Viešpatie, būk man kantrus! (Mt 18, 21–19, 1)

01
08 /
2018

Evangelija pagal Matą 18, 21 – 19, 1

Petras, priėjęs prie Jėzaus, paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.

Todėl su Dangaus Karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė jį parduoti kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‚Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.‘ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugų, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‚Atiduok skolą!‘ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‚Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu.‘ Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‚Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!‘ Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“

Pabaigęs šias kalbas, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano.

***

Evangelijoje pagal Matą Jėzus kiek anksčiau, negu apaštalas Petras užduos jam klausimą apie atleidimą, savo mokiniams Jis kalba apie broliškus saitus, kurie juos vienija, ir kurių pasaulis negali duoti. Broliškos meilės pamatas yra Jėzaus santykis su dangiškuoju Tėvu. Jėzus kalba mokiniams, minioms apie tą nuolatinio dovanojimo santykį, kuriuo turi gyventi tikri Jo mokiniai.

Apaštalas Petras, klausdamas Jėzaus, kiek kartų reikia atleisti, įeina į išskaičiavimo, sampročio logiką: kiek kartų? Tai naudos, mainų, verslo pasaulis. Šiame „tu man, aš tau“ pasaulyje visada yra riba atleisti, dovanoti skolą ir pan. Čia galioja griežtas įstatymas. Kiekvienam veiksmui, elgesiui yra numatytas atitinkamas atsakymas. Žinoma, Petras buvo išaugęs žydų tradicijoje, kuri nustatydavo, kam ir kiek kartų reikia atleisti. Rabinai mokydavo, kad atleidimo riba yra septyni kartai: tris kartus atleidžiama ne giminaičiams ir keturis – saviesiems. Pagal žydų mąstyseną septyni kartai yra labai daug. Septyni – tai tobulumo skaičius. Petras ir nori pasitikslinti, ar jis turi ir toliau gyventi remdamasis tais pačiais papročiais: ar iki septynių kartų? Petras klausia kaip žmogus, žinantis savo ribotumą. Mes, kaip ir Petras, norime žinoti, kur yra atleidimo riba. Ar turiu visiems, už viską, visada atleisti?

Jėzaus atsakymas ir vėl pribloškia: ne iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. Jėzus išveda iš išskaičiavimo logikos, siūlydamas įeiti į dosnumo, pertekliaus, dovanojimo logiką. Kitaip tariant, Jėzus sako, kad atleidžiant nėra jokios ribos. Dosnumas yra pamatas broliškai meilei. Jis kviečia broliškus santykius grįsti ne išskaičiavimu, bet dovanojimu. Dovanojimas yra Švenčiausios Trejybės Asmenų tarpusavio santykių esmė. Dovanojimas, atleidimas yra broliško gyvenimo pamatas ir kartu siekinys. Tai viso gyvenimo programa, kasdienė užduotis ir nuolatinis iššūkis: peržengti save, savo nuotaikas, antipatijas, pyktį ir net pasibjaurėjimą, kad būtų atkurta širdžių bendrystė ir iš naujo patirtas tikras vidinis išsilaisvinimas, gyvenimo džiaugsmas. Kodėl Jėzus prašo mokinių, o kartu ir mūsų, tokio sunkiai įgyvendinamo, beveik neįmanomo dalyko?

Į tai atsako palyginimas apie skolininką, kuris pasirodo esąs ne tiek vargšas, neturintis pinigų, kiek žmogus, „neturintis širdies“. Milžiniška skola, kurią jis turi grąžinti karaliui, atvirkščiai, rodo jį buvus turtingą žmogų, tačiau galbūt nemokėjusį tais turtais naudotis. Dešimt tūkstančių talentų yra begalinė suma (panašiai kaip ir septyniasdešimt septyni kartai). Palyginimui paimkime, pavyzdžiui, Erodo įplaukas, kurios buvo 900 talentų, arba tai, kad Galilėjoje IV a. pr. Kr. į valstybės iždą būdavo surenkama 200 talentų mokesčių. Talentas, kaip visos senovės monetos, iš pradžių buvo brangiųjų metalų – aukso ir sidabro – svorio vienetas, todėl talentais buvo atsiskaitoma, ypač tarp valstybių. Pavyzdžiui, Antrojoje Karalių knygoje parašyta: „Asirijos karalius pareikalavo iš Judo karaliaus Hezekijo trijų tūkstančių talentų sidabro ir trisdešimties talentų aukso.“ (2 Kar 18, 14) Talentas – apie 35 kg aukso, taigi tarno skola siekė 350 tonų aukso – tai pasakiška, neįtikėtina suma. Graikų-romėnų laikais talentas buvo visavertis skaičiavimo vienetas, lygus 6000 drachmų arba denarų. Denaras lygus vienos dienos samdinio uždarbiui. Bet Jėzus nori parodyti ne skolos dydį, o dovanos mastą. Karalius savo tarnui dovanoja milžinišką, išties neįmanomą atlyginti skolą.

Keistas dalykas: užteko skolininkui ištarti vos kelis žodelius: Turėk man kantrybės! (26 eil.), kad karalius ne tik atšauktų savo sprendimą parduoti skolininką su žmona, vaikais ir visa jo nuosavybe, bet netgi dovanotų jam skolą. Lietuviškame vertime skaitome: Pasigailėjęs ano tarno… (27 eil.). Graikiškame tekste veiksmažodis splagchnizomai turi labai stiprų emocinį krūvį. Šeimininkas buvo sukrėstas iki pat „vidurių“, tai yra širdies gelmių. Sukrėsta ne tik širdis, bet ir visas kūnas. Panašiai buvo sukrėstas gerasis samarietis, pakelėje radęs sumuštą žmogų ir juo pasirūpinęs, arba tėvas, pamatęs grįžtantį sūnų palaidūną. Panašiai buvo sukrėstas Jėzus pamatęs žmones, kurie buvo tarsi dvasiniai benamiai, tarsi avys be piemens, be maisto, be poilsio, pasiklydę savo gyvenimo kelyje, nerandantys atsakymo į juos kamuojančius klausimus. Taigi valdovo širdis buvo „supurtyta“, tai yra perkeista iš vidaus, paliesta dieviškojo gailestingumo. Vidinis virsmas pasireiškia išorėje: nuo sąskaitų suvedimo su tarnais jis pereina prie dovanojimo logikos. Jis dovanoja ne dalį, ne derėdamasis, ar pamažu nusileisdamas, bet iš karto, be jokių išlygų, visą skolą. Tai ne protavimo, o širdies logika. Apimtas gailesčio savo vergui, paleido jį ir ištrynė skolos raštą (plg. 27 eil.) Štai kur slypi atleidimo šerdis. Štai ką reiškia atleisti iki septyniasdešimt septynių kartų.

Žodis atleidimas pirmiausia ir reiškia paleisti kitą, tai yra atleisti jį nuo padarytos žalos, leisti jam išeiti iš to uždaro mirties rato. Dažnai gyvenime puikiai suprantame, kad turime atleisti savo skriaudikui, tai yra dovanoti jam skolą, „ištrinti skolos raštą“, bet suvokiame tai tik protu, kai tuo tarpu reikalingas širdies virsmas. Tik perkeistoje širdyje gali įsišaknyti gebėjimas paleisti kitą, leisti jam eiti, atleisti. O tai įmanoma tik tada, kai širdį paliečia Dievo gailestingumas, kuris ir yra didžiausia Dievo dovana žmogui. Dievas prašo ne atlyginti Jam, bet priimti šią neįkainojamą gailestingumo dovaną ir ja gyventi. Iš negailestingos, kietos, teisiančios širdis po truputėlį tampa jautri, imli, girdinti ir matanti kito skausmą, kančią… Tokia yra Dievo širdis. Jėzus prašo, kad ir mano širdis taptų panaši į Dievo, nes tik su tokia širdimi galėsime įeiti į Dievo Karalystę.

Bet istorija apie beširdį skolininką tuo nesibaigia. Ji tęsiasi jau ne valdovo rūmuose, bet išorėje, lauke, mūsų kasdienos pasaulyje. Vos išėjęs iš valdovo rūmų, jis ima ieškoti savo tarnybos bendro, su kuriuo dalijasi ta pačia gyvenimo našta, taigi bičiulio, kuris jam buvo skolingas nedidelę sumą, šimtą denarų. Atrodytų, kad jis ieško (gr. heurisko) savo bičiulio, kad galėtų kuo greičiau pasidalyti savo džiaugsmu ir pasielgti panašiai, kaip su juo pasielgė šeimininkas. Tačiau čia įvyksta sunkiai protu suvokiamas tarno elgesys. Vos suradęs savo tarnybos draugą, netaręs nei žodžio, jis nutveria jį ir smaugdamas pareikalauja tuoj pat grąžinti visą skolą. Šis puola jam po kojų ir maldauja tais pačiais žodžiais kaip ir jis: „Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu.“ (29 eil.) Buvęs skolininkas nenori nieko girdėti. Dar daugiau, nieko nelaukęs įmesdina savo bičiulį į kalėjimą. Taigi jis elgiasi visiškai priešingai. Užuot paleidęs savo bendrą, dovanodamas jam skolą, jis uždaro jį į kalėjimą, tai yra į tą mirties ratą, kuriame nėra pasigailėjimo. Būtent čia ir atsiskleidžia, ką reiškia turėti „kietą, negailestingą, aklą ir kurčią“ širdį. Bičiulio maldavimas pasigailėti nesuminkštino jo širdies. Ji liko kurčia jo žodžiams, kieta ir nepakitusi.

Skaitydami šią Evangeliją, paklauskime savęs: kokia mano širdis? Ar ji gaivinama gailestingumo malonės, tekančios iš Dievo širdies gelmių, ar maitinama neapykantos, pykčio ir pagiežos? Patys savo jėgomis dažnai nepajėgiame nuoširdžiai atleisti, tačiau Dievas yra didesnis už mano silpnumą. Jis yra didesnis už mano pyktį, neapykantą, už mano nenorą atleisti. Gręžkimės į Dievą, kad jis galėtų mus apglėbti savo gailestingumu. Glauskimės prie Jėzaus krūtinės, kad jis atnaujintų, pakeistų mano širdį į savąją. Turėkime širdį Marijos, kuri atleido savo sūnaus žudikams, turėkime Jėzaus širdį, kuris atleido Jį prikalusiems prie kryžiaus, turėkime širdį Dievo, kuris taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo vienatinį Sūnų. Dievas trokšta mums dovanoti gyvenimą, būties pilnatvę, gyvenimą su Dievu. O mes, ar esame pasiruošę nustoti smaugę savo artimą, ar leidžiame jam eiti, ir dar, kas yra labai svarbu, ar atiduodame jį Jėzui, kad pats Jėzus galėtų juo pasirūpinti ir jį išgelbėti?

T. Kazimieras Milaševičius OSB