Penktoji Evangelija, arba ką dovanoja piligrimystė

15
04 /
2017

Susitikti su Dievu savo kambarėlyje yra labai reikalinga ir svarbu. Taip pat būtina garbinti Kūrėją su bendruomene – Mišiose, rekolekcijose, vieni kitų namuose. Tačiau Viešpačiui patinka ir keliauti su savo tauta. Kad piligriminės kelionės yra puikus būdas sutikti Dievą, dar labiau Jį pamilti ir patirti Jo malones, „Magnificat“ liudijo Kauno arkivyskupijos Šv. Jono Pauliaus II piligrimų centro koordinatorius Mantas Kuraitis ir jo vadovaujamos religinės bendruomenės „Jono Pauliaus II piligrimai“ narė Ieva Šiugždinienė.

Jie abu patyrė saldžius piligrimystės vaisius. Keliaudami dėl Dievo jie ne tik gilino draugystę su Juo, bet ir sutiko ar atpažino antrąsias puses, susibūrė į religinę bendruomenę, buvo įkvėpti tarnauti Bažnyčiai renginiuose bei piligrimystėse. Iki šiol jų bendruomenės pastangomis piligriminių kelionių populiarumas nenumaldomai auga.

„Anksčiau nebuvo daug kelionių. Jaunimas vykdavo į Tezė. Tai buvo viena pigiausių tolimų kelionių. Kartais žmonės norėdavo keliauti vien tam, kad pasimokytų anglų kalbos“, – kelionių pradžią prisiminė centro koordinatorius ir bendruomenės vadovas M. Kuraitis. Jis jau gerą dešimtmetį organizuoja piligrimines keliones ir lydi jaunimą.

Kai jaunuoliai išvažiavo į Prancūzijoje esantį Tezė (Taize) vienuolyną, grįžę jie norėjo tęsti dvasinę kelionę. „Kiekvienos savaitės vidury Tezė broliai su jaunaisiais piligrimais rengdavo susitikimus ir jų klausdavo, ką šie darys kelionei pasibaigus. Jau tada jie atkreipė dėmesį, kad piligrimystėje svarbi ne tik pati kelionė. Neseniai rašydamas magistrinį darbą supratau, kad piligrimystė susideda iš keturių dalių: pasiruošimo, kelionės, buvimo šventoje vietoje bei gyvenimo pokyčių po piligrimystės. Jei grįžęs nieko nekeiti, tai tu – ne visai piligrimas“, – aiškino M. Kuraitis.

„Pastatyti bažnyčią atrodė per didelis iššūkis. Nutarėme, kad pradžioje užteks melstis kartu“, – bendruomenės kūrimosi pradžią prisiminė jos narė I. Šiugždinienė.

Taip Tezė dvasią pamilę jaunuoliai ėmė reguliariai rinktis maldai. Formavosi bendruomenė. Iki šiol ji ir jos bičiuliai dukart per savaitę Tezė giesmėmis meldžiasi Šv. Jono Pauliaus II piligrimų centre.

Nejučiomis maldininkai pradėjo ir savanoriauti. „Viskas prasidėjo nuo ženklų laikymo Šiluvos atlaiduose“, – juokėsi Ieva. Jai ši tarnystė dovanojo ne tik gilėjantį tikėjimą, bendruomenę, bet ir sutuoktinį, kurį jauna kaunietė sutiko kelionėje į Tezė.

Taip iš piligriminių kelionių gimė bendruomenė. Iš bendruomenės – ir piligrimų centro pradžia. Kauno arkivyskupijos piligrimų centrą 2009 metais įkūrė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Vėliau, daugiausia keliavusį popiežių Joną Paulių II paskelbus šventuoju, centras buvo pavadintas jo vardu. 2015 metais oficialiai įregistruota ir religinė bendruomenė „Jono Pauliaus II piligrimai“. Jai šiuo metu yra įsipareigoję 24 žmonės.

Piligrimystė – ne tik jaunimui

Piligrimų centro religinė bendruomenė per praėjusius metus surengė 41 piligriminę kelionę. Kas ketvirta kelionė buvo skirta jaunimui. Beveik du trečdaliai piligrimų buvo suaugusieji. „Piligrimystė tikrai skirta ne vien jauniems. Keliauja ir daug suaugusiųjų. Jie ieško Dievo, dvasingumo. Vieni renkasi kelionę į Indiją, atsakymų ieško jogos užsiėmimuose, kiti lieka ištikimi katalikų tikėjimui, keliauja į piligrimines keliones po šventas vietas“, – aiškino M. Kuraitis.

Kodėl taip svarbu keliauti, kad geriau pažintum Dievą? „Reikia kasdien kovoti, kad pažinčiau Evangeliją, kad skirčiau Dievui daugiau laiko. Kelionėje tai padaryti lengviau – viską palieki ir galvoji tik apie Jį. Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ knygoje apie Šventąją Žemę yra pasakęs, kad tai – penktoji Evangelija. Ji neužrašyta, bet labai daug pasako apie Jėzaus gyvenimą. Verta tai pamatyti. Penktoji Evangelija padeda suprasti kitas keturias“, – aiškino užkietėjęs piligrimas.

Jis citavo popiežių Pranciškų. „Turime keltis nuo savo sofos ir autis žygio batus. Esame taip įsipatoginę savo namuose ir miestuose, kad kartais patys tampame dievais, kurie viską kontroliuoja. Reikia išeiti iš to saugumo.

Neseniai mudu su žmona ir vienų metukų sūnumi keliavome į Jordaniją, Šventąją Žemę, Palestiną. Draugai klausė, ar nebijome. Kai sėdi savo sofoje, atrodo nesąmonė keliauti su mažu vaiku. Bet kai keliaujame, mums atrodo keisti tie, kurie sėdi namie.

Patyrėme didelį artumą. Išryškėjo tai, kas iš tiesų svarbu. Laikas su šeima yra svarbesnis už uždirbtą tūkstantį eurų. Kasdienybėje prioritetai dažnai susimaišo ir nepastebi, kai uždirbti pinigus pasidaro svarbiau negu laikas su šeima“, – pasakojo M. Kuraitis.

Įvairios piligrimystės dovanos

Paklausti, kokias malones jie yra gavę piligriminėse kelionėse, pašnekovai vardija įvairiausias. „Nebūtume susituokę be piligrimystės. Tai didelė dalis mūsų draugystės. Man vyras buvo piligrimystės dovana. Važiavome į Tezė vienu autobusu“, – atviravo Ieva.

„Kai grįžau iš pirmos piligriminės kelionės ir gėrėm su draugu alų, jis nesuprato nieko, ką jam kalbėjau, bet pastebėjo, kad esu ramus. Kitais metais jis vėl liepė man važiuoti į vienuolyną Prancūzijoje.

Vėliau piligrimystėje gavau atleidimo dovaną. Negalėjau atleisti, o kelionėje nuėjęs išpažinties, melsdamasis supratau, kad gavau dovaną – gebėjimą atleisti. Taip pat piligriminėje kelionėje supratau, kad myliu Pauliną. Pažinojau ją ilgai, tačiau tik kelionėje supratau, kad ją myliu. Taip mudu susituokėme.

Ir, žinoma, didžiausia piligrimystės dovana yra tikėjimas. Pamenu dvi moteris. Po piligriminės kelionės pasiūlėme joms lankyti katechumenatą. Vėliau jos lankė ir dvasines pratybas „Eik į savo kambarėlį“. Moterys kalbėjo: „Jei ne malda, būtų sunku ištverti gyvenimo išbandymus.“ Keli jaunuoliai piligriminėse kelionėse atpažino savo pašaukimą ir dabar studijuoja kunigų seminarijoje. Mano mama po piligrimystės pradėjo kas sekmadienį lankyti šv. Mišias.

Būna ir labai žemiškų dovanų. Paskutinėje kelionėje į Romą kunigas man padovanojo laikrodį. Maniškis sustojo. Kunigas per vieną sekundę apsisprendė padovanoti. Piligrimystė suartino“, – juokėsi M. Kuraitis.

Siūlo keliauti Lietuvoje

Lietuvoje populiarios kelionės į Šiluvą, Aušros Vartus, Pivašiūnus. Šiemet, vyskupo Teofiliaus Matuliono metais, tikintieji kviečiami keliauti į Kaišiadoris. „Keliaujame ten, kur vyksta didieji atlaidai. Dažniausiai poreikis kyla iš pačių žmonių“, – sakė M. Kuraitis.

Ne visos parapijos surenka tiek piligrimų, kad galėtų nuomoti autobusą. Tokioms grupelėms ir pasitarnauja arkivyskupijos centras. Skirtingų parapijų žmonės į šventas vietas keliauja kartu.

Užsienyje populiaru vykti į Tezė, pasaulio jaunimo dienas, eiti Šv. Jokūbo keliu. Itin traukia Roma, Šventoji Žemė. Šiemet Bažnyčia švenčia šimtą metų po apsireiškimų Fatimoje. „Bus daug piligrimų į šią šventą vietą“, – aiškino piligriminių kelionių organizatorius.

Centras nepamiršta ir jaunimo. Jauni žmonės paprastai neturi daug pinigų, todėl iš jų kelionių verslas užsidirbti negali. „Piligrimystėje labai svarbu bendrystė. Jaunam žmogui keliauti su kitais – tai nuotykis“, – sakė M. Kuraitis. Jo močiutė vis klausia, kodėl jis šeštą kartą važiuoja į tą pačią vietą. „Atsakau – nes žmonės kiti, nuotykis kitas. Aš labai daug praturtėju, keliaudamas su kitais“, – pasakojo koordinatorius.

Piligrimų centras yra ne pelno siekianti organizacija. „Mūsų tikslas nėra uždirbti kuo daugiau pinigų, bet vesti žmonių sielas“, – aiškino koordinatorius.

M. Kuraitis neseniai parašė magistro darbą apie sielovadą piligriminėse kelionėse. Jo apklaustieji piligrimai, kurie vyko be kunigo, dukart dažniau kelionę vadino bloga.

„Be kunigo aš nevykčiau į piligriminę kelionę. Kad ir koks geras bus kelionės vadovas, jis negalės išklausyti išpažinties ar aukoti šv. Mišių. Jaunimui gali užtekti tikybos mokytojo ar katecheto“, – aiškino centro vadovas.

Jis svajoja apie piligriminių kelių plėtrą Lietuvoje. „Kam man eiti Šv. Jokūbo keliu, jei galėčiau nueiti į Šiluvą. Svajoju apie tokio kelio įrengimą“, – prisipažino entuziastas.

Jis paragino „Magnificat“ skaitytojus lankyti Lietuvos šventoves, ypač kai vyksta atlaidai – kai susirenka vyskupai, kunigai ir tikintieji, kai meldžiamasi kartu. „Visuose atlaiduose po truputį mažėja žmonių. Siūlau atgaivinti šią piligrimystę“, – ragino piligrimas.

Svajonė – piligrimų atstovai parapijose

Norinčius keliauti ir giliau pažinti Dievą M. Kuraitis kvietė pirmiausia kreiptis į savo parapiją. Kai kuriose labai aktyviai organizuojamos piligriminės kelionės. Kitur klebonas ar bendruomenės žmonės galbūt nukreips į piligrimų centrą. Taip pat yra ne viena įmonė, kuri organizuoja piligrimines keliones, ypač į užsienį.

M. Kuraitis siekia, kad į piligrimystes aktyviau įsitrauktų parapijos. „Verslas gali organizuoti keliones, bet parapijoje turėtų būti žmonės, kurie rūpintųsi iš kelionių sugrįžusiais piligrimais, pavyzdžiui, rengti jiems susitikimus.

Jei kelionėje žmogus atranda tikėjimo džiaugsmą ir norėtų toliau gilintis, parapijos atsakingasis galėtų jį nukreipti – gal į katechumenatą, gal į „Alfa“ kursus. Tam verslas neturi laiko ir galbūt intereso. Verslas dirba ten, kur finansiškai apsimoka. Sielovada pelno neduoda“, – aiškino sielovadininkas.

Tokie piligrimų globėjai kai kuriose parapijose jau yra. Viena tokių yra sesuo Regina, tarnaujanti Žaiginio parapijoje, Šiluvoje. Ji rūpinasi piligrimais, toliau su jais meldžiasi.

Šv. Jono Pauliaus II piligrimai po kelionių pakviečia piligrimus jungtis prie įvairių religinių bendruomenių, pasiūlo daugybę kitų piligriminių kelionių, jaunimą pakviečia melstis kartu piligrimų centre.

Keliauti su Šv. Jono Pauliaus II piligrimų bendruomene gali ne tik Kauno arkivyskupijos tikintieji. „Mums skambino net iš Anglijos, norėjo piligriminės kelionės Anglijos lietuvių bendruomenei, – sakė centro koordinatorius. – Lietuva ir lietuvių bendruomenė per maža, kad keliones rengtume pagal regionus.“

Yra ir kitų ne pelno siekiančių piligrimystę skatinančių organizacijų. Sostinėje neseniai įsikūrė Vilniaus arkivyskupijos piligrimų centras. Šiauliuose tokias keliones organizuoja pats Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Norintys keliauti su Kauno arkivyskupijos Šv. Jono Pauliaus II piligrimų centru ir
Jono Pauliaus II piligrimų bendruomene, galite
rašyti el. laišką adresu piligrimu.centras@gmail.com arba
skambinti telefonu 8 686 15 225 (Mantui Kuraičiui).

Sigita Lanauskienė