Sausio mėnesio datos

01
01 /
2018

Prieš 900 metų, 1118 m. sausio 21 d., mirė popiežius Paschalis II. Iš Italijos kilęs vienuolis benediktinas, kardinolas, 1099 m. išrinktas Romos vyskupu, šias pareigas ėjo beveik du dešimtmečius – tai buvo vienas ilgiausių pontifikatų Viduramžių popiežių istorijoje. Paschalio II – kaip ir kitų ano meto Romos vyskupų, vadinamosios Grigaliaus reformos šalininkų – popiežiavimą bene ryškiausiai paženklino kova dėl Bažnyčios nepriklausomybės. Aktualiausia problema buvo konfliktas dėl investitūros: popiežiai varžėsi su monarchais, ginčydamiesi dėl to, kas turi teisę paskirti dvasininką ir įvesdinti jį į pareigas. Paschalio II kova buvo permaininga: jis rado kompromisą su Anglijos ir Prancūzijos karaliais, tačiau susidūrė su Šventosios Romos imperatoriumi, kuris, atvykęs karūnuotis į Romą, areštavo popiežių su kardinolais ir privertė juos paskelbti sau palankų sprendimą. Po karūnacijos imperatoriui išvykus, šis sprendimas, kaip išgautas prievarta, buvo anuliuotas, o imperatorius – ekskomunikuotas. Po kurio laiko popiežius gavo bėgti dar kartą, ir į Romą grįžo likus vos savaitei iki mirties. Atsisveikinęs su šiuo pasauliu Romos Šv. Angelo pilyje, Paschalis II buvo palaidotas Laterano bazilikoje.

Kovos dėl investitūros paraštėse liko kiti Paschalio II darbai. 1004 m., norėdamas susilpninti imperiją, šis popiežius įsteigė pirmąjį Skandinavijos bažnytinį centrą – Lundo metropoliją, tokiu būdu išlaisvindamas Skandinavijos vyskupus iš Brėmeno metropolito jurisdikcijos. 1113 m. Paschalis II patvirtino broliją, kuri veikiai išaugo į Šv. Jono Jeruzaliečio (t. y. joanitų, arba Maltos) ordiną. Manoma, kad Paschalis II paskyrė ir pirmąjį Amerikos vyskupą. Šis buvęs paskirtas Grenlandijai ir Vinlandui, o pastarasis pavadinimas esą žymėjęs Niufaundlando salą…

Prieš 900 metų, 1118 m. sausio 24 d., popiežiumi išrinktas Gelazijus II. Kaip ir pirmtakas, jis buvo italų kilmės benediktinų vienuolis ir kardinolas. Du dešimtmečius eidamas kanclerio pareigas, sukūrė nuolatinės popiežiaus kanceliarijos su savais, o ne samdomais raštininkais ir notarais instituciją. Labai trumpą, vos vienus metus trukusį jo pontifikatą labiausiai paženklino tas pats kovos su imperatoriumi dėl dvasininkų investitūros leitmotyvas. Imperatorius ir jo šalininkai Romos patricijai vos per vienus metus romiečių ir normanų (vikingų) remiamą Gelazijų dukart ištrėmė ir vieną kartą buvo įkalinę; Romoje tuo tarpu ėmė šeimininkauti imperatoriaus paskirtas antipopiežius Grigalius VIII. Gelazijus buvo įšventintas kunigu ir vyskupu pirmosios savo tremties metu, o į antrąją buvo priverstas pasitraukti užpultas per šv. Mišias. Iškeliavęs į Prancūziją, Gelazijus II pakeliui konsekravo Pizos katedrą. Pasiekęs garsųjį Kliuni vienuolyną, ten 1119 m. sausį mirė ir buvo palaidotas. Po jo mirties būtent Kliuni susirinkę kardinolai išrinko Gelazijaus II įpėdinį.

Prieš 250 metų, 1768 m. sausio 28 d., gimė kardinolas Žanas Luji Lefebras de Ševerus (Jean-Louis Lefebvre de Cheverus). Jauno (21 metų) prancūzų kunigo gyvenimą kita vaga pakreipė Prancūzijos revoliucija. Atsisakęs prisiekti ištikimybę civilinei valdžiai, kunigas atsidūrė kalėjime. Nežinia koks likimas būtų jį ištikęs, jei ne sėkmingas pabėgimas, leidęs laimingai pasiekti Britaniją. Kunigas čia buvo pasiryžęs dirbti net ir fizinį darbą, tačiau per tris mėnesius pramoko anglų kalbos ir galėjo darbuotis kaip sielovadininkas. Paragintas buvusio savo dėstytojo, kunigas nusprendė padėti misionieriams ir po kelerių metų išplaukė į Naująjį Pasaulį.

Įsikūręs Bostone, jis ėmėsi misijų tarp indėnų: gyveno su jais, mokėsi kalbos; negana to, sukardavo ilgus atstumus pėsčiomis, lankydamas išsibarsčiusias katalikų šeimas. Drąsa ir pasiaukojimu epidemijos metu, kai slaugė ligonius ir laidojo mirusius, kunigas Ševerus užsitarnavo žmonių pagarbą ir pelnė visuotinį – taip pat ir protestantų – pripažinimą. Tai leido jam greitai ir sėkmingai pastatyti pirmąją Bostono katalikų Šv. Kryžiaus bažnyčią. Daugiau nei penktadalį reikalingos statybai sumos paaukojo Bostono protestantai, tarp jų – ir JAV prezidentas Džonas Adamsas.

Galimas dalykas, kunigo Ševeraus autoritetas prisidėjo ne vien prie Romos Katalikų Bažnyčios stiprėjimo Naujojoje Anglijoje, bet ir prie to, kad Bostonas tapo naujos vyskupijos centru. Pirmuoju šios vyskupijos ganytoju 1808 m., buvo paskirtas – nenuostabu – kunigas Ševerus. Vyskupo šventimus jis priėmė 1810 m., o jo statydinta bažnyčia tapo katedra.

1823 m. Prancūzijos karaliaus Liudviko XVIII valia vyskupas Ševerus buvo paskirtas Montobano vyskupu ir sugrąžintas į Prancūziją. Bostoniškiai protestavo, tačiau jų vyskupas, daugiau nei tris dešimtmečius praleidęs svečiose šalyse, leidosi tėvynėn. Čia netrukus (1826 m.) buvo paskirtas Bordo arkivyskupu, o 1836 m. pradžioje, karaliui Liudvikui Pilypui pageidaujant – ir kardinolu. Pats karalius uždėjo kardinolo biretą Bordo arkivyskupui, kuris jau nebespėjo nuvykti į Romą ir perimti savo titulinės bažnyčios. Ištiktas insulto, kardinolas de Ševerus netrukus (dar tais pačiais metais) mirė. Jis palaidotas Bordo katedroje.

Prieš 75 metus, 1943 m. sausio 27 d., mirė kun. dr. Jurgis Narjauskas. Jis gimė Paežerių valsčiuje (Vilkaviškio r.) 1876 m. pavasarį. Baigęs Marijampolės gimnaziją, mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, o vėliau Romoje ir Fribūre studijavo teisę ir bažnytinį giedojimą. Grįžęs į gimtąją Seinų vyskupiją, vikaravo Liubavo ir Seinų parapijose, dėstė Seinų seminarijoje, paskirtas katedros garbės kanauninku. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, su bičiuliais kunigais Seinuose įkūrė lietuviškos spaudos bendrovę ir spaustuvę, rinko lietuvių liaudies dainas. I pasaulinio karo metus praleido Rusijos gilumoje, o kuriantis nepriklausomai Lietuvos Respublikai buvo pasiųstas į Romą. 1919–1922 m. jis ėjo pirmojo Lietuvos Respublikos atstovo prie Šventojo Sosto pareigas.

Grįžęs į Lietuvą, prelatas Narjauskas dėstė lotynų ir italų kalbas Kauno kunigų seminarijoje, Lietuvos universitete ir Kauno „Aušros“ gimnazijoje; kurį laiką ėjo Gelgaudiškio parapijos klebono pareigas. 1928 m. persikėlė į Žemaitiją. kur darbavosi Telšių vyskupijos kurijoje ir seminarijoje – drauge su savo kraštiečiais Justinu Staugaičiu ir Vincentu Borisevičiumi. Prelatas Narjauskas pasižymėjo ir kaip vertėjas iš lotynų ir italų kalbų – skelbė Ovidijaus, Vergilijaus, Dantės, Petrarkos poezijos vertimų. Mirė sulaukęs 66 metų amžiaus; jo kūnas ilsisi senosiose Telšių kapinėse.

Besibaigiant šių metų sausiui, dar galima prisiminti, kad prieš 50 metų, 1968 m. sausio 31 d., buvo pradėtas sesers Faustinos Kovalskos beatifikacijos procesas. Dviejų kitų minėtinų asmenybių tiksli gimimo ir mirties data nežinoma. Prieš 350 metų, 1668 m. sausį, mirė Kėdainių miestietis Steponas Jaugelis Telega – svarbiausios evangelikų reformatų knygos lietuvių kalba („Knyga nobažnystės krikščioniškos“, 1653), rengėjas ir leidėjas, giesmių vertėjas, o gal ir kūrėjas. Prieš 300 metų (1718 m.) gimė, o prieš 250 metų mirė (1768 m.) pijorų vienuolis, kunigas Jurgis Ciapinskis. Jis pagarsėjo kaip Lietuvos pijorų mokyklų studijų vadovo autorius, lenkiškai ir lotyniškai rašęs pamokslininkas ir literatas, vienu metu ėjęs Vilniaus katedros pamokslininko pareigas.

Dr. Liudas Jovaiša