Aš vis dar ieškau Dievo

15
02 /
2017

Pradėdami šią rubriką žadėjome, kad joje savo patirtimi, kaip bendrauti su Dievu maldoje, dalysis skirtingi žmonės – ir pasauliečiai, ir dvasininkai, ir vieniši, ir didelėje šeimoje gyvenantys, su įvairiausia maldos patirtimi. Šį kartą apie savo tikėjimo kelionę ir Dievo paieškas pasakoja septintokė mokinė Viktorija Gurklytė.

Aš vis dar ieškau Dievo

Esu gabi mokinė, gera dukra ir draugė. Bet taip pat su manimi nėra lengva, visi sako – paauglystė, o aš nesu įsitikinusi… Kaip ir dar vienu dalyku nesu iki galo tikra – Dievo egzistavimu. Nors esu iš tikinčios ir praktikuojančios šeimos, turiu pripažinti, kad tikėjimas bei malda mano gyvenime užima nedaug vietos. Tačiau tai nereiškia, kad netikiu. Klausimų dėl tikėjimo turiu daug, tačiau tikrai žinau, o gal labiau noriu tikėti, kad esame daugiau negu daugialąsčiai organizmai, kurių organams nustojus funkcionuoti gyvenimas baigiasi. Tikiu, kad yra kažkas daugiau: Dievas, Visata, Visagalis… Jėga, aukštesnė už mus. Iš tikrųjų tikiu, bet vis dar ieškau savo Dievo, tokio, koks būtų man artimas – ne piktas ir baudžiantis, o toks, kuris supranta, išklauso ir atleidžia. Tokio, kaip geri tėvai, juk ir Biblijoje Dievas vadinamas Tėvu. Todėl ir malda turėtų būti kaip pokalbis su tėvais – kiekvieną kartą kita, o ne mintinai išmokti žodžiai. Juk ir į Dievą kreipiamės kiekvieną kartą vis su kitu prašymu. Nemoku Dievą garbinančių ar padėkos maldų. Gal tai blogai, bet kai kreipiuosi į Dievą ir Jis mane išklauso, padėkoju Jam trumpai, bet labai nuoširdžiai. Padėkoju iš tikrųjų, skiriu tam laiko, kaip ir prašydama pagalbos. Meldžiuosi viena ir susikaupusi, ne autobuse ar eidama kur nors, o skiriu maldai specialų laiką. Dažnai būna, kad ir nepasimeldžiu, bet geriau visai nesimelsti, nei greitai ir nenuoširdžiai. Juk tada apgaudinėjame Dievą, kad meldžiamės Jam, o iš tikrųjų galvojame apie ką nors kitą. Jei negaliu susikaupti, tai ir nesimeldžiu, nes apgaudinėti Dievą, manau, yra nuodėmė.

Nuoširdžiai meldžiuosi, kai mano artimieji ar draugai serga. Melstis išmokau iš senelių, tėvų, taip pat ruošdamasi Pirmajai Komunijai. Prisimenu, kad buvo pamokėlės, tačiau liko daugybė neatsakytų klausimų, ir kuo labiau ieškau Dievo, tuo daugiau tų klausimų kyla… Pirmosios Komunijos šventė buvo graži, bet manau, kad religine prasme ji buvo prasmingesnė seneliams ir tėvams nei man.

Dažnai susimąstau apie Dievą ir maldą, jos prasmę. Mano nuomone, malda yra labai individualus dalykas ir kiekvienas žmogus renkasi, kaip tai darys: viešai ar vienas, su maldaknyge ar savais žodžiais. Žmonės dažniausiai eina į bažnyčią, kalba maldas iš maldaknygės prašydami sveikatos ir kitų moralinių vertybių. Aš dažniausiai meldžiuosi kiek kitaip. Žinoma, maldeles bažnyčioje sukalbu drauge su kitais, bet likusį laiką jų nekartoju. Tiesiog mintyse galvoju apie savo bėdas, apie žmones, kurie man svarbūs, tyliai prašau Dievo pagalbos. Dar galvoju, kodėl Dievas leidžia pasaulyje vykti tokiems dalykams kaip karai, smurtas, apgavystės ir pan. Atsakymo nėra, bet kartais apima tokia nuotaika, kad paprašau Dievo neleisti blogiui siaubti žemės.

Kai meldžiuosi, man labiausiai patinka tai daryti vienai, kai niekas nemato ir negirdi. Tėvai vedasi mane į bažnyčią, ir aš einu ten, bet iš tikrųjų su Dievu susitinku nebūtinai ten ir nebūtinai „nurodytu“ laiku. Kreipiuosi į Dievą tada, kai man jo reikia.

Ne kartą Dievas manęs neišgirdo (arba man taip atrodo), taip pat ne vieną kartą jis mane išklausė, padėjo, nuramino. Noriu papasakoti vieną įvykį. Kartą man nutiko įdomus dalykas: verkiau, nes niekaip negalėjau išspręsti vienos situacijos ir iš nevilties ėmiau prašyti Dievo pagalbos. Tikėkite ar ne, viskas kitą dieną puikiai išsisprendė, nes tiesiog paprasčiausias mano poelgis viską pataisė. Kai po metų ruošdamasi priimti Komuniją aš apie tai papasakojau vienuolei, ji pasakė, kad man padėjo Dievas. Aš paklausiau, kodėl, o ji atsakė: „Nes buvai ne viena, su tavimi buvo tavo ašaros.“

Taigi, manau, kad malda gali būti ne vien parašyta maldaknygėje. Ji gali būti parašyta ir širdyje… Juk svarbiausia melstis savais žodžiais, tai, kas parašyta knygoje, gali perskaityti ar sukalbėti net nesigilindamas į prasmę, o kai į maldą sudedi širdį ir ašaras ji tampa gyva.

Viktorija Gurklytė, septintokė