15
08 /
2016
Šv. Pranciškus mokė, kad pirmiausia Evangeliją skelbti reikia gyvenimu, o jei tai neįmanoma, tada žodžiais. Šiuo pamokymu vadovaujasi ir Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčios pastorius Mindaugas Palionis bei jo žmona giesmių kūrėja Daiva Palionienė. Per dvidešimt metų jų kasdienis rūpestis apleistais, į narkotikus ir alkoholį įklimpusiais žmonėmis išaugo į platų Dievo Karalyste grįstą pagalbos tinklą – labdaros ir paramos fondą „Prieglobstis“, tarnaujantį tiek vaikams bei jaunimui, tiek brandaus amžiaus žmonėms, tiek senoliams.
„Mūsų veiklos pagrindas – Evangelija. Siekiame žmones priartinti prie Dievo ir parodyti, kad be Jo tiesiog neįmanoma gyventi“, – sakė dviejų vaikų tėvas, labdaros ir paramos fondo „Prieglobstis“ įkūrėjas M. Palionis.
Jis citavo Luko evangeliją (Lk 14, 16–24), kurioje pasakojama apie didelę puotą, suruoštą šeimininko. Kviestieji svečiai į puotą neatvyko, tada šeimininkas tarnams liepė surinkti žmones iš miesto aikščių ir skersgatvių, kad namai būtų pilni. „Toks yra mūsų pašaukimas – atvesti vargšus, luošus, paliegėlius pas Tėvą“, – aiškino Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčios vadovas.
1995 metais jų šeima persikėlė į Naująją Akmenę, tuo metu socialiai gana apleistą miestą. Palioniai išgyveno ne pačius turtingiausius savo laikus.
Palaiminimų ir atsivertimų istorija prasidėjo nuo neįtikėtino ir kiek keisto Viešpaties vedimo. Pastorius ir solistė įsigijo apleistą butą, kuriame ankstesni šeimininkai nelegaliai pardavinėdavo degtinę. Nelauktų svečių – degtinės pirkėjų – šeima sulaukdavo ir dieną, ir naktį.
M. Palionis šią keistą aplinkybę panaudojo Dievo garbei – ėmė skelbti atėjūnams Evangeliją. Kai kurie nesuprasdavo, kai kurie buvo stipriai paliesti Dievo. „Su kai kuriais iš karto klaupdavomės ant kelių ir kalbėdavome atgailos maldą“, – prisiminė vyras.
Laikui bėgant į jį ėmė kreiptis iš įkalinimo įstaigų išėję žmonės. Jie prašė pagalbos. Kartais – tiesiog leisti jų namuose išsivirti valgyti. „Supratom, kad mūsų buto neužteks – bėda rimtesnė“, – šypsojosi M. Palionis.
Kaip tik tuo metu jis daug skaitė apie Amerikos pastorių tarnystes, pirmuosius reabilitacijos centrus. Taip šeimai kilo mintis įsigyti sodybą ir ten perkelti savo veiklą.
Įkvepia pokyčiai žmonėse
Šeima įsigijo apleistą Sabonių dvarą. „Pasiėmėme paskolą ir nupirkome pastatą, įkūrėme fondą ir pradėjome apgyvendinti Naujosios Akmenės benamius“, – pasakojo fondo įkūrėjas.
D. Palionienė vyro užmojui neprieštaravo – priešingai, prisidėjo prie Dievo įkvėptų iniciatyvų. Tuo metu ji muzikos mokykloje dirbo mokytoja ir didžiąją dalį atlyginimo atiduodavo fondo reikmėms – mokesčiams už pastatus, mokėdavo už paskolą.
„Ji pasišventusi, suvokia, kad reikia padėti“, – pasakojo M. Palionis.
Kilni misija iš abiejų pareikalavo milžiniškų pastangų ir tvirtumo. „Atsimenu, kaip žiemą rinkome žmones į ką tik atidarytą reabilitacijos centrą. Buvome barzdoti, dėvėjome kepures. Aplinkiniai paleido gandą, kad esame čečėnai, benamius išvešime ir panaudosime jų organus“, – juokėsi pastorius.
Kitą kartą jis, pakviestas padėti, vos neįkliuvo su kontrabandą gabenusiais „bičiuliais“.
Naujosios Akmenės gyventojai, vos sužinoję, kad kuriamas reabilitacijos centras, labai išsigando. Radosi daug prieštaraujančių ir purkštaujančių. Laimė, jie iniciatyvos neužgesino.
Palionių šeimą tarnauti skatina besikeičiantys žmonių gyvenimai. Iš pirmųjų Sabonių dvaro gyventojų dalis išsigelbėjo – sukūrė šeimas ir iki šiol gyvena blaiviai. Per reabilitacijos laiką daugelis sveikstančiųjų surado Kristų.
„Matome, kaip žmonių gyvenimai keičiasi. Tai labai įkvepia. Susikūrė šeimos, žmonės rado darbus, sukūrė verslus. Dalis patys tapo tarnautojais mūsų centruose – didžioji dalis mūsų darbuotojų patys buvę narkomanai ir alkoholikai ar sėdėję kalėjime po 16–20 metų“, – pasakojo pastorius. Jis įsitikinęs: kai Dievas pakviečia, žmogaus širdyje kyla noras tarnauti.
Padeda dešimtims nelaimėlių
Pradėję nuo pagalbos priklausomiems žmonėms, Palioniai nesustojo. Į reabilitaciją atvažiuodavo motinos su mažais vaikais ar besilaukiančios moterys. Vaikams jie įkūrė dienos centrą. Kai vaikai užaugo, įkurtas jaunimo dienos centras.
Kovoti su priklausomybėmis atvažiuodavo ir senyvo amžiaus žmonės. Dėl to atsirado senelių namai.
Atvykdavo ir romų tautybės žmonių, geradariai ėmė skatinti romų vaikus mokytis. Šiuo metu po „Prieglobsčio“ skėčiu buriasi dešimt skirtingų organizacijų, jose darbuojasi 30 žmonių.
Pagrindiniame reabilitacijos centre pagalbą šiuo metu gauna apie 30 moterų ir vyrų. Dešimt senyvo amžiaus žmonių nuo alkoholizmo gydosi kitame reabilitacijos centre.
Vaikų dienos centre kasdien renkasi iki 40 vaikų. Centro darbuotojai juos kasdien maitina ir prižiūri. „Susirenka patys „sunkiausi“ vaikai – iš gatvės, kurių tėvai nusikaltėliai, priklausomi nuo alkoholio“, – pasakojo M. Palionis.
Jaunimo dienos centre susirenka apie 20 jaunuolių. Visiems reikia ypatingo palaikymo.
Krizių namuose gyvena tiek motinos su vaikais, tiek nuo alkoholizmo kenčiantys senoliai. Jų – apie dešimt.
Senelių namuose – daugiau nei dvidešimt gyventojų. Benamių sodyboje Joniškyje namus atrado 18 žmonių.
Kasdien „Prieglobstis“ maitina apie 50 Naujosios Akmenės ir apylinkių varguolių. Jie ėmėsi šios veiklos, kai užsidarė vietos „Caritas“.
Adaptacijos namuose gyvena žmonės po reabilitacijos. Juose glaudžiasi apie 10 žmonių.
Judėjimas Naujojoje Akmenėje yra žinomas kaip socialinis veiksmas. Kartu su valdžios žmonėmis fondo darbuotojai yra sukūrę žmonių blaivinimo programą. Jie siūlo žmonėms visą reikiamą pagalbos komplektą.
Vakarais renkasi net keli blaivybės klubai ir savitarpio pagalbos grupės.
Naujojoje Akmenėje nėra nakvynės namų. Visi norintys turėti pastogę, važiuoja į benamių sodybą.
Vyksta stebuklai
Daugelio į „Prieglobstį“ atvykusių žmonių istorijos yra tikri Dievo malonės liudijimai. Pavyzdys – senelių namų Troškūnuose vadovė, kuri buvo priklausoma nuo narkotikų, kalėjo kalėjime. Ji pati Naujojoje Akmenėje baigė reabilitacijos programą. Vadovai pamatė, kad ji turi tarnaujančią širdį.
Jie nupirko seną rąstinį mokyklos bendrabutį ir įkūrė senelių namus. Tik vėliau sužinojo, kad 1936 metais pastate vienuoliai jau buvo apgyvendinę senolių. Dabar ten prasmingai dienas leidžia apie 20 senyvo amžiaus žmonių. Dalis jų gydosi nuo priklausomybės alkoholiui.
Minėta mergina pradėjo tarnauti senoliams. Netrukus iš įkalinimo įstaigos grįžo jos vyras. Jis taip pat atsivertė, tarnauja tuose pačiuose namuose. Galiausiai ten gyventi ir gydytis atsikėlė ir merginos motina bei anyta.
Iš įkalinimo įstaigos grįžusi šeima Troškūnuose nusipirko namą. Netrukus planuoja susigrąžinti ir iš jų paimtus vaikus.
Kita stebuklinga istorija – apie vėžio išgydymą. Į senelių namus buvo atvežtas senolis iš Kretingos. Jis sirgo paskutinės stadijos vėžiu.
„Paguldėme į ligoninę. Gydytojai sakė, kad gyvens mėnesį ar kelis. Meldėmės už jį. Po kiek laiko atvažiavau paklausti, kaip jam sekasi. Pasirodė, kad senukas ligoninėje atsivertė, ėmė skaityti Bibliją. Dabar jis – sveikas“, – tikino pastorius.
Gydytojai stebėjosi – per ilgus darbo metus jie nebuvo matę tokio atvejo. Dabar senolis gyvena ir lanko reabilitaciją Troškūnų senelių namuose.
Plečiasi už Lietuvos ribų
Žmonės „Prieglobsčio“ pagalbos ėmė kreiptis ir iš užsienio šalių – Estijos, Latvijos. Viena mergina atvažiavo iš Niujorko. Ji nuo 9 metų vartojo narkotikus, norėjo užbaigti reabilitacijos programą.
Atsiliepdami į poreikį, evangelikai ėmė kurti fondą ir Latvijoje. „Įsigijome dvarą miškuose, restauruojame jį. Ten pradėsime tarptautinę reabilitaciją“, – pasakojo M. Palionis.
Paklaustas, kas jį skatina veikti, pastorius atsakė: „Kristaus malonė mane patį išgelbėjo. Nežinia, kur būčiau, jei ne Jis. Vieną geriausių savo draugų – kartu lankėme vaikų darželį, kartu augome – radau prie alaus baro, jau ruošėsi žudytis, tačiau Viešpats jį surado. Draugas baigė reabilitaciją, dabar turi įmonę, grįžo į šeimą. Man galėjo būti panašiai. Sėdėjau labai giliai purve.“
Į narkotikus įnikti vyras nespėjo – būdamas septyniolikos atsivertė. Tačiau jau buvo įklimpęs į visas kitas nuodėmes. „Mane pribaigė pasaulio tuštybė. Dievo šaukiausi išėjęs iš alaus baro. Septyniolikos metų priėmiau Pirmąją Komuniją. Norėjau Dievo. Paskui Dievas įdėjo troškimą kalbėti su tais žmonėmis, pažinti ir gelbėti juos“, – pasakojo vyras.
Iš pradžių jis manė, kad fondui įkurti reikia labai daug pinigų – negali padėti kitiems, jei pats neturi iš ko gyventi. Tačiau klydo. Viešpats darė stebuklus.
Dabar aktyvistai tapo partneriais ne tik su Naujosios Akmenės savivaldybe, bet ir su bendruomenėmis Norvegijoje, Švedijoje. M. Palionis su žmona ir kitais tikinčiaisiais važiuoja ten pamokslauti, šlovinti ir dalytis patirtimi.
Prašė melstis ir mylėti
Palioniai turi du vaikus. Vyresniajai dukrai 21-ni, ji studijuoja mediciną. Mergina norėtų būti misionierė, gydyti žmones Afrikoje. Ji mielai skelbia Evangeliją kitiems medikams, jau yra sakiusi pamokslą, tarnauja Kauno „Carite“. Septyniolikmečiam sūnui, anot tėvo, dar reikia atsiversti.
D. Palionienė tarnauja rengdama socialinius renginius, skleidžia tolerancijos pabėgėliams idėją.
„Negalėtume gyventi sau, dėl savęs“, – sakė pastorius. Jis kvietė „Magnificat“ skaitytojus melstis už jų centruose besigydančius ir gyvenančius žmones. Ypač tuos, kurie nenori keistis arba nepripažįsta savo priklausomybių. „Su priklausomybėmis – kaip su išganymu. Kol nepripažinsi, kad esi nusidėjėlis, tol tau Dievo nereikės. Taip ir čia, kol nepripažįsti, kad esi priklausomas, tau pagalbos nereikia“, – sakė M. Palionis.
Kitas jo prašymas – nenumoti ranka, kai galima padėti mažais darbais. „Kartais galvojame, kad mūsų maži darbai nieko negali. O iš tiesų gali labai daug. Kaskart parodžius meilę žmogui – ar sėdinčiam ant tilto, ar benamiui – galima jį išgelbėti“, – tikino „Prieglobsčio“ įkūrėjas.
Turintys bėdų ir norintys „Prieglobsčio“ pagalbos, galite visą parą skambinti numeriu 8 686 72 236. Juo teikiamos ir konsultacijos žmonėms, kenčiantiems nuo priklausomybių, kurias apmoka Naujosios Akmenės savivaldybė.
Sigita Laniauskaitė
