaus mokinių bendrijoje jis atsidūrė vidinėje tuštumoje? Nejaugi galima būnant tarp Jėzaus mokinių nepatirti meilės? Pasirodo – galima. Jei apaštalų meilė Judui būtų buvusi pakankamai įkyri, ar šėtonas būtų galėjęs prasiskverbti į Judo širdį? Šėtonas turi laisvą kelią tik tuomet, kai meilė pasitraukia.

Tad anas (Judas), nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis (Jn 13, 30). Tuo tarpu visi Jėzaus mokiniai, valgę antgamtinio Jėzaus pagaminto Maisto, ramiai liko sėdėti savo vietose. Nė vienam iš jų neatėjo į galvą mintis nuskubėti paskui Judą, bent pamėginti jį sulaikyti. Įdomu, ko iš savo apaštalų tikėjosi Jėzus, vos atlikęs beprotiškos meilės veiksmą – atidavęs jiems savo kūną? Galbūt – panašios beprotystės iš jų pusės Judo atžvilgiu? Tačiau Jis turėjo stebėti savo mokinių, Judo draugų ramų abejingumą. Judas turėjo draugų. Jo draugai pasiliko Velykų vakarienės menės šilumoje, jie turėjo daug maisto ir daug vyno. Įgėrę vyno, jie ramiai sau ilsėjosi ir klausėsi Jėzaus žodžių. Bet juk mokiniai valgė ne paprastą maistą ir gėrė ne paprastą vyną. Tas Maistas turėjo juos pripildyti meilės, o pripildė egoizmo. Jėzaus žodžiai apie dalinamą gyvenimo Duoną, apie praliejamą išganymo Kraują ir apie Judo išdavystę mokinių niekaip neprakalbino. Jie klausėsi ausimis, bet savo širdyje jų negirdėjo, todėl ir pasiliko savo patogiose vietose. Gal dėl sotumo ir tinginystės?

Pirmoji gimstančios Bažnyčios šventoji Komunija tapo pirmąja išdavyste. Mums buvo dovanota meilė, kuri liepia išsižadėti savęs. Tuo tarpu pirmoji Bažnyčios bendruomenė išsižadėjo Jėzaus dar prieš Judui atsivedant kareivius Jo suimti. Tai buvo pirmas ilgos Bažnyčios meilės ir išdavystės istorijos faktas. Bažnyčioje nuolat yra Kristus ir Bažnyčia nuolat Jo išsižada. Tai buvo meilės išdavystė. Apaštalai buvo ne ką mažiau kalti nei Judas Iskarijotas, kadangi jie nesuprato Jėzaus jiems duodamo Maisto prasmės, lygiai kaip jie netrukus vėl Jo nesupras Alyvų darželyje, kada ramiai sau miegos užuot meldęsi ir budėję. Jėzaus dovana išniekinta, Jo meilė atmesta.

Ką veikė mylimas mokinys ant Jėzaus krūtinės, kai Judas išėjo į tamsią naktį? Gal jis ieškojo dvasinės paguodos tuo metu, kai Judas skaičiavo sidabrinius? Jei bent vienas būtų pajudinęs savo Mokytojo švelnaus gesto ką tik nuplautas kojas ir leidęsis paskui Judą meilės Duonos nuryto kąsnio paakintas… Nejaugi Vienuolikos sutartinė meilė nebūtų galėjusi įveikti vieno mokinio neapykantos? Netgi jei ir visų mokinių pastangos nebūtų palietusios Judo širdies, tuomet visi apaštalai turėjo eiti į aukščiausiojo kunigo kiemą, žinoma, ne tam, kad kaip Petras pasišildytų prie ugnies, bet kad paliudytų Jam savo atsidavimą ir, jei to reikėtų, kad ant Golgotos kalno būtų paruošta dar vienuolika kryžių.

Jeigu Eucharistija neišvaro mūsų lauk iš mūsų ramaus, savimi patenkinto pamaldumo, jeigu ji mūsų neskatina imtis pačių netikėčiausių ar tiesiog beprotiškų iniciatyvų ar veiksmų, tuomet mes eikvojame šį Maistą. Brolių išdavystė yra tolygi Gyvybės Duonos išdavystei. Apaštalo Pauliaus pamokyti mes pagrįstai bijome nevertai priimti Komuniją. Būtų tikras įžūlumas „nešvariems“ artintis prie Eucharistijos stalo. Tačiau yra kitas „nevertumas“, kuris ateina vėliau, kada priėmę šį Maistą, mes tampame Jo neverti. Pastarasis nevertumas yra toks pats įžūlus kaip ir pirmasis.

Pasilikti savo saugioje šilumoje tuo metu, kai tavo brolis išeina į naktį tam, kad pabaigtų sandorį, kuris degina rankas ir žudo širdį, yra tolygu bendradarbiavimui jo išdavystėje. Niekšiškumas, išdavystė, panieka, abejingumas, nejautrumas kaupiasi ir skaldo žmogaus kevalą tol, kol surandą jame silpną vietą, pro kurią išsiveržia į paviršių. Judas buvo tokia silpna vieta. Ar kas gali būti tikras, kad šis vardas, tapęs išdavystės sinonimu, neslepia savyje ir mūsų vardo?

Kristaus Kūno Bažnyčios agonija tebesitęsia iki amžių pabaigos. Kristus nuolat yra išduodamas. Trisdešimt sidabrinių neša palūkanas ir sukaupė didžiulį kapitalą. Todėl ir kraujo dirva įgavo milžinišką mąstą. O Jis vis laukia, kol kuris nors iš Jo mokinių atsikels ir išeis į lauką, į tamsią naktį.

Kun. Vladimiras Solovej