Tverų Dievo Motinos ikona

01
05 /
2018

Tverų Dievo Motinos ikona

Tverų Dievo Motinos ikona

Nuo seno malonėmis garsėjanti Dievo Motinos ikona spindi Tverų bažnyčios didžiajame altoriuje. Šią brangenybę XVII a. pradžioje iš Maskvos karų atsigabeno Elijas Ilgovskis, Tverų tijūnas. Jis 1618 m. vasario 18 d. fundavo ir pačią Tverų bažnyčią. Laiške valdovui Zigmantui Vazai Iglovskis teigė, kad žmonėms per toli lankyti pamaldas kitur, o jie ir taip „pagonybėje aptemę“, todėl jis pats atsisakąs dalies savo žemių nuolatinei kunigo išlaikymo Tveruose naudai. Pradžioje Elijas ikoną laikęs savo dvare, tačiau po vieno įvykio, kai ten apsinakvojęs Rietavo dekanas Jokūbas Klopotovskis naktį ją pamatė švytint, ikoną padovanojęs bažnyčiai viešam gerbimui ir maldai. Po pirmojo stebuklo Iglovskio dvare Dievo Motinos ikonos stebuklingumas ėmė garsinti Tverų bažnyčią. Per porą dešimtmečių ikona, matyt, jau buvo pelniusi stebuklingojo atvaizdo šlovę visoje Žemaitijoje, nes 1646 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius nurodė rašyti Tverų Švč. Mergelės Marijos atvaizdo stebuklus į atskirą knygą. Greičiausiai Tverų Dievo Motinos stebuklai buvo užrašinėjami, tačiau rankraštinės knygos neišliko.

Tverų Dievo Motinos ikona kartoja Rusioje paplitusį Tichvino Dievo Motinos provaizdį, kur Hodegetrijos ikonografinis modelis kiek modifikuotas, papildytas Dievo Motinos Eleusos vaizdavimo bruožais. Tichvino ikonoje Dievo Motina laiko laiminantį Vaikelį Jėzų su Šventojo Rašto ritinėliu savo kairėje, o dešine ranka į jį rodo, tačiau galvą laiko ne frontaliai, kaip būdinga Hodegetrijos atvaizdams, bet nuolankiai palenkusi į Išganytoją, tokiu būdu primindama Eleusos atvaizdus, kur motina vaizduojama priglaudusi sūnų prie savo skruosto. Dar vienas šio ikonografinio tipo savitumas – Vaikelio Jėzaus laisvai sukryžiuotos kojos, kai viena pėda matyti, kaip įprasta, – iš šono, o kita – žaismingai iš vidinės (pačios pėdos) pusės atsukta į žiūrovą. Tokia Hodegetrijos atmaina sutinkama jau Bizantijoje X–XI a., tačiau galutiniai susiformavo ir kaip Tichvino Dievo Motinos ikonos kartotė paplito XVI a. pradžioje.

Apie Tichvino Dievo Motinos ikoną pasakojama, kad ji iš vienos Konstantinopolio šventovės stebuklingu būdu apsireiškusi virš Ladogos ežero. Taip stebuklingai į Tichvino vietovę atkeliavusiai ikonai buvo pastatydinta šventovė. Šios Dievo Motinos ikonos nepaprastumą liudijo ir tai, kad medines Tichvino cerkves siaubiant gaisrams, ikona išlikdavo nepaliesta. 1510 m. kunigaikščiui Vasilijui III pastatydinus mūro šventovę, Tichvino ikona dar labiau išgarsėjo, ėmė plisti jos kartotės. XVI–XVII a. šiuos Dievo Motinos atvaizdus propagavo ir oficialioji Rusijos Ortodoksų bažnyčia, puoselėjo ir įvairios sentikių grupės.

Tverų ikonos kolorito pobūdis, energingas, tarytum žiežirbuojantis linijinis piešinys, sodrios raudona ir purpurinė spalvos, gausus auksavimo, vadinamojo „asisto“, naudojimas artimas vėlyvajai XVI a. pradžios Novgorodo ikonų tapybos mokyklai ar iš jos išaugusiai ankstyvajai Maskvos mokyklai. Meno istorikas kun. Michalas Janocha Tverų ikoną priskiria Šiaurės Rusijai, apimančiai Novgorodo, Maskvos, Tverės irbei kitas ikonų tapybos mokyklas. Antrinant jo nuomonei, galima pastebėti, kad XV a. pab.– XVI a. pr. Maskvos kunigaikštystės ikonas primena Tverų Dievo Motinos veido bruožų, jos akių, nosies, lūpų proporcijos, kontempliatyvios ramybės nuotaiką kurianti subtili ir švelni veido išraiška. Tverų ikona labai tiksliai kartoja Tichvino Dievo Motinos pavyzdį: Marija kiek palinkusi prie savo Sūnaus, kuris viena ranka laiko šventraščio ritinėlį, o kita laimina, charakteringai Tichvino ikonografiniam tipui nutapytos ir Vaikelio pėdutės. Ant medžio lentų tempera tapytos ikonos stilistika, Dievo Motinos veido forma ir modeliavimas, Jėzaus figūros padėtis ir proporcijos leidžia kūrinį datuoti XVI a. pradžia. Tačiau tikslesniam jo sukūrimo laiko ir vietos nustatymui reikėtų specialesnių empirinių ir palyginamųjų tyrimų.

Ikonos foną dengia sidabrinis paauksuotas aptaisas, kuris sujungtas su jos rėmu, prie kurio primontuotos ikonai uždaryti skirtos durelės. Šie aptaisai paminėti 1675–1677 m. bažnyčios vizitacijoje. Tai vieni seniausių mūsų laikus pasiekusių tokio tipo altorinio paveikslo aptaisai-rėmai Lietuvoje. XVI a. ikona su aptaisu įjungiama į dar vieną, jau vėlyvojo baroko ikonografinę sistemą: ji laikoma angelų ir karūnuojama Švč. Trejybės. Ikoną įjungiantis į savo kompozicinę struktūrą paveikslas sukurtas XVIII a. antroje pusėje. Jis pakeitė kitą, iki 1741 m. gaisro ikoną supusį paveikslą, kur buvo vaizduojami keturi angelai, du iš jų laikė stebuklingąjį atvaizdą ir degančias žvakes, o kiti du, laikydami palmės šakas, vainikavo šventąją ikoną karūna. Dar anksčiau ikona didžiajame altoriuje buvusi įkomponuota į skulptūrinę kompoziciją. 1636 m. Žemaičių vyskupijos vizitacijos akte liudyta, kad stebuklingas paveikslėlis kabo didžiajame altoriuje, papuoštame keturiais drožtiniais angelais. Tad nuo pat XVII a. Dievo Motinos ikonai Tverų bažnyčios altoriuje buvo siekta suteikti ir regimąjį šventojo atvaizdo kontekstą, pavaizduoti jos šlovinimą ir gerbimą. Ikona altoriuje, sekant XVI a. pabaigos XVII a. pradžios romietiškaisiais pavyzdžiais, buvo regima kaip paveikslas paveiksle, kaip kitos, didesnės vaizdinės sąrangos branduolys, kai atvaizdą karūnuojantys ir šlovinantys šventieji ir angelai pabrėžia jo stebuklingumą ir šventajai relikvijai prilygstantį statusą.

Tverų bažnyčią ne kartą siaubė gaisrai ir per visus juos malonėmis garsėjanti Dievo Motinos ikona, panašiai kaip ir Tichvino stebuklingasis atvaizdas, išliko nesuniokota ugnies. Pasakojama, kad po 1747 m. gaisro ikona buvo rasta prie šventoriaus tvoros, tik vienas jos kampas buvęs truputį apdegęs. Per kitą gaisrą Tverų Dievo Motinai buvo melstasi, ir gaisras stebuklingai liovėsi.

Dr. Tojana Račiūnaitė