Vasario mėnesio datos

01
02 /
2017

Vasario 22 d. sukanka 100 metų nuo albanų katalikų kunigo Prengo Doçi mirties (1917 m.). Gimęs 1846 m., trylikametis įstojo į tais pačiais metais Škoderio mieste atidarytą Popiežiškąją albanų kolegiją, kurią administravo jėzuitai. Vėliau studijavo Romoje, Tikėjimo skleidimo kongregacijos seminarijoje. Įšventintas kunigu, darbavosi Albanijoje ir 1876–1877 m. aktyviai dalyvavo nesėkmingame sukilime prieš Osmanų imperijos valdžią. Suspenduotas savo vyskupo, slapstėsi nuo turkų valdžios, tačiau buvo surastas ir ištremtas į Stambulą. Užtarus Armėnijos Bažnyčios patriarchui, gavo leidimą išvykti į Romą (su sąlyga, kad į Albaniją nebegrįš), tačiau ten neužsibuvo. Išvykęs į rytinę Kanados ir JAV pakrantę, kelerius metus darbavosi kaip misionierius (manoma, buvo pirmasis albanas, apsigyvenęs Šiaurės Amerikoje). Grįžęs į Romą, Doçi veikiai leidosi į kitą pasaulio kraštą – stojo tarnauti apaštališkojo delegato Indijai sekretoriumi. 1888 m., užtariant Konstantinopolio patriarchui, jam pagaliau buvo leista grįžti į tėvynę. Kunigas Doçi buvo konsekruotas teritoriniu abatu. Jis mėgino inicijuoti autonominės katalikiškos kunigaikštystės įkūrimą Albanijos šiaurėje, įsteigė vieną pirmųjų albaniškų mokyklų, sukūrė vieną iš trijų albanų kalbos abėcėlių, kaip literatas bendradarbiavo albanų spaudoje.

Vasario 23 d. sukanka 600 metų nuo popiežiaus Pauliaus II gimimo (1417 m.). Iš Venecijos kilęs pirklys Pietras Barbo dar jaunystėje tapo Červijos ir Vičencos vyskupu, o būdamas vos dvidešimt trejų savo dėdės, popiežiaus Eugenijaus IV, buvo paskirtas kardinolu. Vėliau tarnavo dviejų popiežių dvare ir valdė Kampanijos sritį, o sulaukęs 47 metų amžiaus buvo išrinktas popiežiumi; jo pontifikatas truko septynerius metus.

„Didžiojoje politikoje“ Paulius II pasižymėjo kova su husitais Bohemijoje: šioje šalyje popiežius suorganizavo opoziciją valdovui ir ekskomunikavo husitams palankų karalių Jurgį iš Podebradų, kuris netrukus mirė. Kitaip nei sėkminga antihusitinė kampanija, popiežiaus siekis suburti katalikų valdovų koaliciją kryžiaus žygiui prieš turkus nebuvo vaisingas.

Popiežius Paulius II mėgo prabangą, protegavo savo giminaičius (net tris paskyrė kardinolais); Romos Plačiojoje gatvėje (Via Lata) pradėjo rengti žirgų lenktynes (todėl gatvės pavadinimas transformavosi į dabartinį Via del Corso); su jo vardu siejamas reikalavimas Romos žydams nešioti geltonas skepetas kaip atpažinimo ženklą. Venecijietis popiežius pasižymėjo autokratišku valdymu. Buvo baisiai įtarus, visų šalinosi, ir net geriausi bičiuliai, sakoma, turėdavę laukti jo audiencijos apie porą savaičių. Kreivai žiūrėjęs į Romos humanistų ratelį, Paulius II jį išvaikė, o grupelės narius įkalino, įtardamas sąmokslu. Vis dėlto rūsčiam popiežiui Renesanso menas ir kultūra nebuvo visai svetimi: jis įsteigė pirmąsias spaustuves savo valstybėje, o pačiame miesto centre, šalia Kapitolijaus kalvos, pastatydino savo rezidenciją, vadinamą Šv. Morkaus (arba Venecijos) rūmais.

Vienas iš menamo humanistų sąmokslo organizatorių, Filipas Buonakorsis (Kalimachas), 1468 m. nuo Pauliaus II persekiojimo pabėgo į Lenkiją. Apsistojęs Krokuvoje, jis tapo karaliaus Kazimiero Jogailaičio vaikų (taigi ir šv. Kazimiero) mokytoju, ėjo valdovo sekretoriaus pareigas, kaip pasiuntinys keliavo į Konstantinopolį ir Veneciją. Po kelerių metų (1472 m.) toje pačioje Krokuvoje trumpam pasirodė vienas iš jau velionio popiežiaus Pauliaus II giminaičių – kardinolas Markas Barbo, atvykęs kaip popiežiaus Siksto IV legatas Vokietijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje. Jam buvo pavesta suburti šias katalikiškas šalis bendram kryžiaus žygiui prieš turkus, tačiau sumanymas nepasisekė. Tačiau ta proga viešėdamas Krokuvoje kardinolas Barbo neatsisakė suteikti atlaidų Senųjų Trakų benediktinų vienuolyno bažnyčiai…

Vasario 27 d. sukanka 350 metų nuo Liudvikos Karolinos Radvilaitės gimimo (1667 m.). Paskutinioji Biržų-Dubingių Radvilų šakos atstovė buvo vienintelė LDK arklidininko Boguslovo Radvilos ir jo pusbrolio dukters Onos Marijos Radvilaitės dukra. Jos motina mirė gimdydama, o tėvas – kai dukrai tebuvo dveji. Tapusi didžiulės latifundijos (Biržų kunigaikštystės, Kėdainių, Svėdasų, Dubingių, Leipalingio etc.) savininke, augo Berlyne, tėvo pusbrolio (ir būsimojo uošvio) Brandenburgo kurfiursto šeimoje. Nepaisant Abiejų Tautų Respublikos valdovo Jono Sobieskio pastangų apvesdinti Radvilaitę su savo sūnumi Jokūbu, ši iš pradžių ištekėjo už savo globėjo sūnaus – Brandenburgo elektoriaus Liudviko Hohencolerno, o jam mirus jaunam ir bevaikiui, tapo būsimo Pfalco-Noiburgo kunigaikščio Karolio III Pilypo Vitelsbacho žmona. Antrojoje santuokoje susilaukė keturių vaikų, tačiau ją pergyveno tik viena dukra Elzbieta Sofija Augusta. Liudvika Karolina Radvilaitė mirė jauna – nesulaukusi nė trisdešimties, tačiau iš jos dukters palikuonių kilo Bavarijos karaliai – taip pat ir neišsipildžiusio Lietuvos karaliaus Mindaugo II žmona ir jo vaikų motina.

Gyvendama daugiausia Berlyne ir Karaliaučiuje, Radvilaitė uoliai rūpinosi įvairiopu savo valdose Lietuvoje gyvenančių evangelikų reformatų – tikėjimo brolių ir seserų – lavinimu (nuo abėcėlės mokymo iki teologijos studijų). Paskutinė didžioji Lietuvos evangelikų reformatų rėmėja įsteigė stipendijas būsimųjų dvasininkų teologijos studijoms Karaliaučiaus, Frankfurto prie Oderio ir Berlyno universitetuose. 1680 m. ji finansavo lietuviško elementoriaus-katekizmo „Pradžia pamokslo dėl mažų vaikelių“ (pirmojo tokio tipo leidinio po Mažvydo „Katekizmo“) leidimą, o 1684 m. Radvilaitės lėšomis Karaliaučiuje buvo pakartotinai perleista svarbiausia LDK evangelikų reformatų religinė knyga lietuvių kalba „Mokslas nobažnystės krikščioniškos“, pirmą kartą pasirodžiusi Kėdainiuose 1653 metais. Ji buvo išspausdinta pateikiant klaidingą (t. y. pirmojo leidimo) datą ir vietą, tapdama pirmuoju kontrafakciniu (t. y. suklastotos leidimo metrikos) spaudiniu lietuviškų knygų istorijoje.

Evangelikų reformatų tikėjimo išpažinėjai L. K. Radvilaitei kartais tekdavo ir nedėkingas vaidmuo: vykdydama teismų sprendimus, ji privalėjo pastatydinti bažnyčias katalikams kai kuriose savo valdose (pvz., Dubingiuose, Biržuose) – ten, kur Reformacijos metu senosios katalikų bažnyčios buvo nusavintos ir perduotos protestantams. Mirus uoliajai globėjai, evangelikų reformatų bendruomenę ištiko nepalyginti didesnis smūgis: Biržų-Dubingių šakos Radvilų valdos po kurio laiko teko Nesvyžiaus šakos Radviloms katalikams…

Dr. Liudas Jovaiša