Pasilik su mumis! (Lk 24, 13–35)

01
04 /
2018

Evangelija pagal Luką 24, 13–35

Tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jėzui: „Nejaugi tu būsi vienintelis žmogus, buvęs Jeruzalėje, kuris nežino, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jėzus ramiai paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios apsireiškusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė.“

Jėzus jiems tarė: „O jūs neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

Jie prisiartino prie kaimo, į kurį mokiniai keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti…“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ Jie tuoj pakilo nuo stalo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Tai tiesa! Viešpats prisikėlė ir pasirodė Simonui.“ O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

Pasakojimas apie du Jėzaus mokinius ir vėl nukelia mus į Velykų vakarą. Palikę Jeruzalę ir bendruomenę, šie grįžta į namus. Kelias kuriuo jie eina, veda ne į Jeruzalę, susitikimo su Jėzumi vietą, bet į priešingą pusę, link mažo, iki šiol neminėto kaimelio, kuris vadinasi Emausas.

Luko Evangelijoje Jeruzalė yra traukos centras. Jo Evangelija prasideda ir baigiasi Jeruzalėje. Visas Jėzaus gyvenimas buvo lėta, ilga, nepaliaujama kelionė Jeruzalės link. Lūžio taškas yra 9 Luko Evangelijos skyrius, kuriame rašoma: Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę (Lk 9, 51). Kodėl Jėzus ten veržiasi? Tris kartus Jėzus tai paaiškina savo mokiniams: Štai mes einame į Jeruzalę… Ten Aš būsiu atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks mane ir nužudys, bet trečią dieną aš prisikelsiu. Ir evangelistas pastebi: Tačiau mokiniai nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma (Lk 18, 31–34). Tarsi patvirtindami, kad iš tiesų nieko nesuprato, du Jėzaus mokiniai elgiasi priešingai nei Jėzus. Tai rodo jų kelionės kryptis. Jei Jėzus ryžtingai kreipė savo veidą į Jeruzalę (plg. Lk 9, 51), tai mokiniai lygiai taip pat ryžtingai palieka Jeruzalę, atsuka jai nugarą, kad kuo greičiau užmirštų paskutinėmis dienomis patirtą „sukrėtimą“. Ir ne tik tai. Jie palieka ir sutrikimo bei abejonių apimtą bendruomenę. Tačiau, atsiskyrę nuo kitų mokinių, jie atsiskiria ir vienas nuo kito. Ką mokiniai daro toldami nuo Jeruzalės?

Eidami jie kalbasi, pažodžiui būtų „pamokslauja vienas kitam“, tai yra ginčijasi dėl viso to, kas įvyko Jeruzalėje, ir tai juos supriešina. Dėl to mokiniai, nesuprasdami, kas iš tiesų įvyko, ima svaidytis žodžiais. Ginčydamiesi jie tarsi užsidaro beprasmiškumo, tamsos, nevilties rate. O jie tarėsi viską žiną. Pokalbis, turėjęs atnešti aiškumo ir šviesos, nuveda juos į aklavietę. Ar tai neišreiškia ir jų kelionės kryptis?

Tačiau šiame „bėgime“ įvyksta kažkas netikėto. Prie jų prisiartina nepažįstamas žmogus (tik skaitytojas žino, kad tai Jėzus) ir keliauja drauge su jais. Dažnai Šventajame Rašte, kai du žmonės yra kelyje, atsiranda ir trečias, nepažįstamasis, kuris gali būti angelas ar net pats Dievas. Kai keliaujame, esame piligriminėje kelionėje, turime būti labai dėmesingi, nes dažnai Dievas eina drauge su mumis mums to nė nežinant. Panašiai ir Jėzus prisiartina labai diskretiškai ir nemažą kelio atkarpą eina drauge su mokiniais nieko jiems nesakydamas, tik klausydamasis. Net kai mokiniai nusprendžia atsukti nugarą šviesai ir eiti į Vakarus, Jėzus nepalieka jų vienų. Jis pasiveja juos kelyje, eina drauge su jais jų ritmu, dėmesingai jų klausosi.

Ėjimas kartu ta pačia kryptimi suteikia tarpusavio artumo ir simpatijos, tai yra „kentėjimo drauge“, pojūtį. Tylus buvimas šalia, dėmesingas klausymasis leidžia ne tik atsiverti, bet ir palikti abejonių, nevilties, kančios naštą. Tačiau Jėzus tuo neapsiriboja, jis paliečia pačią problemos šerdį, atskleisdamas jų širdžių aklumo priežastį. Toldami nuo Jėzaus, jie nutolsta ir nuo šviesos šaltinio, leidžiančio atpažinti Dievo buvimą. Nutoldami nuo Dievo, jie tolsta nuo bendruomenės bei vienas nuo kito. Mokiniai, apimti skausmo ir nevilties, yra tarsi neregiai. Kryžiaus nesėkmė juos padarė aklais.

Pagaliau po ilgo ėjimo Jėzus imasi iniciatyvos ir nutraukęs tylą paklausia, apie ką jie kalbasi. Šis netikėtas, keistas ir nelauktas klausimas sustabdo jų „bėgimą“. Sutrikę jie sustoja, tačiau neišdrįsta pažvelgti į šio „ateivio“ veidą. Jėzus jiems tik ateivis, niekuo nesidomintis svetimšalis. Ir Lukas prideda: Jų veidai buvo „tamsūs“, tai yra paniurę ir liūdni. Veidas puikiai atspindi jų sielos būseną.

Užduodamas klausimą, Jėzus leidžia mokiniams išreikšti jų nusivylimą, palengvinti jų širdies neviltį, nesėkmės kartėlį ir kančią. Jėzus prisiartina prie jų ten, kur jie yra. Apie ką jie kalba?

Jie kalba apie žmogų, Jėzų Nazarėną, kuris pasirodė kaip pranašas Dievo ir tautos akyse. Tačiau šito neužteko tam, kad būtų išgelbėtas nuo gėdingos mirties ant kryžiaus. Nukryžiavimas sugriovė jų susidarytą įvaizdį apie Jėzų. Jėzus buvo (praeityje), o dabar jo nebėra. Dabar po viso to jau trečia diena, kai tai atsitiko… laikas padidina atstumą tarp jų ir Jėzaus. Ir šis didėjantis atstumas pasiekia kulminaciją primenant tuščią kapą, kuriame nėra Jėzaus.

Kad padėtų mokiniams įveikti atstumą nuo tuščio kapo iki praregėjimo, Jėzus ilgai kalba su jais apie Mesiją. Iš tiesų Šventasis Raštas neduoda argumentų, kad įrodytų Jėzaus prisikėlimą. Gyvenimas ne įrodomas, o parodomas. Jėzus aiškina Šventąjį Raštą eidamas su jais keliu. Dievo žodžio suvokimas suteikia prasmę ėjimui, o pats ėjimas leidžia jiems išeiti iš savo mažo pasaulio, kad galėtų atsiverti Kito artumui. Tačiau net ir ši ilga, uždeganti Jėzaus katechezė neduoda greitų vaisių. To neužtenka, kad mokinių akys atsivertų ir jie praregėtų. Atsiskleidžia mokinių nepajėgumas suprasti ir matyti. Vis dėlto jų širdys jau degė viltimi…

Netikėta atomazga… Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau (28 eil.). Jaučiama tam tikra įtampa, nes mokiniai vis dar neatpažino Jėzaus, o keliai jau skiriasi… Tikras Jėzaus ir mokinių susitikimas gali taip ir neįvykti. Jėzus šiuo atveju palieka iniciatyvą mokiniams. Mokiniai, kurių širdys nors ir aklos, bet jau užsiliepsnojo, prašo Jėzaus pasilikti su jais. Jau buvo vakaras ir Jėzus sutinka su jais pavakarieniauti. Luko Evangelijoje valgymas kartu – labai svarbus veiksmas. Tai vyksmas, kuriame jis atskleidžia daug svarbių, esminių dalykų.

Tada viskas vyksta gan greitai. Jis įėjo, kad pasiliktų su jais (30 eil.). Jėzus ne tik eina kartu, klausosi, klausia ir atsako, bet ir įeina į mokinių, o kartu ir į mūsų širdies namus, kad pasiliktų su mumis. Kokiu būdu? Tai jis parodo keturiais eucharistiniais gestais. Sėdint prie stalo Jėzus paima duoną, ją laimina, laužo ir duoda. To užtenka, kad mokinių akys būtų atvertos ir jie pažintų Jėzų (31 eil.). Jėzus leidžia save atpažinti ne per žodžius, o per gestus. Žmogus pats savo jėgomis nepajėgus atpažinti prisikėlusio Jėzaus. Pats Jėzus atveria akis, ir padaro, kad būtų regimas.

Tačiau, vos tik mokiniai atpažįsta Jėzų, šis pranyksta jiems iš akių. Atrodo, jog Jėzus mėgsta žaisti slėpynių. Prieš tai Jėzų mokiniai matė, bet neatpažino, dabar jie jį atpažįsta, tačiau jis tampa neregimu. Jei kelyje mokiniai nesiliovė tarpusavyje ginčytis, tai dabar gali vienas su kitu kalbėtis. Prieš tai jų širdys skendėjo tamsoje ir neviltyje, o dabar jos dega.

Pamatę prisikėlusį Jėzų, mokiniai iš karto sugrįžta į Jeruzalę, į bendruomenę. Jei kelias į Emausą buvo ilgas ir varginantis, tai grįžimas į Jeruzalę greitas ir džiugus. Jėzui atvėrus jų akis, jie atranda ne tik Jėzų, bet ir Bažnyčią, o po šių dviejų atradimų, jie jau gali drauge su visa bendruomene švęsti Eucharistiją, kurioje nuolat regimas prisikėlęs Jėzus.

Kun. Kazimieras Milaševičius OSB