Dovana sakitytojams

01
10 /
2019

„Magnificat leidiniai“ Jėzuitų ordino misijos Lietuvoje 450-osioms metinėms išleido kunigo Nicolaas Sintobin SJ knygą „Apie jėzuitus – ir nerimtai. Humoras ir dvasingumas“. Autorius supažindina su įvairiais ignaciškojo dvasingumo ir jėzuitų gyvenimo aspektais. Kviečiame skaityti ištrauką.

Tobulumo kelyje

Kartu vaikštinėdami, jėzuitas, dominikonas ir pranciškonas giriasi, kuo garsūs jų ordinai. Staiga jiems pasirodo Šventoji Šeima. Jie regi Jėzų ėdžiose, o šalia – besimeldžiančius Mariją ir Juozapą.
Matydamas Dievą, gimusį tokiame neturte, persigandęs pranciškonas parpuola veidu į žemę. Dominikonas suklumpa priešais įstabų Šventosios Šeimos reginį, kad ją pagarbintų. Priėjęs prie Juozapo, jėzuitas klausia:
– Ar jau svarstėte, į kokią mokyklą leisite berniuką?

Kai 1539 m. Ignacas Lojola kartu su bendražygiais įsteigė Jėzaus Draugiją, apie jėzuitų mokyklas net nebuvo kalbama. Jis kėlė tikslą, kad jėzuitai būtų kaip apaštalai, t. y. keliaujantys piligrimai, o tai išties sunkiai derėjo su sėsliu mokytojo gyvenimu. Ir vis dėlto dar iki Ignaco mirties 1556 metais jau buvo įsteigta apie penkiasdešimt mokymo įstaigų – ir anuomet kai kas vykdavo sparčiai. Dabartiniu metu visame pasaulyje yra apie keturi tūkstančiai su Jėzaus Draugija susijusių mokymo įstaigų. Tad jėzuitai išties turi ką veikti mokydami ir ugdydami. Šio slėpinio rakto ieškoti irgi reikia jų dvasingume, ypač – Ignaco Dvasinėse pratybose. Ir visada tai verčiau daryti ne pavieniui savo kampelyje, o keliaujant drauge su palydovu.

Galima sakyti, kad ignaciškoji pedagogika didžia dalimi kyla iš gebėjimo prisitaikyti prie mokymo konteksto ir iš palydėjimo, kaip santykio, išsivystančio vadovaujant dvasinėms pratyboms. Tai paaiškina, kodėl yra tiek daug paralelių tarp dvasinių pratybų vedimo ir ugdytojo darbo.

Dvasinėse pratybose Ignacas duoda patarimų, kokį santykį palydėtojas, o plačiąja prasme – ugdytojas,turi užmegzti su atliekančiuoju pratybas. Mes jau kalbėjome apie būtinybę jam laikytis santūriai ir nuolankiai, kad taip būtų sudaromos sąlygos pačiam jaunam žmogui augti puoselėjant optimistinį požiūrį į žmoniją, o visų pirma – tarpusavio pasitikėjimą.

Kita Ignaco nuostata siejasi su tuo, kad kiekvienas asmuo brandos pasiekia vieninteliu – savitu – būdu. „Norėti visus vesti vienu keliu yra pavojinga; dar blogiau – lyginti kitus su savimi.“ Ugdyti jaunus žmones –tai ne jėga sprausti juos į liejimo formas. Ugdytojas elgsis geriau, jei nedarys pasirinkimo už jauną žmogų, juo labiau vengs varžyti jį savo asmeninės sėkmės patirtimi.

Geras ugdytojas lydi kitą, įteikdamas jam ar jai priemonių, padedančių rasti savo asmeninio pašaukimo kelią gyvenime – giliausio troškimo, kurį Dievas suteikia kiekvienai žmogiškai būtybei, išsipildymo kelią. Ignaciškasis tobulumas remiasi tuo, kad žmogus visą gyvenimą geba augti ir mokytis. Tarkime, kai jūs išmokstate savo didelius ar mažus troškimus įskiepyti į savo gelminį troškimą, galite nuolat juos gryninti ir tapti vis brandesni. Žmogiškosios būtybės galimybės yra beveik neribotos, tai galioja kalbant apie visą asmenį, nepriklausomai nuo amžiaus, – ir apie mokinį, ir apie jį mokantįjį. Kiekvienas ir kiekviena jas naudoja savaip: vienas – sporto ar meno srityse, kitas –intelektiniame darbe ar religijoje. Niekas nėra pasmerktas vidutiniškumui. Tas, kuris jėgų semiasi iš giliausio troškimo versmės, kartais gali pranokti pats save. Antra vertus, tuo pačiu jis įgis jėgų priimti ir savo arba kitų ribotumus. Tai irgi mus brandina.

Tikrasis tobulumas – tai gebėjimas įveikti savo ribotumą ir prisiimti atsakomybę už kitus. Jėzuitų generalinis vyresnysis tėvas Pedras Arupė apie tai sakydavo: ugdyti žmones kitiems. Ignaciškasis tobulumas – tai ne viršenybė prieš kitus. Juo labiau tai ir ne jums duota „licencija“ visą gyvenimą lipdyti ir gludinti tą meno kūrinį, kuris viso labo yra tik jūsų asmuo. Tikras tobulumas atitraukia jus nuo jūsų ego, nes jo vietą užima Kristaus pavyzdys.

Tobulumas, kaip jį suprato Ignacas, visiškai išlaisvinančiu tampa tik tada, kai kyla iš meilės. Dvasinių pratybų pabaigoje jis rašo, kad „meilė turi būti rodoma labiau darbais negu žodžiais“. Ir iškart po to sako, kad „meilė yra abipusis pasidalijimas, t. y. kai mylintysis duoda ir dalijasi su mylimuoju tuo, ką turi, arba iš to, ką turi ar gali. Lygiai taip pat ir mylimasis su mylinčiuoju“.

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.