ŠV. KRYŽIAUS TERESĖ BENEDIKTA (Edith Stein)

01
06 /
2018

Kryžiaus šviesa tamsioj nakty

Edita Štein, kaip ir daugelis XX a. žydų, savo gyvenimą baigė dujų kameroje, Aušvico koncentracijos stovykloje. Tačiau kai ją kartu su seserimi Roza suėmė naciai, ji ne priešinosi, o išsigandusią Rozą drąsino: „Eikš, mudvi einame dėl savo tautos.“ Ar tai nėra visiška laisvė, savo gyvybę su ramybe ir pasitikėjimu atiduoti, aukojant už seserų ir brolių kančias? Iš kur ta Editos laisvė ir ramybė?

Edita gimė 1891 m. spalio 12 dieną Vroclave, buvo vienuoliktas kūdikis pasiturinčių žydų šeimoje. Kai mergaitei sukako dveji, mirė tėvas. Motinai į savo rankas teko perimti šeimos verslą, pasirūpinti savimi ir gausiu būriu atžalų. Ji buvo labai pamaldi, darbšti, stiprios valios moteris, iš kurios Edita ėmė pavyzdį ir visą gyvenimą žavėjosi. Tačiau, kaip pati prisipažino, „nuo trylikos metų buvau ateistė, nes negalėjau patikėti, kad Dievas egzistuoja“.

Labai sėkmingai baigusi mokyklą, Edita įstojo į Vroclavo universitetą. Ją ypač traukė filosofija bei moterų problemos, ji karštai kovojo už moterų teisę balsuoti. Vėliau persikėlė į Getingeną, tapo viena pirmųjų čia priimtų studijuoti moterų ir ėmė lankyti filosofijos paskaitas pas žinomą ir mėgstamą to meto profesorių Edmundą Huserlį. Jis bei jo fenomenologijos teorija darė didelę įtaką Editai.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Edita savanoriškai dirbo sesele Austrijos karo lauko ligoninėje, kur kasdien matė jaunų žmonių kančią ir mirtį.

Dirbdama E. Huserlio asistente Getingeno universitete, susipažino su filosofu Adolfu Reinachu ir jo žmona, kurie buvo atsivertę į protestantizmą. Edita palaikė draugiškus ryšius su šia šeima, tad, Adolfui žuvus, išskubėjo aplankyti jo našlės. Edita labai nustebo sutikusi tikinčią moterį. „Tai buvo mano pirmasis susidūrimas su Kryžiumi ir dieviškąja jėga, kuria apdovanojamas kiekvienas, kas tą kryžių neša… Tą akimirką mano netikėjimas sugriuvo, ir Kristus savo kryžiaus slėpinyje apšvietė mane“, – vėliau rašė Edita.

1918 m. ji atsisakė darbo universitete ir grįžusi į Vroclavą skaitė Naująjį Testamentą, Soreno Kirkegoro , Ignaco Lojolos veikalus.

1921 m. vasara buvo lemtinga Editos tikėjimo kelyje. Aplankiusi bičiulę Hedvigą kaime, vieną vakarą likusi viena Edita į rankas paėmė šv. Teresės Avilietės autobiografiją ir pradėjusi skaityti nebegalėjo jos paleisti iš rankų, kol baigė. „Perskaičiusi knygą pasakiau sau: tai yra Tiesa.“ Vėliau ji rašė: „Mano tiesos troškulys buvo vienintelė malda.“

1922 m. sausio 1-ąją Edita pasikrikštijo, vėliau priėmė Sutvirtinimo sakramentą. Nuo šiol ji žinojo, kad priklauso Kristui jau ne vien dvasia, bet ir krauju. Grįžusi namo prisipažino mamai, kad yra katalikė. Motina negalėjo to suprasti ir priėmė kaip išdavystę.

Vos atsivertusi, Edita iškart troško tapti karmelite. Tačiau jos dvasios vadovai pastebėjo, kad tai būtų pernelyg staigus ir didelis smūgis merginos mamai ir drąsino ją tęsti pedagoginį darbą. „Tuo metu aš maniau, kad gyventi tikėjimu reiškia atsisakyti visų pasaulietinių dalykų ir atsidėti vien dieviškiems. Tačiau pamažu supratau, kad kuo arčiau Dievo žmogus yra, tuo labiau jis turi peržengti save ir nešti dieviškąjį gyvenimą pasauliui.“ Todėl ji nuolankiai priėmė dvasios vadovų pastabą ir tęsė darbus, vertė kardinolo Džono Henrio Niumano ir Tomo Akviniečio raštus.

1932 m. ėmė dėstyti Miunsterio universiteto Vokietijos edukologijos instituto Romos katalikų skyriuje, suderino tikėjimą su veikla trokšdama būti Dievo įrankiu: „Jei kas ateina pas mane, noriu jį palydėti Dievo link.“ Bet „kaskart, kai pajuntu savo bejėgiškumą ir nesugebėjimą tiesiogiai paveikti žmones, vis aiškiau suprantu, kaip man reikia mano asmeninio holokausto.“

Stiprėjanti Adolfo Hitlerio valdžia nežadėjo nieko gera, juk 1933 m. tamsa apsiautė Vokietiją. Nacių sukurta Arijų teisė nebeleido Editai dėstyti universitete. Ji suprato, kad likti Vokietijoje nebėra jokių galimybių, jautėsi svetima šiame pasaulyje. Nebeliko ir priežasčių, kliudančių Editai tapti karmelite. Tačiau ji suvokė, kad „Dievas pakėlė ranką prieš savo žmones ir kad tų žmonių likimas bus ir mano likimas“.

1933 m. spalio 14-ąją Edita įstojo į Kelno karmeličių vienuolyną. Nuo šiol Edita Štein buvo žinoma sesers Kryžiaus Teresės Benediktos vardu. 1938 m. ji rašė: „Aš kryžių supratau esant Dievo tautos likimu, kuris tuo metu buvo ypač akivaizdus. Jaučiau, kad tie, kas supranta Kristaus kryžiaus prasmę, turi prisiimti jį sau vardan visų kitų.“

1938 m. lapkritį, kai naciai degino sinagogas ir žydai buvo terorizuojami, karmelitės, susirūpinusios dėl Editos saugumo, išsiuntė ją į vienuolyną Nyderlanduose. Čia ji parašė savo testamentą: „Net ir dabar aš paklusniai priimu mirtį, kurią Dievas man paruošė, su visišku džiaugsmu, kaip Jo švenčiausią valią man. Meldžiu Dievą priimti mano gyvenimą ir mirtį… kad Viešpatį priimtų Jo žmonės, ir kad Jo Karalystė šlovingai ateitų vardan Vokietijos išganymo ir taikos pasaulyje.“

Būdama Nyderlanduose sesuo Kryžiaus Teresė Benedikta skubiai parašė darbą „Bažnyčios misticizmo mokytojai ir karmelitų tėvas, Kryžiaus Jonas, jo 400-ųjų gimimo metinių proga. 1542–1942“. Laiške draugei ji rašė: „Kryžių pažinti galima tik jį deramai patiriant.“

Kai 1942 m. rugpjūčio 2-ąją jos abi su seserimi Roza buvo suimtos, Editos padrąsinimas „eikš, mudvi einame dėl savo tautos“ buvo paskutiniai jos žinomi žodžiai. Kartu su daugeliu kitų žydų kilmės krikščionių abi moterys buvo išvežtos į koncentracijos stovyklą Aušvice. Manoma, kad rugpjūčio 9-ąją jos abi ir daugelis kitų jų seserų ir brolių atidavė gyvybę dujų kameroje.

Profesorius Janas Nota, buvęs labai prisirišęs prie Editos, vėliau rašė: „Ji yra Dievo akivaizdos liudininkė pasaulyje, kuriame Dievo nėra.“ Šiuo sunkiu istoriniu ir pačiu žiauriausiu žydų tautai laikotarpiu save laikiusi ateiste Edita atrado Kristų kaip ilgai ieškotą Tiesą, kuri ją išlaisvino… Tame siaubingai skausmingame ir sunkiai suvokiamo žiaurumo liūne jos laisvė neleido jai paskęsti. Leido jai mylėti savo artimą, ir paaukoti save už visus kitus, kenčiančius ir kankinančius, ir melsti visiems atleidimo.

1998 m. spalio 11 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė Editą Štein šventąja, tikėjimo kankine ir Europos globėja.

Parengė br. Pier Manzo

Knyga: Edita Štein. Maldos moteris