01
05 /
2015
Dominikonų dvasingumas – jo pagrindus paklojo šv. Dominykas Guzmanas, skaitydamas Naująjį Testamentą, Jono Kasijano Collationes patrum in scetica eremo (Pasikalbėjimai su dykumos tėvais), remdamasis savo asmenine patirtimi, įgyta studijuojant Palencijoje, vėliau gyvenant kanauninkų bendruomenėje Osmoje, dirbant apaštalinį darbą Langedoke. Dominykas troško suderinti ankstyvosios Bažnyčios idealus su aktualiais epochos poreikiais. Dvasingumo teisinius dalykus apibrėžė Šv. Augustino regula, kurią Dominykas ir pirmieji broliai, steigdami Ordiną, papildė pamokymais iš Liber consuetudinum (vadinta Dominyko regula), ir tai galiojo iki 1924 metų.
Laiko tėkmėje dvasingumą praturtino įžymūs Pamokslininkų ordino atstovai, kurie tapo tikraisiais dominikonų fioretti (žiedeliais) – palaimintasis Jordanas Saksonietis knygele Libellus de principiis Ordinis Praedicatorum, Žero de Frašet (Géraud de Frachet) veikalu Vitae fratrum, ypač Humbertas Romansietis, aprašęs Ordino papročius De officiis ordinis. Dominikonų dvasingumui didelę įtaką turėjo šv. Raimundo Penjafortiečio, šv. Alberto Didžiojo ir šv. Tomo Akviniečio darbai, kurių dėka išskirtas lemiamas Dievo vaidmuo gelbėjant žmogų, proto viršenybė valios atžvilgiu, meilės, kuri yra kontempliacijos pradžia ir pabaiga, viršenybė. Tomo Akviniečio įžvalgų dėka susiformavo savita Ordino charizma vesti žmones į tiesą (taip kilo vienas iš Ordino šūkių: Veritas). Dominikonų dvasingumas pasireiškia pamokslavimu ir vedimu Dievo link, praktikuojant pašvęstąjį gyvenimą neturte, kaip labiausiai tinkantį būdą, kuris leidžia maksimaliai sutelkti turimas jėgas į svarbiausią misiją – skelbti Evangelijos.
Neturto liudijimas leido laisvai skelbti Dievo žodį, o atsisakymas valdyti materialines vertybes suteikė Ordino broliams mobilumo galimybę, t. y. leido būti keliaujančiais broliai. Norint pamokslauti reikėjo nuolat studijuoti, o studijos turėjo padėti vykdyti įsipareigojimus Bažnyčiai ir pasauliui. Šiam tikslui Ordino konstitucijose akcentuojama, kad broliai „ir dieną, ir naktį, ir namie, ir kelyje ką nors skaitytų arba medituotų”, o kontempliacijos metu patirtą tiesą perduotų kitiems. Nuolat turtinamas dominikoniškas dvasingumas, harmoningai sujungęs bendrakrikščioniškus, dvasininkijos, kitų Ordinų, viduramžių evangelizacijos judėjimo elementus, pasižymi teocentrinėmis-kristocentrinėmis ir monastinės kontempliacijos ypatybėmis, ir iš kitų ordinų išsiskiria doktrininiu apaštalavimu. Kristocentrizmo paveikti dominikonai garbino Nukryžiuotąjį Kristų (pal. Henrikas Suso), Švenčiausiąją Jėzaus Širdį, Kristaus Kraują (šv. Kotryna Sienietė), taip pat Jėzaus Vardą (pal. Jonas Vercelis). Dominikonų dvasingumui reikšmingas Marijos garbinimas atsiskleidė tituluojant bažnyčias, teikiant vardus brolijoms, kuriant dominikoniškas permaldavimo litanijas.
Pagrindiniai dominikoniško dvasingumo elementai yra evangelinių patarimų įžadai, gyvenimas bendruomenėje, ypač bendrai organizuojama liturgija, būtent Eucharistija ir Dievo Tautos liturginės valandos (iki Vatikano Susirinkimo dominikonai turėjo savo liturgijos ritą), gyvenimo vienuolyne papročiai, paremti ištikimybe pasirinktam gyvenimui, saikinga atgailos forma ir studijomis. Svarbiu principu tapo siekis meistriškai megzti kontaktus su pasauliu per apaštalavimą.
Dominikonų dvasingumo raidai įtakos turėjo XIII–XIV amžiuje pakilimą išgyvenusios dominikonų mistikų mokyklos atstovai, kurių žymiausias buvo Mokytojas Ekhartas, skelbęs būtinybę visiškai, psichologiškai ir moraliai savęs atsižadėti, siekti tuštumo būsenos vardan vienijimosi su Dievu. Ekharto mokinys dominikonas Johanas Tauleris intelektualią mistiką pritaikė pamokslams. Šiais teologais mistikais sekė kontempliatyviosios dominikonės iš Reino ir Dunojaus regionų: Adelaidė Langman (mirė 1375 m.), Margarita Ebner (mirė 1351 m.), Kristina Ebner (mirė 1356 m.) ir dominikonės iš Kolmaro vienuolyno.
Tobulą dvasingumo pavyzdį atskleidė šv. Kotryna Sienietė dvasiniame mokyme Dialogo della Divina Provvidenza, ja sekė kitos trečiojo ordino dominikonės, palaimintoji Osana Andreasi (mirė 1505 m.) ir šv. Kotryna Riči (mirė 1590 m.). Mistikos žinovas XV amžiuje buvo Italijos dominikonas palaimintasis Jonas Dominičis (Giovanni Dominici). Asketizmo tema traktatus rašė dominikonai šv. Vincentas Ferreras (Vincenzo Ferreri), šv. Antoninas Pierocis, Džirolamas Savonarola.
XVI amžiuje Ispanijoje gyvavo dvasinio gyvenimo teologijos mokykla, kurios mokytojai buvo dominikonai mistikai P. Ibanesas, D. de Sotas ir G. de Toledas. Žinomiausias šios mokyklos atstovas yra dominikonas Liudvikas Grenadietis, sukūręs pasauliečiams vieną pirmųjų maldos metodą. Jo metodas apjungia kontempliaciją su asketišku gyvenimu, kuris laikytinas sąlyga ir pasiruošimu kontempliacijai. Dominikonai pasilieka ištikimi natūraliai mistikos ir askezės dermei.
Brolis Sławomir Brzozecki OP
Iš lenkų kalbos vertė Inga Ilarienė
