01
08 /
2019
Šventojo Augustino patirties pėdsakais galima sekti visų pirma dėl Išpažinimų (Confessiones), veikalo, parašyto siekiant pagarbinti Dievą ir pradėjusio vieną būdingiausių Vakarų literatūrinių žanrų – autobiografijos arba asmeninės savimonės raiškos. Kiekvienas, kas imasi šios knygos, greitai suvokia, kad Augustino atsivertimas nebuvo nei staigus, nei visiškas pradžioje, – jį galima apibūdinti veikiau kaip tikrą kelionę, kuri kiekvienam iš mūsų išlieka pavyzdžiu. Žinoma, šios kelionės kulminacija buvo jo atsivertimas, po to krikštas, tačiau ji nesibaigė anuomet 387 m. per Velykų vigiliją Milane, kai vyskupas Ambraziejus pakrikštijo Augustiną. Šio šventojo atsivertimo kelionė nuolankiai tęsėsi iki pat jo gyvenimo pabaigos.
Pirmasis Augustino atsivertimo kelionės etapas prasidėjo jam pamažu artėjant prie krikščionybės. Iš motinos Monikos, su kuria išliko artimai susijęs, jis gavo krikščionišką išsilavinimą, ir nepaisant to, kad jaunystėje gyveno netvarkingai, visuomet jautė gilų potraukį prie Kristaus, kaip jis pats pabrėžia, drauge su motinos pienu įtraukęs meilę Viešpaties vardui. Taip pat filosofija, ypač paženklinta platoniškumo, vedė jį dar arčiau prie Kristaus ir parodė Logos, kūrybingo proto buvimą. Filosofinės knygos atskleidė proto, iš kurio kilo visas pasaulis, buvimą, tačiau negalėjo pasakyti, kaip pasiekti šį Logos, kuris atrodė toks tolimas. Tik skaitant šv. Pauliaus laiškus Katalikų Bažnyčios tikėjimo šviesoje buvo pilnutinai apreikšta tiesa. Šią patirtį Augustinas apibendrina vienoje žymiausių Išpažinimų ištraukų: jis pasakoja, jog kankinamas apmąstymų pasitraukęs į sodą ir staiga išgirdo vaikišką balsą, dainuojantį niekad anksčiau negirdėtas eiles: tolle, lege, tolle, lege („imk, skaityk, imk, skaityk“). Tuomet jo žvilgsnį prikaustė ką tik skaityto Laiško romiečiams ištrauka, kur apaštalas ragina palikti kūno darbus ir apsivilkti Kristumi (plg. Rom 13, 13–14). Augustinas suprato, jog šie žodžiai tuo momentu buvo skirti asmeniškai jam. Jis pajuto, kad abejonės tamsybės sklaidosi ir galiausiai jis gali laisvai atsiduoti Kristui. Augustinas rašo: „Atvertei mane į save“. Tai buvo pirmasis ir lemtingas atsivertimas.
Tikėjimas į Kristų pabaigė Augustino ilgą paiešką keliaujant į tiesą. Tik Dievas, tapęs „apčiuopiamu“, vienu iš mūsų, galiausiai buvo toks Dievas, kuriam jis galėjo melstis, kuriam ir su kuriuo galėjo gyventi. Tai kelias, reikalaujantis drąsos ir drauge nuolankumo, atvirumo nuolatiniam skaistinimui, kurio visuomet reikia kiekvienam iš mūsų.
Po krikšto sugrįžęs į Afriką Augustinas įkūrė mažą vienuolyną, į kurį pasitraukė su keliais draugais, atsidėdamas kontempliatyviam gyvenimui ir studijoms. Pagaliau išsipildė jo gyvenimo svajonė – atsiliepti į pašaukimą visiškai gyventi tiesai, su tiesa, draugystėje su Kristumi, kuris yra tiesa. Po trejų metų Augustinas prieš savo valią buvo įšventintas kunigu Hipone ir paskirtas tarnauti tikintiesiems. Atsižadėjęs vien meditacijai skirto gyvenimo, Augustinas, dažnai ne be sunkumų, išmoko savo proto vaisius padaryti prieinamus kitiems. Šią didžiadvasišką ir sunkią veiklą viename gražiausių savo pamokslų jis apibūdino tokiais žodžiais: „Nuolat pamokslauti, diskutuoti, keliauti, ugdyti, būti atviram kiekvienam – tai didžiulė atsakomybė, didžiulis krūvis ir milžiniškos pastangos“. Augustinas suvokė, kad pasiekdamas kitus paprastumu ir nuolankumu jis gali būti artimesnis Kristui. Toks buvo jo tikras antrasis atsivertimas.
Tačiau Augustino kelionėje buvo dar ir paskutinis etapas, trečiasis atsivertimas, kiekvieną gyvenimo dieną vedęs jį prašyti Dievo atleidimo. Iš pradžių Augustinas manė, jog būdamas pakrikštytas, gyvendamas bendrystėje su Kristumi, per sakramentus, Eucharistijos šventimą, pasieks Kalno pamoksle siūlomą gyvenimą: krikštu dovanojamą tobulumą, iš naujo patvirtinamą Eucharistija. Paskutiniame savo gyvenimo kelionės etape jis suprato, jog iš tikrųjų tik pats Kristus visiškai įvykdo Kalno pamokslą. Mums nuolat reikia, kad būtume nuplauti Kristaus, kuris mazgoja mūsų kojas, ir jo atnaujinti. Mums būtina nuolat atsiversti. Iki pat pabaigos reikia šio nuolankumo pripažįstant, jog esame keliaujantys nusidėjėliai, kol Viešpats galiausiai išties mums ranką ir įves mus į savo amžinąjį gyvenimą. Apie šią nuolankumo nuostatą paskutiniais gyvenimo metais Augustinas rašo: „Supratau, jog tik vienas yra iš tiesų tobulas ir kad Kalno pamokslo žodžiai iki galo įgyvendinami tik viename: pačiame Jėzuje Kristuje. O visa Bažnyčia – mes visi drauge su apaštalais – turime kasdien melstis: atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“
Atsivertęs į Kristų, kuris yra tiesa ir meilė, Augustinas visą gyvenimą juo sekė ir tapo pavyzdžiu visiems mums, ieškantiems Dievo. Šiandien, kaip ir jo laikais, žmonijai reikia pažinti, o visų pirma išgyventi tą esminę tikrovę: Dievas yra meilė, ir susitikimas su juo yra vienintelis atsakymas į žmogaus širdies nerimą. Širdies, kurioje gyvena viltis, gal dar neaiški ir daugelio mūsų amžininkų neįsisąmoninta, tačiau mums, krikščionims, jau šiandien atsiverianti į ateitį, kaip rašė šv. Paulius, jog „esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24).
Viename labai gražiame tekste Augustinas maldą apibūdina kaip troškimo išraišką ir teigia, jog Dievas atsiliepia išplėsdamas mūsų širdis Savęsp. Savo ruožtu turime nuskaistinti savo troškimus ir viltis, idant priimtume Dievo meilumą. Tik jis mus išgelbi, atverdamas mus taip pat į kitus. Melskimės, kad gyvenime mums būtų duota sekti šio didžio konvertito pavyzdžiu, panašiai kiekvienu gyvenimo momentu sutinkant Viešpatį Jėzų, vienintelį mus gelbintį, skaistinantį, apdovanojantį tikru džiaugsmu, tikru gyvenimu.
Parengta pagal popiežiaus Benedikto XVI katechezę,
skaitytą 2008 m. vasario 27 d.
Šaltinis: „Bažnyčios žinios“ 2008 m. Nr. 6.
