Rugpjūčio mėnesio datos

15
08 /
2017

Šių metų rugpjūtį gausu garsių šventųjų reikšmingų sukakčių. Rugpjūčio 21-ąją sukanka 450 metų nuo Ženevos vyskupo, garsaus dvasinio mokytojo šv. Pranciškaus Salezo gimimo (1567 m.), rugpjūčio 24-ąją – 400 metų nuo pirmosios Amerikos šventosios, dominikonės tretininkės šv. Rožės Limietės mirties, o rugpjūčio 9-ąją prisimename 75-ąsias žydų kilmės karmelitės, filosofės, šv. Editos Štein kankinystės nacių lageryje metines. Vis dėlto ilgėliau stabtelkime ties kitais, menkiau žinomais, bet ne mažiau įdomiais vardais ir įvykiais…

Prieš 400 metų, 1617 m. rugpjūčio 9 d., Žemaičių seniūnas Jeronimas Valavičius paskyrė aprūpinimą Plungės parapinei bažnyčiai. Gondingos vardu anksčiau vadinta šventovė šiose apylinkėse buvo įkurta dar karaliaus Žygimanto Augusto laikais, tačiau Reformacijos metais ji nustojo veikusi. Gavęs laikyti Plungės seniūniją, Jeronimas Valavičius rado apleistą ir griūvantį bažnyčios pastatą bei taip išgrobstytą turtą, kad parapijos klebonas neturėjo iš ko pragyventi. Naujai pastatydinęs bažnyčią, pasirūpinęs nauja klebonija, ūkiniais pastatais bei daržo sklypu, vietos seniūnas užrašė Plungės klebono išlaikymui Kapsūdžių kaimą ir visų tijūnijos gyventojų mokamą metinį mokestį (po 6 lietuviškus grašius nuo dirbamo valako). Taip pat nuo dešimties dirbamų valakų turėjo būti duodama viena statinė (Vilniaus statinė, talpinanti keturis Krokuvos saikus) rugių ir viena – miežių; šią duoklę patiems valstiečiams reikėjo ir suvežti į kleboniją. Tokį aprūpinimą gaunantis klebonas įpareigotas pats nuolat reziduoti parapijoje ir išlaikyti, mokant deramą atlyginimą, kunigą vikarą, taip pat mokytoją, giesmininkus ir kitus bažnyčios tarnus. Kadangi Jeronimas Valavičius buvo tik karaliui priklausančios Plungės valdos laikytojas, jo potvarkis buvo oficialiai patvirtintas monarcho – Zigmanto Vazos – 1617 m. rugsėjo 13 d. Varšuvoje paskelbta fundacine privilegija.

Prieš 350 metų, 1667 m. rugpjūčio 2 d., mirė italų architektas Frančeskas Borominis (Francesco Borromini). Vienas garsiausių – ir originaliausių – Romos baroko architektūros kūrėjas, tikras erdvių genijus ir geometrijos poetas, Borominis atnaujino Laterano bazilikos interjerą, suprojektavo Šv. Pilypo Nėrio oratoriją, trinitorių Šv. Karolio ir universiteto Šv. Ivono bažnyčias, darbavosi prie Šv. Agnietės bažnyčios ir kitų Romos šventovių statybos ir puošybos. Menininkas pasižymėjo sunkiu charakteriu; galimas dalykas, tai lėmė nestabili psichinė būklė. Vienos emocinės krizės metu architektas, persivėręs kalaviju, mirtinai susižeidė. Prieš mirdamas jis atgavo sveiką protą, spėjo atlikti atgailą ir išpažintį, priėmė sakramentus ir surašė testamentą, kuriuo paprašė būti palaidotas – be jokio įrašo – savo mokytojo ir bičiulio Karlo Maderno kape.

Prieš 200 metų, 1817 m. rugpjūčio 26 d., gimė Marijos Dangun Ėmimo seserų įkūrėja šv. Jėzaus Marija Eugenija Milerė (Milleret). Augusi tikėjimo nepraktikuojančioje šeimoje, Ona Eugenija išgyveno pirmąjį dieviškumo potyrį savo pirmosios Komunijos dieną, o visiškai atsivertė klausydama pamokslo Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, būdama devyniolikos. Iškart po atsivertimo, dar labai jaunai, jai teko kurti naują seserų bendruomenę, derinančią kontempliatyvumą su merginų mokymo ir auklėjimo misija. Šis nepaprastas nuotykis baigėsi vienuolijos, šiandien veikiančios įvairiose Europos, Amerikos, Afrikos ir Azijos šalyse (taip pat – ir Lietuvoje, Vilniuje), įkūrimu. 2007 m. Mariją Eugeniją šventąja paskelbė popiežius Benediktas XVI. Liturginiame kalendoriuje ji minima kovo 10-ąją – savo mirties (1898 m.) dieną.

Prieš 100 metų, 1917 m. rugpjūčio 15 d., gimė San Salvadoro arkivyskupas, kankinys, pal. Oskaras Romeras (Romero). Paprasto, kuklaus ir nedrąsaus vyskupo, tikros „knygų žiurkės“ gyvenimą ir elgesį visiškai pakeitė brutalaus pilietinio karo patirtis – kasdien žudomi valstiečiai (taip pat ir kunigai bei režimo priešininkai). Melsdamasis prie nužudyto kunigo, savo bendražygio, karsto, San Salvadoro arkivyskupas apsisprendė netylėti ir užstoti engiamus valstiečius, puikiai suprasdamas, kad taip elgdamasis užsitraukia mirtiną pavojų. Jo kalbos nesustabdė teroro (5,5 mln. gyventojų turinčioje šalyje 75 tūkstančiai žmonių žuvo, 1 mln. emigravo, o dar tiek pat tapo benamiais), tačiau kas savaitę per katalikišką radijo stotį transliuojamos arkivyskupo homilijos žadino ryžtą: „Jei vieną dieną jie atims iš mūsų radijo stotį, jei jie neleis mums kalbėti, jei jie nužudys visus kunigus, taip pat ir vyskupą, kiekvienas iš jūsų turite tapti Dievo mikrofonu, kiekvienas iš jūsų turite tapti pranašu.“ Kita proga arkivyskupas Romeras tiesiog apeliavo į kareivius: „Broliai, jūs esate iš tos pačios tautos; jūs žudote tokį pat valstietį kaip jūs… Joks kareivis neprivalo paklusti tokiam įsakymui, kuris prieštarauja Dievo valiai.“ Savo žodžiu ir moraliniu autoritetu tapęs pavojingas diktatoriškai šalies valdžiai, arkivyskupas Oskaras Romeras – visai kaip XII a. arkivyskupas Tomas Beketas – 1980 m. buvo nužudytas katedroje, per pamaldas. Prieš tai jis pasakė vienam žurnalistui: „Jei jiems pavyks mane nužudyti, jūs galite pasakyti žmonėms, kad aš atleidžiu ir laiminu tuos, kurie tai padarė. Vilties teikia tai, jog jie supras švaistą laiką. Vyskupas mirs, bet Dievo Bažnyčia, o tai yra žmonės, nežus niekada.“ Oskaras Romero nebuvo politikas – gilų maldos gyvenimą ir tikrą neturtą branginęs ganytojas tik apsisprendė užstoti persekiojamus ir engiamus silpnuosius. Jis beatifikuotas 2015 m.; kalendoriuje pal. Oskaras Romeras minimas kovo 24-ąją – savo kankinystės dieną.

Prieš 50 metų, 1967 m. rugpjūčio 17 d., mirė kunigas, misionierius, antropologas, etnografas, lingvistas Paulius Šebesta (Schebesta) SVD. 1887 m. gimęs Moravijoje, Paulius Šebesta baigė misijų seminariją Austrijoje ir buvo įšventintas kunigu Įsikūnijusio Žodžio (verbistų) draugijoje. Prieš I pasaulinį karą išvyko darbuotis į Mozambiką, kur 1916 m. kaip priešiškos šalies (Vokietijos) pilietis buvo internuotas ir atgabentas į Portugaliją. Grįžęs į Austriją, Vienoje baigė universitetines studijas, įgijo antropologijos žinių, pramoko kalbų. Paskui prasidėjo tėvo Šebestos kelionės – į Filipinus, Malaiziją ir Indoneziją, o dažniausiai – į Kongą. Pigmėjų kultūrų, kalbų ir rasės tyrinėjimas atnešė jam pasaulinio rango autoritetą, o jo darbai tapo antropologijos klasika. Po II pasaulinio karo tėvas Šebesta daugiausia užsiėmė verbistų misionierių rengimu – tiek už Europos ribų, tiek ir misijų seminarijoje Austrijoje. Kongo pigmėjų pramintas „Baba va Bambuti“ (pigmėjų tėvu), jis mirė gimtajame krašte, sulaukęs garbingo amžiaus.

Tėvo Šebestos, kaip ir kitų šį mėnesį minimų asmenybių, gyvenimui puikiai tinka šv. Marijos Eugenijos Milerė mintis: „Tikra kvailystė nebūti tuo, kas esame, tiek pilnai, kiek įmanoma.“

Dr. Liudas Jovaiša