Šventasis Paulius VI

01
10 /
2018

Šių metų pradžioje sužinojome, kad spalio 14 dieną Romoje popiežius Pranciškus nauju Katalikų Bažnyčios šventuoju paskelbs dar vieną savo pirmtaką – Paulių VI. Džovanis Batista Montinis (Giovani Battista Montini) gimė 1897 m. rugsėjo 26 dieną Šiaurės Italijoje, Brešos provincijoje, teisininko Džordžo ir Džuditos Montini šeimoje. Drauge su būsimuoju popiežiumi augo dar du broliai Liudvikas ir Frančeskas. Baigęs gimnaziją Džovanis apsisprendė siekti kunigystės. Kadangi nuo mažens buvo silpnos sveikatos, studijuojant seminarijoje jam buvo leista gyventi namuose. 1920 m. priėmęs kunigystės šventimus Montinis tęsė studijas Popiežiškoje akademijoje, o nuo 1922 m. pradėjo dirbti Vatikano valstybės sekretoriate. Apaštalų sosto tarnyboje Montinis darbavosi trisdešimt metų; iš pradžių šalia Pijaus XI, o vėliau tapo vienu iš artimiausių Pijaus XII bendradarbių. 1954 metais jis buvo konsekruotas vyskupu ir iki popiežiaus Jono XXIII mirties vadovavo didžiulei Milano arkivyskupijai. 1963 metų birželį vykusioje konklavoje Montinis buvo išrinktas popiežiumi. Bažnyčiai jis vadovavo penkiolika metų. Į istoriją šis popiežius įėjo ne tik kaip popiežius, užbaigęs Vatikano II susirinkimą, bet ir kaip pirmasis išties modernus popiežius – pradėjęs aktyvų ekumeninį dialogą ir dialogą su kitomis religijomis, pirmasis aplankęs krikščionybės lopšį – Šventąją Žemę, apkeliavęs visus pasaulio kontinentus ir pasakęs kalbą Jungtinėse Tautose, pirmasis, atsisakęs vieno iš ryškiausių popiežiškosios monarchijos ir žemiškos valdžios simbolių – tiaros. Bažnyčios žmonės vertina jį kaip Vatikano II liturginės reformos iniciatorių, būtent jo 1969 metais pasirašytas naujasis Romos mišiolas iki šiol yra vartojamas visame pasaulyje, išverstas į įvairiausių tautų kalbas.

2014 metais apžvalgininkai, rašydami apie Pauliaus VI beatifikaciją, priminė ir kitą jam taikytą vardą – modernybės laikų Hamletas. Artimas Montinio bičiulis, prancūzų filosofas ir rašytojas Žanas Gitonas (Jean Guitton) 1967-aisiais paskelbtoje pokalbių su Pauliumi VI knygoje pripažino, kad šio popiežiaus pirmtakai gebėjo mylėti ir palaikyti šiuolaikinį žmogų, tačiau jų mentalitetas iš esmės neatitiko modernybei būdingo mąstymo. Popiežius Montinis buvo kitoks. Prancūzų filosofo teigimu, tai žmogus, įnešantis į Bažnyčią kažką nauja, arba, tiksliau tariant, atnaujinantis ją. Susirinkimo metu Paulius VI buvo dalyvių mintyse, nors ir beveik niekada nebuvo minimas ir pats tiesiogiai posėdžiuose nedalyvavo. Jis buvo orakulas, reprezentavęs ateitį, kurios dar nėra, kuri galėtų būti. Juk neįmanoma numatyti sąlygų ir aplinkybių, laukiančių ateityje. Vėjas nepraneša, ką jis atneš, tada telieka žiūrėti į vairininką, vienintelį atramos tašką, bandyti įskaityti ženklus jo veide. Gitonui kėlė nuostabą šio popiežiaus panašumas į savo šventąjį bendravardį, išsiskiriantį bruožais, būdingais šiuolaikiniam žmogui. Apaštalas Paulius pripažįsta savo silpnybes, pripažįsta esąs draskomas vidinių prieštaravimų, gundomas, neužtikrintas. Tiek savo siekiais, tiek rūpesčių kankyne, tiek prigimtimi popiežius Paulius VI primena šiuolaikinį žmogų. Jo silpnume slypi stiprybė. Galia imtis ir suvaldyti nesuvokiamo masto sunkumus. Todėl suprantama, kodėl palaimintasis Paulius VI galėjo ištarti: „Būtent dėl to, kad esu iš prigimties baugštus, esu ir toks energingas; dėl to, kad esu gaubiamas baimės, aš nugaliu ją labiau, nei tas, kuris jos nepažįsta.“

Žodžiai, beveik prieš penkis dešimtmečius taikyti Pauliui VI ir jo epochai, nepaprastai tinka ir mūsų dienoms ir dabartiniam Šventajam Tėvui. Aktualus išlieka ir popiežiaus dialogas su šiuolaikiniu žmogumi, atsakomybė už permainas, kurias reikia įgyvendinti, nepaisant susidūrimo su ateities nežinomybe.

Prieš ketverius metus, skelbdamas Paulių VI palaimintuoju, popiežius Pranciškus kalbėjo:
„Savo asmeniniuose užrašuose šis didysis Susirinkimo vairininkas, pasibaigus jo paskutinei sesijai, parašė: „Galbūt Viešpats mane pašaukė šiai tarnystei ir joje išlaikė ne dėl to, kad būčiau buvęs tam labai tinkamas ar turįs gebėjimų valdyti ir išgelbėti Bažnyčią iš dabartinių sunkumų, bet dėl to, kad galėčiau šiek tiek pakentėti dėl Bažnyčios, ir per tai paaiškėtų, jog Jis ir ne kas kitas yra jos vadovas ir gelbėtojas.“ Tokiu nuolankumu suspindi palaimintojo Pauliaus VI didybė: iki sekuliarizuotos ir priešiškos visuomenės įsivyravimo jis – retkarčiais vienui vienas – tvirtai, toliaregiškai ir išmintingai vairavo Petro laivą, niekada nepaliaudamas džiaugęsis Viešpačiu ir visada pasitikėdamas Juo.“

Būtent evangelinio džiaugsmo tema yra dar viena paralelė, siejanti apaštalą Paulių, palaimintąjį Paulių VI ir popiežių Pranciškų. Šiuo požiūriu, iš visų palaimintojo Pauliaus VI veikalų išsiskiria 1975 metais paskelbtas paraginimas apie krikščionišką džiaugsmą „Gaudete in Domino“. Tai ne tik apaštalo Pauliaus šūkio „Visuomet džiaukitės Viešpatyje“ (Fil 4,4) perteikimas dabarties laikams, bet ir ypatingas popiežiaus Montinio vidinio gyvenimo atsivėrimas. Drauge su šventąja Teresėle ir Kalkutos Terese palaimintasis Paulius VI liudija krikščionišką džiaugsmą, pranokstantį net ir vidinę tamsą ir apleistumą. Jei prieš kelis dešimtmečius buvo įprasta skųstis dėl to, kad šventieji yra pernelyg tobuli, pernelyg nutolę nuo kasdienio katalikų gyvenimo, šiais laikais nutinka kone atvirkščiai, darosi neparanku susidurti su šventaisiais iš kūno ir kraujo. Tačiau būtent tokie šventieji, net ir tikėjimo naktyje gebantys liudyti krikščionišką džiaugsmą, yra labiausiai įkvepiantis pavyzdys šių dienų žmogui.

Parengė Giedrius Tamaševičius