Vidinio išgydymo bendruomenė „Kelionė“ veda į mylinčio Tėvo glėbį

01
10 /
2017

Lietuvoje prieš keletą mėnesių susikūrė nauja vidinio išgydymo bendruomenė „Kelionė“. Ji kilo iš „Gyvojo vandens“ judėjimo ir gavo naują misiją – lydėti sužeistus žmones visą gyvenimą trunkančioje kelionėje su Dievu. Ilgametis „Kelionės“ Kanadoje vadovas Tonis Dolfo-Smitas (Tony Dolfo-Smith) sako, kad visi esame sužeisti ir visiems reikia gydymo. Tačiau dar svarbiau už trokštamus pokyčius ir laisvę yra santykis su Dievu. Jo ir siekia „Kelionės“ bendrakeleiviai.

Kuo skiriasi „Kelionė“ nuo „Gyvojo vandens“? – paklausėme Tonio Dolfo-Smito.
– Pervadinome organizaciją, nes jautėme, kad mūsų misija skiriasi nuo tos, kurios ėmėsi „Gyvojo vandens“ įkūrėjas. Norėjome ne tik kalbėti apie tai, kad gijimas yra kelionė, bet iš tiesų jį išgyventi kaip kelionę ir padėti žmonėms suprasti, kokius žingsnius jie turi žengti. Neakcentuojame gijimo lytiškumo srityje. Matome tai daugiau kaip dvasinį žmogaus ugdymą. Tai aktualu visiems. Mes visi sužeisti kalbant apie mūsų gebėjimą tinkamai mylėti. Todėl bendruomenė skirta visiems.

– Kokie yra šios dvasinės kelionės žingsniai?
– Pirmiausia turi pripažinti, kad esi sužeistas, kad turi žaizdų. Kai kas nors mus sužeidžia, tai paveikia santykį su kitais ir su Dievu. Jei žinai šitą pradinį tašką, kad esi sužeistas, gali žengti toliau – atrasti sritis, kuriose yra žaizdų. Gali būti, kad žaizdas paliko tėvo trūkumas, o galbūt seksualinis išnaudojimas. Tuomet svarbu pripažinti, kad gijimas – viso gyvenimo procesas. Žmonės į „Gyvąjį vandenį“ ateidavo su mintimi, kad bus pataisyti. Kartais ir komanda užsifiksuodavo: „Kaip mums melstis, kad pagydytume žmones?“ Pakeitėme šį klausimą į „Kaip mums padėti žmonėms pažinti Jėzų tokį, koks Jis yra?“ Tokiu atveju programų dalyviai nebūna priklausomi nuo organizacijos ar maldos užtarėjų, bet gali gyventi su Jėzumi. Programose mes taip pat suteikiame įrankius, kurie padeda gyventi su Jėzumi. Žmonės negali nuolat tikėtis, kad kiti melsis už juos ir juos lydės. Augimas lemia, kad jie patys turi lydėti kitus.

– Dėl ko žmonės yra sužeisti?
– Nė vienas iš mūsų negavo visko, ko reikėjo, kai augome. Įžengiame į gyvenimą su mažiau, nei mums reikia. Visi turime tuščių ertmių, kurias stengiamės užkaišyti – žmonėmis, priklausomybėmis, viskuo, kas malšina vienatvę. Kartais viską dar labiau komplikuoja skaudūs įvykiai, tarkime, seksualinis išnaudojimas. Bet iš esmės sužeistumas kils iš to, kad puolęs pasaulis negali mums suteikti to, ko trokšta širdis.
Turiu keturis vaikus. Kai jų susilaukiau, jau keliavau gijimo keliu ir tikėjausi, kad mano vaikai nebus tokie sužeisti, kaip aš. Vis dėlto kadangi neturėjau visko, ko man reikėjo, net kai labai stengiausi, negalėjau ir jiems visko suteikti. Dabar savo sužeistumą matau vaikuose. Bet tai visą žmoniją sužeidusios nuodėmės padarinys.

– Paminėjote vaikų santykius su tėvais, kodėl jie tokie svarbūs?
– Tėvai turėtų duoti vaikui visus pagrindus. Vaikas turėtų patirti visą pripažinimą, švelnumą ir palaikymą, kurio jam reikia. Ir jei vaikas negauna šio pagrindo, į suaugusiojo gyvenimą jis įžengia be pamatų.

– Ar šios programos dvasinė kelionė yra susijusi vien su santykiais?
– Santykiai – viena iš sričių. Mes žiūrime į tai, kokį paveldą vaikui perdavė motina ir tėvas. Bet bene svarbiausia yra tai, kaip šie santykiai paveikė mūsų santykį su Dievu. Tyrimai rodo, kad pagal tai, koks yra mūsų tėvas, mes matome Dievą. Mano tėvas buvo labai geras žmogus. Bet jis buvo labai tylus ir labai nutolęs nuo mūsų. Jis buvo misionierius, evangelikas, pastorius, lankė labai konservatyvią bažnyčią. Dievas man atrodė toks, kuris tik ir laukia, kada nusidėsiu. Atrodė, kad Dievas toli, kad Jam galima melstis tik tam tikru būdu. Buvo standartas, kurio reikėjo pasiekti, o man taip niekada ir nepavyko to padaryti. Man Dievas tapo teisėju, kuris laukė mano nesėkmės. Jis nebuvo panašus į mylintį Tėvą. „Kelionė“ koncentruojasi į tai, kaip santykiai su tėvais paveikė mūsų galias bendrauti su kitais, bet ypač su Dievu.

– Gal duotumėte daugiau pavyzdžių, kaip santykis su Dievu gali būti pažeistas?
– Įsivaizduokime tėvą, kuris namuose nieko nedaro, o mama laiko keturis namų kampus. Vaikas gali susidaryti įspūdį, kad tėvas yra mylintis, bet jis negali įnešti tvarkos. Tuomet žmogus ko nors prašo Dievo, bet nemano, kad Dievas gali tai suteikti. Arba jei vaikas auga šeimoje, kur tėvai labiau myli kitą brolį ar sesę. Toks vaikas gali užaugti galvodamas, kad Dievas mieliau renkasi kitus žmones, bet ne jį. O galbūt šeimoje buvo išnaudojimo. Kai tai patyręs žmogus ateina pas Dievą, jis bijo. Arba perfekcionistas tėvas, kuris auklėdamas remiasi kalte ir siekia, kad viskas būtų atlikta tobulai. Tokios pat savybės gali būti perkeltos Dievui. Toks žmogus skaito Dievo žodį, bet Jis nėra guodžiantis. Dievas atrodo kaip tas, kuris stebi ir tikrina, ar viskas padaryta nepriekaištingai. Žmogus jaučiasi nepakankamas Dievui ir jaučia būtinybę nuolat užsidirbti Dievo patvirtinimą ir dėmesį.

– Programose suteikiate žmonėms įrankius, kaip patirti Dievo meilę. Kokie tai įrankiai?
– Katalikams primename apie išpažinties svarbą. Užaugau kaip evangelikas, mums užteko vieną kartą išpažinti nuodėmes, priimant Kristų (Tonis Dolfas-Smitas prieš aštuonerius metus atsivertė į katalikybę – aut. past.). Bažnyčia apskritai yra pamiršusi apie išpažinties galią. Taigi primename tai. Svarbu išpažinti nuodėmes kunigo akivaizdoje ir taip pat yra svarbu tomis patirtimis dalytis su žmonėmis, kuriais pasitikime. Kadangi svarbiausia yra santykis su Kristumi, mokome žmones klausytis Dievo. Taip pat mokome, kaip atleisti ir paleisti. Mokome apie kryžiaus svarbą – prie jo turėtume eiti nuolat. Tai yra esminiai įrankiai. Nemažai žmonių, ateinančių į mokymus, nori gauti greitus atsakymus. O gydymas nėra vienkartinis atsakymas. Gijimas vyksta per discipliną, kasdienį praktikavimą to, ką čia paminėjau. Tai kelionė, o ne vienkartinis įvykis.

– Kokį ryškiausią žmonių sužeistumą matote?
– Didžiausia bėda, kurią matau, tai kad žmonės praradę buvimo jausmą. Jie neturi branduolio. Jaunesni nei 35 metų žmonės susiduria su savo tapatybės klausimu: „Pasakyk man, kas aš esu.“ Jie bando išrasti save. Visos problemos dėl transseksualumo – genderizmo idėjos šalininkai šiuo metu išskiria 71 lytį – kyla iš tapatybės neturėjimo. Kai nutolstama nuo tiesos, kad yra vyras ir moteris, kuriems skirta gimdyti vaikus, tuomet žmogus priverstas kaip tiesą pripažinti viską. Politinis korektiškumas sukelia vis daugiau ir daugiau rūpesčių. Esame verčiami gerbti tai, kas klaidinga.

Vakarų Europoje labai įsigalėjęs esentizmas. Pagal šią ideologiją tikima, kad kiekvienas žmogus turi unikalią savo esmę, kurią sudaro jo jausmai. Manoma, kad vienintelis būdas pažinti save – tai elgtis kaip diktuoja jausmai. Tarkime, jei aš jaučiuosi nelaimingas santuokoje, turiu palikti šeimą, nes esu joje nelaimingas. Jei jaučiuosi moterimi, įkalinta vyro kūne, turiu vienaip ar kitaip tapti moterimi – gyventi pagal tą jausmą. Jei jaučiu potraukį tai pačiai lyčiai, turiu tuo ir vadovautis. Dar daugiau – esentizmo šalininkai sako, kad yra nemoralu nesielgti taip, kaip diktuoja jausmai, nes tokiu būdu žmogus paneigia save.

Tai neatitinka krikščioniško mokymo. Jėzus pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.“ (Mk 8, 34–35) Jėzus sako, kad svarbiausia ne leisti vadovauti jausmams, bet pasirinkti sekti paskui Kristų. Gyventi tą gyvenimą, kokį Jis paruošė, o ne kokio pats žmogus sau siekia.

Kuo labiau įsigalės esentizmas, tuo daugės sužeistumo. Žmonės taps sau dievais – teisinga bus tik tai, ką žmonėms diktuos jausmai. Net ir LGBT (trumpinys, apibūdinantis lesbietes, gėjus, biseksualus ir transseksualus, angl. lesbian, gay, bisexual and transexual – aut. past.) brazda. Šiuo metu transseksualai nepatenkinti, kodėl L yra trumpinio pradžioje. Kilo iniciatyva kas dvejus ar trejus metus keisti trumpinį, pradžioje rašant vis kitai grupei atstovaujančią raidę. Įsivaizduokite, kiek pinigų kainuos vien pakeisti šį trumpinį visoje literatūroje. Galiausiai tarp jų bus daug vidinės kovos, kuri jau prasidėjo. Pamatysime tiek sužeistumo, kiek dar nematėme.

– Kas dar byloja apie sužeistumą?
– Paprasti dalykai. Tarkime, sunkumai draugaujant. Televizija, internetas informuoja žmones, bet taip pat juos izoliuoja. Žmonės turi daug feisbuko draugų, bet tai nėra tikrovė. Žmonės patiria vienatvę, trūksta gilaus tarpasmeninio ryšio. Ir jei praeityje neturėjai draugų, buvai vienišas, galėjai lengvai tai pastebėti. Dabar, nors ir esi užimtas virtualiu bendravimu ir panašiais dalykas, gali nepaisant to virtualumo giliai širdyje likti vienišas. Tai didelio sužeistumo sritis, bet žmonės to neatpažįsta. Ir kartais net nereikia interneto. Žmonės, kurie daug tarnauja bažnyčiose, kartais irgi nešioja gilią vienatvę savyje.

– Kaip Dievas „Kelionės“ būdu keičia žmonių gyvenimus?
– Padeda suprasti bendruomenės vertę. Kelionė negali vykti vien mūsų ir Dievo pastangomis. Turi būti įtraukta bendruomenė. Negalime eiti vieni. O didžiausia dovana – tai supratimas, kad kelionė truks visą gyvenimą. Nesakau, kad Dievas negydo, bet kai atsipalaiduojame, žinodami, jog laukia viso gyvenimo procesas, tuomet Dievas gali pasirinkti, ką ir kokiu laiku gydyti. Tiesa – nebūtinai kelionės pabaigoje viskas bus atstatyta. Bet kai supranti, kad Dievas su tavimi ir lydi tave, tai iš esmės keičia santykį su gyvenimu.

– Ir vis dėlto keliaujant dvasinę kelionę pastebite žmonių gijimą?
– Keliaujant su Dievu žmonėse įvyksta įvairiausių pasikeitimų. Mano komandos žmonių istorijos kartais pribloškia. Anksčiau jie jautėsi vieni, izoliuoti, toli nuo Dievo, įsitikinę, kad Jam nepatinka. Dabar juose matau džiaugsmą, kad Dievas gydo ir keičia jų gyvenimą. Taip pat jaučiu jų dėkingumą, kad gali būti didelės dvasinio gydymo bendruomenės dalimi.

Viena labiausiai mane sujaudinusių istorijų – poros, kuri septynerius metus tarnauja mūsų bendruomenėje. Jiems apie 60 metų. Jų santuoka buvo nesėkminga. Moteris buvo užkietėjusi perfekcionistė, vyras kentėjo nuo depresijos. Jie buvo aktyvūs bažnyčios nariai, ir vis dėlto nejautė jokio ryšio nei su Dievu, nei vienas su kitu. Jų lytinis gyvenimas vis prastėjo. Abu apsimetinėjo prieš pasaulį, kad jiems viskas gerai. Ir taip ketino elgtis iki gyvenimo pabaigos, nes buvo krikščionys ir nenorėjo skirtis.

Atėję į „Kelionę“ jie pirmą kartą išgirdo Dievą, pradėjo pripažinti savo sužeistumą. Moteris, anksčiau buvusi labai tyli ir tarsi neturinti balso – mat tėvas šeimoje buvo valdingas, – ėmė atpažinti, kad yra mylinčio Dievo dukra. Kai sutuoktiniai atrado asmeninį santykį su Dievu, ėmė keistis ir jų santuoka. Po kiek laiko jie ėmė patys vesti programą ir apkeliavo pasaulį. Moteris pasakojo niekada net nesvajojusi, kad taps lektore, kalbančia apie tėvo svarbą kiekvieno žmogaus gyvenime. Dievas daro stebuklus, kai keliaujame su bendruomene.

Sigita Lanauskienė