15
08 /
2016
Rugpjūčio 7 d. sukanka 700 metų nuo popiežiaus Jono XXII išrinkimo (1316 m.). Juo tapo maždaug 72 m. amžiaus prancūzų kardinolas, Avinjono arkivyskupas Žakas Diuezas (Jacques Duèse arba D‘euze). Pasiturinčio Kaoro batsiuvio sūnus Paryžiaus ir Orleano universitetuose studijavo civilinę ir bažnytinę teisę, o vėliau kurį laiką ją dėstė. Popiežiumi jis buvo išrinktas sudėtingomis aplinkybėmis. Romos vyskupams patekus į Prancūzijos karaliaus įtaką, Jono XXII pirmtakas, popiežius Klemensas V perkėlė savo rezidenciją iš Romos į Avinjoną, Prancūzijos karaliaus valdų pašonėje. Po Klemenso V mirties tarpuvaldis truko net dvejus metus su viršum, kol Liono mieste pagaliau susirinko 23 kardinolų konklava.
Jono XXII pontifikatas buvo gana ilgas (popiežius mirė 1334 m. gruodį, sulaukęs maždaug 90 metų amžiaus) ir audringas. Popiežius apsisprendė reziduoti Avinjone ir į Romą negrįžo; laikydamasis proprancūziškos politikos (iš 28 jo paskirtų kardinolų net 20 buvo kilę iš pietų Prancūzijos, o 3 iš jų buvo popiežiaus sūnėnai), jis įsivėlė į konfliktą su Šv. Romos imperijos imperatoriumi Liudviku IV Bavaru. Jonas XXII taip pat pasmerkė radikalią pranciškoniško neturto sampratą bei jos skelbėjus – dalį „dvasingųjų“ pranciškonų, vadinamųjų spiritualų, įskaitant patį Ordino generolą Mykolą Čezenietį. Šiedu popiežiaus konfliktai pastūmėjo jo priešininkus – imperatorių Liudviką ir radikaliuosius pranciškonus – susivienyti bendrai kovai su Jonu XXII. Būtent šios XIV a. istorijos realijos pavaizduotos italų rašytojo Umberto Eko (Ecco) romane „Rožės vardas“.
Jono XXII pontifikatas pasižymėjo Bažnyčios valdymo centralizacija. Vis daugiau kompetencijos buvo sutelkiama popiežiaus kurijoje, menko vietos vyskupų autoritetas ir galia. Mokesčiai, surenkami už įvairius popiežiaus teikiamus leidimus (dispensas) ir kitus dokumentus, gerokai papildė kurijos iždą ir leido plėstis popiežiaus dvarui; Jonas XXII nustatė mokesčio dydį už 145 išduodamų dokumentų rūšis. Popiežiaus dvaro turtėjimo tendencija dar labiau išryškėjo tuo pačiu metu „dvasingųjų“ pranciškonų skelbiamo mokymo, kad Kristus su apaštalais neturėjo jokio turto anei nuosavybės, kontekste…
Jono XXII vardas minėtinas toli gražu ne vien negatyviai. Šis popiežius užbaigė Bažnyčios teisės klostymąsi Viduramžių laikotarpiu, šventuoju paskelbė garsųjį dominikonų teologą Tomą Akvinietį, su Jono XXII vardu hipotetiškai siejama žinomos maldos „Kristaus siela, pašvęsk mane“ autorystė. Lietuvos christianizacijos istorijoje šis popiežius minėtinas kaip garsiųjų Gedimino laiškų adresatas. Gavęs žinią apie Lietuvos valdovo ketinimą tapti krikščioniu, Jonas XXII pasiuntė iš Avinjono į tolimus kraštus prie Baltijos jūros savo legatus. Nors Gediminas paneigė kada nors ketinęs krikštytis, legatai popiežiaus vardu tarpininkavo sudarant kelerių metų paliaubas tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino.
Rugpjūčio 9 d. (?) sukanka 500 metų nuo dailininko Jeronimo Boscho mirties (1516 m.). Iš tiesų nežinoma nei tiksli jo gimimo, nei mirties data (žinoma, kad 1516 m. rugpjūčio 9 d. buvo aukotos jo laidotuvių Mišios). Visą nežinia kiek trukusį gyvenimą tapytojas praleido Brabanto žemėje (s‘Hertogenboscho mieste ir jo apylinkėse, dab. Nyderlanduose). Žinome, kad buvo vedęs ir kad priklausė svarbiausius miesto asmenis jungusiai Švč. Mergelės Marijos brolijai.
Menkai pažįstama provincijos miesto menininko gyvenimo istorija tarsi slepiasi už įspūdingų jo kūrinių. Jeronimas Boschas tapė Kristaus gyvenimo (ypač jo kančios) ir įvairių šventųjų (Antano, Jono Evangelisto, Jeronimo) atvaizdus, tačiau bene ryškiausias jo kūryboje – gėrio ir blogio dichotomijos akcentavimas. Ir šiandien žvelgdami į Boscho drobes esame priversti susimąstyti, ką renkamės ir ko siekiame – dorybių ar ydų, dangaus ar pragaro…
Šiemet Krokuvoje įvykusios Pasaulio jaunimo dienos primena, kad prieš 25 metus, 1991 m. rugpjūčio 10–15 d., taip pat Lenkijoje, Čenstakavoje, dalyvaujant popiežiui šv. Jonui Pauliui II, įvyko IV Pasaulio jaunimo dienos. Jų šūkis buvo: „Jūs gavote įvaikystės dvasią.“ (Rom 8, 15) Į šias dienas susirinko per pusantro milijono dalyvių; tai buvo pirmasis tokio pobūdžio renginys pokomunistinėje šalyje. Jaunimo dienoms pasibaigus, 1991 m. rugpjūčio 16–20 d., popiežius Jonas Paulius II lankėsi Vengrijoje. Tai buvo pirmasis istorijoje popiežiaus vizitas šioje šalyje, o šv. Jonui Pauliui II Vengrija tapo trečiąja (po Lenkijos ir Čekoslovakijos) jo aplankyta pokomunistine šalimi. Šio vizito metu popiežius atšventė Vengrijos globėjo šv. Stepono iškilmę; įvairiuose susitikimuose ir pamaldose jis kreipėsi į Vengrijos vyskupus, seminaristus, jaunimą, ligonius ir pagyvenusius žmones, kultūros ir mokslo pasaulio atstovus, ortodoksus, protestantus ir žydus. Kelionės metu šv. Jonas Paulius II ragino nuolatos turėti prieš akis Dievo buvimą mūsų gyvenimuose ir Jo artumą. Ligoniams jis priminė: „Savo silpnume nė vienas nėra apleistas: Jėzus Kristus, kuris kentėjo už jus, stovi šalia jūsų, palaiko jus varge ir prašo juo pasitikėti“, o jaunimui popiežius bylojo: „Dievas jus myli, nes jis pats yra jaunas“.
Dr. Liudas Jovaiša
