01
06 /
2026
Luiza Žak (Louisa Jaques) gimė 1901 m. balandžio 26 d. kalvinisto misionieriaus Numos ir Elizos Žakų (Numa et Elisa Jaques) šeimoje Pretorijoje, Transvalio respublikoje (dab. Pietų Afrikos Respublika). Praėjus kelioms valandoms po jos gimimo netikėtai mirė mama. Luizą ir dvi vyresnes seseris užaugino teta Alisa Bornan (Alice Bornand) Šveicarijoje, o pirmagimis Aleksandras liko su tėvu Afrikoje.
Jau vaikystėje atsiskleidė ryžtingas Luizos būdas, gabumai mokslui, bet studijuoti negalėjo dėl silpnos sveikatos. Buvo susižavėjusi filantropo Karlo Emilio Horberio (Carl Emil Horber) ir jo žmonos Emos (Emma) veikla, dalyvavo „Draugijos pokario reformoms“ steigime (1919). Šiai veiklai griežtai pasipriešino tėvas, nuogąstaudamas dėl Draugijos politinio pobūdžio, todėl turėjo ją palikti.
Varginama vis atsinaujinančios plaučių ligos, Luiza nemažai laiko praleido tuo metu įprastose kalnų gydyklose. Gydymas tuberkulinu buvo veiksmingas, bet ją slėgė tarsi sustojęs laikas, veiklos trūkumas. Vis dėlto būta ir šviesesnių akimirkų: Lezene užsimezgė draugystė su Bliuete de Blervil (Bluette de Blaireville), o per ją susipažino su septyniolikmete Adriana fon Špeir (Adrienn von Speyr). Bliuetė, buvusi Adrianos mokslo draugė, pakvietė ją skaityti paskaitų ligonėms. Visos merginos buvo protestantės, bet Luiza po vieno susitikimo ištarė žodžius, kuriuos Adriana įsiminė: „Tu priversi mane tapti katalike.“ – „Kaipgi?“ – „Klusnumas ir laisvė pasiekia vienybę – kaip tu pristatai – tik Dieve ir jo Bažnyčioje…“
Pereiti į Katalikų Bažnyčią Luiza ryžosi patraukta eucharistinio Jėzaus, apie kurį sužinojo iš kitos draugės – Verenos Pfeninger (Pfenninger), taip pat buvusios protestantės. Bet prieš tai jos gyvenime dar įvyko svarbus lūžis. Luiza labai brangino ryšius su artimaisiais, todėl skaudžiai išgyveno, kai jai ypač artima sesuo Alisa ištekėjo ir išvyko gyventi į Ameriką. Luizai dėmesį ėmė rodyti teta besirūpinantis gydytojas, bet jis buvo vedęs, todėl ji ryžtingai nutraukė besimezgančią draugystę. Neilgai trukus sužinojo, kad gydytojas mirė, jautėsi kalta dėl šios netikėtos mirties.
Nutolusi nuo vaikystės religinių praktikų, Luiza išgyveno tikėjimo krizę, jautė tuštumą, neviltį, nežinojo į ką atsiremti. Rašo Bliuetei, prašydama susitikti. Tada, 1926 m., naktį iš vasario 13 į 14 d., pamato paslaptingą būtybę vienuolės rūbais – tarsi šešėlį, bet gyvą, alsuojančią. Šis susitikimas Luizą išgąsdina, bet ir pažadina iš vidinio sąstingio. Dabar jos tikslas – surasti vienuolyną, kur galėtų atsidėti maldai. Negavusi darbo Šveicarijoje, išvyksta į Milaną dirbti auklėtoja šeimoje. Lanko katalikų bažnyčias, ruošiasi sakramentams ir 1928 m. kovą priima Krikštą, Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimą.
Luiza atkakliai beldžiasi į vienuolynų duris, kol pagaliau priimama pas Egipto pranciškones misionieres Milane. Deja, po metų turi palikti bendruomenę, nes gyvenimo sąlygos visiškai netinkamos jos silpnai sveikatai. Kitas žingsnis – Marijos Širdies dukterų draugija, įkurta Prancūzijos revoliucijos metais, todėl seserys nedėvi abito, gyvena mažose bendruomenėse, dirba. Ir Luiza, šalia vienuolinio ugdymo, ruošiasi mokytojos darbui. Vis dėlto, net ir davusi pirmuosius įžadus, jaučiasi ne savo vietoje. Morisas Zendelis (Maurice Zundel) patvirtina Luizos nuojautą: jos pašaukimas – klarisė. Bet pirmas bandymas stoti į klarisių bendruomenę 1936 m. nesėkmingas. Eviane tvyro slogi nuotaika, įtarumas dėl abatės nervų ligos. Po kilusių nesusipratimų Luiza išsiunčiama iš vienuolyno ir vyksta pas artimuosius į Afriką. Bet ir ten nenurimsta. Domėdamasi Karolio de Fuko (Charles de Foucauld), būsimo šventojo, gyvenimu, sužino apie Šv. Klaros vienuolyną Jeruzalėje. Taigi išvyksta į piligriminę kelionę (taip sako artimiesiems), o praėjus kiek daugiau nei savaitei, 1938 m. birželio 30 d., jau priimama į klarisių bendruomenę ir gauna ses. Trejybės Marijos vardą. Pirmuosius įžadus davė 1940 m. rugpjūčio 29 d. Neilgas gyvenimas šiame vienuolyne buvo jos paskutinis etapas pasiruošti susitikimui su Viešpačiu. Mirė nuo vidurių šiltinės 1942 m. birželio 25 d.
1940 m., dvasios tėvo Silverio van den Bruko (Sylvère van den Broeck) paskatinta, pradėjo vesti Užrašus – vidinį pokalbį su Jėzumi, taip pat aprašė savo atsivertimo ir pašaukimo istoriją. Palankiai įvertinti bažnytinės vadovybės, Užrašai sulaukė daugybės leidimų ir yra išversti į daugiau kaip 10 kalbų. Ses. Trejybės Marijos užrašytomis mintimis domėjosi ir teologas Hansas Ursas fon Baltazaras (Hans Urs von Balthasar), laikė jas katalikiškos meditacijos pavyzdžiu. Baltazaras iš Užrašų fragmentų buvo sudaręs nedidelį rinkinį, pats išvertė į vokiečių kalbą ir paskelbė privačiai išleistoje knygelėje Tikėti – tai klausyti meilės (Glauben heisst der Liebe lauschen), kurią dovanojo bičiuliams 1978 m. Velykų proga.
Ses. Trejybės Marija gyveno daugiau vidinį gyvenimą, matomą tik Dievui. Stengėsi kruopščiai atlikti savo pareigas, buvo itin susitelkusi maldoje ir dėmesinga seserims. Daug meldėsi už saviškių atsivertimą ir Bažnyčios vienybę, ir Jėzus jai pažadėjo: „Tavo misija greitai bus melsti be paliovos šalia manęs, kad sielos sutiktų mane ir priimtų; kad geros valios sielos sugrįžtų į Bažnyčią“ (VP 53).
Ji užrašė ir „Ryto pasiaukojimą“, kurį Jėzus prašė kalbėti kiekvieną rytą, per kiekvieną Komuniją:
Mano Viešpatie Jėzau, štai mano liežuvis:
saugok jį, kad kalbėtų vien tai, kas Tau patinka,
ir kad Tau kalbėtų mano tyla.
Štai mano ausys, kad klausytų vien pareigos ir Tavo balso, o Jėzau!
Štai mano akys, kad nesiliautų kontempliavusios Tave
visuose veiduose ir visuose darbuose.
Štai mano rankos ir mano kojos:
padaryk jas miklias, kad būtų prisirišusios vien prie tarnavimo
Tau ir Tavo troškimų vykdymo.
Štai mano protas, kad visas būtų persmelktas Tavo šviesos.
Štai mano širdis, kad Tavo meilė, o Jėzau, joje viešpatautų ir ilsėtųsi.
2024 m. lapkričio 29 d., per Serafiškojo ordino visų šventųjų šventę, Jeruzalės lotynų patriarchas kardinolas Pjerbatista Picabala (Pierbattista Pizzaballa) OFM paskelbė ediktą dėl Dievo tarnaitės Trejybės Marijos (pasaulyje Luiza Žak) beatifikacijos ir kanonizacijos bylos, atverdamas kelią jos šventumo pripažinimui. Oficialiai beatifikacijos ir kanonizacijos byla pradėta 2025 m. balandžio 30 d. Šv. Klaros vienuolyne Jeruzalėje.
Parengė ses. Pranciška Kristina Mačiulytė OSC
