01
07 /
2017
Birželio ir liepos sandūra – stojimo į aukštąsias mokyklas įkarštis. Todėl šiame numeryje „Magnificat“ pasakoja apie dvasinį konsultavimą ir asistavimą, kurio galima išmokti Klaipėdos universiteto Šv. Jono Pauliaus II krikščioniškųjų studijų centre. Apie šį Lietuvoje dar naują dvasinės pagalbos būdą pasakoja studijų programos koordinatorius kunigas Arvydas Ramonas, studijas jau baigusi vaistininkė ir konsultantė Daina Radzevičiūtė-Jašinskienė ir grupines konsultacijas Šv. Pranciškaus onkologijos centre pradėjusi rengti jo vadovė Aldona Kerpytė.
Vaistininkė padeda dvasiškai
Prieš dvejus metus KU dvasinį konsultavimą ir asistavimą baigė vaistininkė Daina Radzevičiūtė-Jašinskienė. Pardavinėdama vaistus ji pastebėjo, kad žmonės dažnai ne kreipia dėmesį į dvasinę sveikatą, o skuba pirkti cheminių vaistų ir gydyti fizinį kūną.
„Vaistinėje mačiau žmones, kuriems reikėjo ne vaistų, o kitų dalykų. Jie ateidavo pasikalbėti, jiems pagerėdavo, kai išklausydavau.
Vaistus labai reklamuoja, žmones tai veikia. Be to, vaistai – lengvas sprendimo būdas: jei naudosiu tabletes, rodos, viskas bus gerai. O juk labai svarbi ir dvasinė sveikata. Bet ji ne visada puoselėjama“, – aiškino klaipėdiškė.
Studijos KU ją patraukė tuo, kad siūlė krikščionišką požiūrį. Mat dvasingumų gali būti visokių, o krikščionybė kaip jokia kita religija akcentuoja žmogaus vertingumą.
„Žmonės nežino savo vertės ir galimybių. Taip pat jie nežino, kokią nemokamą pagalbą gali gauti. Bažnyčioje turime visus dvasinius ginklus, kuriais galima kovoti su negandomis ir su savimi – kad būtume sveikesni, labiau mylintys, kad būtų geresni santykiai.
Juk ir dvasinė sveikata, anot S. V. Fišerio (S. W. Fisher), matuojama santykiais su savimi, kitu, kūrinija ir Dievu“, – kalbėjo Daina.
Ji – praktikuojanti katalikė. Moteris tiki, kad ir į studijas ją pakvietė Dievas. „Klaipėdos universiteto bibliotekoje dirbusi mergina man pasiūlė studijuoti kokioje nors magistrantūroje. Taip atsitiktinai radau dvasinį konsultavimą“, – Dievo vedimą prisiminė konsultantė.
Daina savanoriškai konsultuoja Šv. Pranciškaus onkologijos centre, kur lankosi sergantieji, pasveikusieji ir jų artimieji. Ji vadovauja maldos ir dvasinio pažinimo grupelei.
„Svarbus žmogaus susitikimas su Dievu. Grupelėje kviečiame Šventąją Dvasią, kad ji parodytų, kokios yra problemos ir kaip jas spręsti. Grupelės žmonės dalijasi klausimais, rūpesčiais. Jie vieni kitiems padeda atrasti atsakymus. Tai kaip grupinė konsultacinė programa, orientuota į prevenciją ir korekciją“, – aiškino specialistė.
Dvasinio konsultavimo vaisiai – tai Šventosios Dvasios dovanos: džiaugsmas, ramybė, taika, sąmoningumas, gilėjantis tikėjimas.
„Žmonės grupelėse prisimena arba sužino, kad mus gydo Dievas. Jis veikia ir per kitus žmones. Konsultavimas padeda tai pastebėti“, – aiškino Daina.
Kai kas sako, kad panašią tarnystę atlieka kunigai. Kam tuomet reikalingi pasauliečiai –dvasiniai konsultantai?
„Dvasinis konsultavimas glaudžiai susijęs su psichologija. Kai kurie kunigai yra psichologiškai pasirengę konsultuoti, tačiau ne visi. Dvasinis konsultavimas – tai psichologinė ir dvasinė parama sunkiais gyvenimo tarpsniais. Siekiama padėti įveikti dvasines krizes, egzistencinius sunkumus, asmeninius ir tarpasmeninius sunkumus, taip pat pažinti save ir atrasti dvasinę tikrovę. Ir nebūtina būti tikinčiam, kad kreiptumeisi dvasinių konsultacijų.
Prie pasauliečio žmogus drąsiau jaučiasi. Nepraktikuojantiems katalikams susitikti su kunigu yra baisu, nepatogu. Dvasiniai konsultantai gali po truputį nukreipti žmones pas kunigus“, – aiškino onkologijos centro savanorė.
Bene svarbiausios konsultanto užduotys yra išklausyti, ištylėti, išbūti, kurti gydantį santykį, nevertinti, nekišti savo nuomonės, viską daryti su ypatingu jautrumu. „Vienas kunigas yra pasakęs, kad turime būti kaip derlinga žemė, kurioje kitas galėtų augti“, – aiškino Daina.
Geidžiamas užsiėmimas
Šv. Pranciškaus onkologijos centro vadovė Aldona Kerpytė labai džiaugėsi Dainos suburta dvasinio augimo grupele, kurią pati lanko. „Šios grupės susitikimai rečiausiai praleidžiami. Žmonės stengiasi dalyvauti, bijo praleisti. Jie žino, kad gauta patirtis, malda keičia gyvenimą. Kai kurie grupelės nariai vėliau nueina ir pas kunigą. Mane grupelės susitikimai taip pat labai papildė, atskleidė daug dalykų, apie kuriuos net negalvojau, kad reikia su kunigu pasikalbėti“, – pasakojo A. Kerpytė.
Grupelė kalbasi apie dešimt Dievo įsakymų, nuolankumą, puikybę, kantrybę, Biblijos pažinimą, kančią, svarsto, ar Dievas siunčia ligą, kaip sutarti su artimu, ką reiškia mylėti kitą ir save ir panašiais klausimais.
„Net jei bendrose konferencijose apie tai girdžiu, to negana. Reikia asmeniškai pasigilinti. Tam padeda dvasinis konsultantas. Jis turi ne tik žinoti teoriją, bet ir pats praktikuoti tikėjimą ir turėti gyvenimo patirties“, – aiškino centro vadovė.
Ji įsitikinusi, kad dvasiniai konsultantai labai reikalingi kunigų tarnystėje. „Kunigai nespėja atsakyti į visus klausimus, ligoninėje jie patarnauja, bet nėra laiko pasikalbėti. Dvasiniai konsultantai nepakeis, bet papildys kunigų tarnystę. Pasauliečiai gali padėti Bažnyčiai, jai tarnauti savo gebėjimais.
Nors dvasiniai konsultantai dar nėra gerai žinomi, bet ateityje jie bus labai reikalingi žmonėms, kurie padėtų kitiems susivokti tikėjime. Ypač ligoniams, kurie ieško Dievo, kurie nesupranta, kodėl turi kentėti“, – kalbėjo ligonių guodėja.
Dvasiniai konsultantai iš dalies gali atstoti ir krikščioniškų psichologų stygių. „Kai į psichologinį gyvenimą reikia žvelgti dvasiniu žvilgsniu, tuomet gali padėti dvasinis konsultantas“, – įsitikinusi A. Kerpytė.
Naujovė Lietuvoje
– Kaip jums kilo mintis Klaipėdos universitete (KU) sukurti dvasinio konsultavimo ir asistavimo magistrantūros studijų programą? – „Magnificat“ paklausė kunigo mons. prof. dr. A. Ramono.
– Idėja rengti studijų programą „Dvasinis konsultavimas“ kilo ne man vienam. KU Katechetikos katedra, dabar Šv. Jono Pauliaus II krikščioniškųjų studijų centras su Psichologijos katedros dėstytojais jau bendradarbiavome bakalauro studijų programoje.
Tad idėja kilo visiems kartu, ieškant naujovių Lietuvoje. Tokios studijų programos egzistuoja daugelyje pasaulio universitetų, itin išplėtota JAV. Lietuvoje nieko panašaus nebuvo, tad ir ėmėmės iniciatyvos.
Prieš keletą metų pakoregavome pavadinimą. Dabar studijų programa vadinasi „Dvasinis konsultavimas ir asistavimas“.
– Kokiose srityse gali būti naudingi dvasiniai konsultantai?
– Mano manymu, kuo toliau, tuo labiau reikės dvasinės pagalbos žmonėms. Gyvenimo tempas greitėja, iššūkių nemažėja, pačių įvairiausių krizių tik daugėja, o ir priklausomybių taip pat. Todėl dvasinė pagalba žmogui tampa itin aktuali. Ši sritis pasižymi tuo, kad klasikines bei technines psichologijos mokslų žinias integruojame su krikščioniška pasaulėžiūra ir įsitikinimais.
Tikėjimas Dievą gali daryti ypač teigiamą poveikį žmogui, norinčiam išspręsti egzistencines tapatybės, savasties suvokimo, krizių valdymo ir panašias problemas. Dar tik savotiška „kliūtimi“ galima laikyti faktą, kad tokios srities specialistai nėra lengvai „atpažįstami“ įvairiose institucijose.
Žinoma, baigus tokias studijas sielovados darbas talkinant dvasininkams būtų prioritetinis. Bet ir čia dar galioja stereotipai, kad dvasines problemas gali padėti išspręsti tik kunigas. O juk nebūtinai.
– Kokie žmonės tampa dvasiniais konsultantais? Kam rekomenduojate stoti į šias studijas?
– Į programą rekomenduojame stoti žmonėms, kuriems nesvetimos krikščioniškos vertybės ir tikėjimas. Taip pat asmenims, kurie matytų save ateityje padedantį kitiems žmonėms: teikiantį tiek psichologinę, tiek dvasinę pagalbą.
Panašiai ir stoja: asmenys, arba jau baigę religijos studijas, arba jau dirbę sielovadinį darbą parapijose. Kita dalis ateina iš psichologijos bakalauro studijų, o tai reiškia, kad norima pagilinti pirmosios pakopos žinias šioje konkrečioje srityje.
– Gal galite papasakoti konkrečių istorijų, kaip dvasinis konsultavimas padėjo žmonėms?
– Istorijų būta pačių įvairiausių. Iš savo patirties labiau galiu iliustruoti, kaip kitąkart sielovados srityje konsultuojant žmones reikia tam tikrų įgūdžių, žinoti konsultavimo eigos niuansus, taip pat įsiklausyti į žmogaus poreikius.
Pavyzdžiui, man dažniausiai tenka kalbėtis arba su skyrybas išgyvenančiomis šeimomis, arba artimų žmonių netektį patyrusiais asmenimis. Sielvartas – tai netekties sukelta kančia, visiškai normali ir natūrali emocinė reakcija į kiekvieną reikšmingą netektį ir gilaus liūdesio išgyvenimas.
Kaip kunigui dažnai tekdavo patarti netektį išgyvenančioms našlėms ir našliams (moterims tai aktualiau), kad likus vienam (vienai) jokiu būdu negalima užsisklęsti. Psichologiniu požiūriu tai būtų nepalanki gedėjimo aplinka.
Tarkime, žmogus keliasdešimt metų gyveno su sutuoktiniu ir staiga liko vienas, ypač senatvėje. Paprastas patarimas, kuris beveik visada padėdavo, pasiūlyti įsigyti kokį nors augintinį (šuniuką, kačiuką, paukščiuką). Tai sušvelnina vienatvę. Žmogui grįžus į namus, jo kažkas laukia, „gyvena“, juda, tada jis nesijaučia vienišas.
O grįžus į tuščius namus, viskas pajudėtų tik žmogaus valios pastangomis, t. y. veiksmai, kuriuos jis atliktų (įjungti šviesą, paimti puodelį, užtraukti užuolaidas ir t. t.), būtų išimtinai jo paties, tada vienatvę daug sunkiau išgyventi.
Kai yra kažkas, kas „juda“ be tavo pastangų ir noro, kyla bendrumo pojūtis, kuris gedulo atveju gelbsti nuo įkyrių minčių ir padeda grįžti į visavertį gyvenimą. Atrodo lyg ir paprasta, bet kartu suvaldyti situaciją gali tapti nepaprasta, o tai ir yra dvasinė pagalba žmogui.
Sigita Lanauskienė*
*Šio straipsnio autorė taip pat baigusi KU dvasinio konsultavimo ir asistavimo magistrantūrą, dvasine konsultante tarnauja Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje. Daugiau informacijos feisbuko puslapyje Dvasinis konsultavimas arba telefonu 8 613 63 988.
