15
01 /
2016
Ne mes davėme žmogui gyvybę, ne mes ir atimsime. Taip apie paskutine vėžio stadija sergančius ligonius kalba Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso administratorė Aneta Gurnevič. Vilniuje įsikūrusiame hospise ji nuolat prižiūri keliolika sunkiai sergančių ligonių, dar daugiau jų aplanko namuose. Pacientai čia sulaukia ne tik medicininės pagalbos, bet ir dvasinio, psichologinio bei socialinio palydėjimo. Hospiso darbuotojai apgaubia juos palaiminga meile ir rūpesčiu. „Skelbiame Evangeliją per gailestingumo darbus artimui. Kiekvieną dieną esame šalia pacientų“, – sakė A. Gurnevič.
Kai medicinos atstovai pasako, kad ligos akivaizdoje yra bejėgiai ir joks gydymas nebepadės, tada žmogui reikia paliatyviosios pagalbos. Galima rinktis – valstybinė slaugos ligoninė arba tikinčių, geros valios žmonių įsteigtas ir aukų palaikomas hospisas. Jis Lietuvoje pirmasis ir kol kas vienintelis, teikiantis pagalbą stacionare ir pacientų namuose.
„Pagrindinė mūsų misija – padėti vėžiu sergantiems žmonėms“, – pasakojo A. Gurnevič. Į hospisą patenka onkologine liga sergantys, ketvirtą ligos stadiją išgyvenantys žmonės.
Hospiso įkūrėja ir direktorė yra sesuo Michaela Rak. Ji penkiolika metų dirbo su sunkiai sergančiais žmonėmis, vadovavo hospisui Lenkijoje. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis 2008 metais pakvietė Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos vienuolę įsteigti hospisą ir Vilniuje.
Prasidėjo darbas. Hospisui atiduotas pastatas (Rasų g. 4A) buvo avarinės būklės, teko jį rekonstruoti, pritaikyti hospiso reikmėms. Remontas truko trejus metus, 2012 metų birželio 16 dieną hospisas buvo atidarytas.
Hospise vienu metu galima slaugyti 14 pacientų. Dar po 6 pacientus per dieną komanda aplanko jų namuose. Pas vienus važiuoja kiekvieną dieną, pas kitus – kas antrą ar kas savaitę.
Jaučiasi kaip namuose
Pacientams paskutinėmis jų gyvenimo dienomis padeda gydytojai, slaugytojai, psichologas, socialinis darbuotojas, dvasininkai, būrys savanorių.
Hospiso darbuotojai ne tik suleidžia pacientui vaistus ar atlieka kitas medicinines procedūras, teikiama ir dvasinė, psichologinė, socialinė pagalba. „Siekiame nevaldiško elgesio su žmogumi. Pacientą priimame kaip savo artimą – brolį ar sesę. Tai augina tarpusavio pasitikėjimą“, – pasakojo A. Gurnevič.
Dažnai pagalbos reikia ne tik pacientui, bet ir jo šeimai. „Šeima paprastai būna sutrikusi ir nežino, į ką kreiptis, ką daryti“, – sunkius šeimų išgyvenimus prisiminė A. Gurnevič. Kai artimieji mato, kad ligonis – gerose ir mylinčiose rankose, jiems palengvėja, atsiranda saugumo jausmas.
Hospiso komanda stengiasi, kad hospiso aplinka būtų kaip jaukiuose namuose, kur pacientas gerai jaustųsi ir patirtų gyvenimo pilnatvę iki paskutinės dienos. Kai vienam pacientui reikėjo atlikti kraujo perpylimą ir dėl to jis ligoninėje praleido 4 dienas, grįžęs į hospisą jis atsiduso: „Ačiū Dievui, aš namuose.“
Pildo sergančiųjų norus
Hospiso darbuotojai pagarbiai elgiasi su mirštančiu, stengiasi pildyti jo norus. „Kartais žmonės nori labai praprastų dalykų, tarkime, tam tikro patiekalo. Turėjome pacientą, kuris savo gimtadienio proga paprašė vynuogių. Vėliau paaiškėjo, kad jo gimtadienis – tik po kelių mėnesių. Galbūt taip žmogus norėjo švęsti savo išėjimą, kurį nujautė“, – prisiminė A. Gurnevič.
Kitų norai – didesni. „Turėjome jauną 16 metų mergaitę, kuri sirgo vėžiu. Jos svajonė buvo pasivažinėti jaunavedžių limuzinu“, – pasakojo hospiso darbuotoja. Komanda surado geradarių, kurie padėjo išpildyti mergaitės norą. Limuzinui atvažiavus, pacientė jau jautėsi pernelyg blogai, kad galėtų keliauti. Už ją tai padarė jos broliai ir seserys, kurie vėliau mergaitei entuziastingai papasakojo kelionės įspūdžius.
Į hospisą atvažiuoja žmonės, esantys paskutinėje šio gyvenimo stotelėje, todėl ir kasdieniai jų norai gali būti paskutiniai. „Norų ar svajonių išsipildymas teikia žmonėms gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę. Mums svarbu pabrėžti, kad oriai žmogus gali nugyventi kiekvieną savo gyvenimo minutę iki natūralios mirties, kol Viešpats jį pasišauks“, – sakė hospiso administratorė.
Skleidžiasi tikėjimo šviesa
Hospise patarnauja katalikų ir stačiatikių kunigai. Kapelionas bendrauja su jais, klauso išpažinčių, teikia pacientams Švč. Sakramentą. Darbuotojai ir savanoriai meldžiasi kartu su pacientais, jei šie pageidauja. Stengiamasi atliepti kiekvieno dvasinius poreikius.
„Kalbame apie Dievą, gyvenimo prasmę, amžinybę, kad su šiuo gyvenimu niekas nesibaigia“, – pasakojo A. Gurnevič.
Ne vienas pacientas hospise atranda gilesnį ryšį su Dievu. Viena pacientė prieš mirtį priėmė Krikštą, kitas – Sutvirtinimo sakramentą. „Tai buvo žmonės, sukaupę nemažą gyvenimišką patirtį. Hospise jie surado Dievą. Gal ir liga juos pakeitė, padėjo suprasti, kas gyvenime svarbu“, – svarstė A. Gurnevič.
Palydi į amžinybę
Hospise pacientai miršta kone kasdien. Kaip tai išgyvena darbuotojai? „Mes raginami „neperdegti“ ir priimti mirtį natūraliai – juk atsisveikiname su pacientu tik tam tikram laikui. Amžinybėje su juo ir vėl pasimatysime. Yra laikas, kai žmogus gimsta, o yra laikas, kai žemėje jis miršta ir gimsta dangui“, – pasakojo A. Gurnevič.
Viena darbuotoja kartą pasidalijo istorija, kaip ją sujaudino mirštančios moters tikėjimas. Ji vadino Jėzų savo draugu, Mergelę Mariją – savo motina. Prieš mirtį moteris šaukėsi jų ir bendravo su jais tarsi tiesiogiai. „Kitiems mirštant atsiranda tikėjimo abejonė – rodos, Dievas apleido, nubaudė, o ši moteris išliko arti Dievo, įžengė į amžinybę. Tai sustiprino mano tikėjimą“, – liudijo darbuotoja.
Ir pati A. Gurnevič per pacientus yra patyrusi Dievo prisilietimų: „Kartą ėjau koridoriumi, palatos durys buvo atviros, pacientas žiūrėjo filmą. Filmo herojus pasakė: „Pakalbėsime apie tai rytoj.“ O pacientas sako: „Rytojaus gali ir nebūti.“ Tie žodžiai buvo labai stiprūs – suvokiau, kad mūsų gyvenimas trapus, turime branginti kiekvieną minutę, džiaugtis tuo laiku, kurį Dievas duoda čia, žemėje, ir stengtis nugyventi jį kiek įmanoma prasmingai.“
Dauguma darbuotojų yra tikintys, tačiau tai nėra būtina sąlyga dirbti hospise. Tiek personalas, tiek pacientai yra skirtingų tautybių ir tikėjimų. Pagalba yra teikiama neatlygintinai, gerbiant paciento valią ir neskirstant, tikintis jis ar ne, šviesios ar tamsios odos, konservatorius, socialdemokratas ar visai apolitiškas.
Priešnuodis eutanazijai
Pal. kun. Mykolo Sopokos hospisas savo darbu įrodo, kad yra moralių alternatyvų eutanazijai. „Gerbiame žmogaus orumą ir gyvenimo pilnatvę iki galo. Eutanazija nėra išeitis. Turėtų būti plečiamas hospisų judėjimas. Tyrimai rodo – kai žmogus gauna profesionalią pagalbą, jis neprašo eutanazijos. Jei jaučiasi nemylimas, visų paliktas, neturi saugumo jausmo, nežino, kas jo laukia, tuomet gali norėti pabaigti gyvenimą. Bet meilė ir rūpestis tai pakeičia“, – sakė A. Gurnevič.
Ji įsitikinusi – joks meilę ir rūpestį patiriantis sergantis žmogus nesirinks eutanazijos. Į visus siūlymus įteisinti „lengvą mirtį“ įkurtas hospisas atsako tik dar didesne meile ligos pakirstiesiems.
„Iš praktikos žinome ir medikai tai patvirtina, kad kai žmogus gauna reikiamą pagalbą (nuskausminimą, dvasinį ir emocinį palaikymą), jis niekada nepaprašys eutanazijos, bet norės patirti gyvenimo pilnatvę iki galo. Kiekvienas nori gyventi ir džiaugiasi ta diena, kuri jam yra skirta“, – aiškino hospiso administratorė.
Išeitis – plėsti hospisų tinklą
Kaip parodė Nyderlandų ir Belgijos pavyzdžiai, atsakas į eutanazijos idėją yra hospisų tinklo plėtra. Minėtose šalyse plintant hospisams sumažėjo eutanazijos prašančių žmonių.
Lietuvoje šis judėjimas taip pat po truputį plečiasi. Alytuje veikia namų hospisas, Klaipėdoje pranciškonų ordinas siekia įsteigti hospisą onkologiniams ligoniams. Kaune jau įregistruota viešoji įstaiga „Kauno hospiso namai“, nors čia pagalba ligoniams kol kas nėra teikiama.
Didelį hospisų poreikį jaučia ir Pal. kun. Mykolo Sopokos hospiso darbuotojai. Kartais į juos pagalbos besikreipiantys pacientai turi laukti eilėje – žmonių, kuriems reikia pagalbos – labai daug, o tų, kurie padeda – per mažai.
Kviečia savanoriauti, aukoti, melstis
Hospiso administratorė A. Gurnevič drąsino pagalbos reikalingus žmones kreiptis. Darbuotojai bet kokiu atveju stengiasi rasti išeitį ir nepalikti žmogaus likimo valiai.
Norint patekti į hospisą, reikia turėti atitinkamos formos šeimos gydytojo siuntimą ir skambinti telefonu +370 629 04 366.
A. Gurnevič taip pat kvietė visus atviros, atjaučiančios ir didelės širdies žmones savanoriauti. Jei esate sulaukę 16 metų, jau galite prisijungti. Medicininei savanorystei reikia būti sulaukus 18 metų.
Galima paremti hospisą finansiškai – pervesti norimo dydžio paramą į jų sąskaitą ar skirti 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Daugiau informacijos – hospiso svetainėje www.hospisas.lt. Taip pat galima melstis už visus hospiso pacientus ir bendruomenę, bei kad būtų gerbiama kiekvieno žmogaus gyvybė.
Prisilietimas prie ligos ir ligonių gali pakeisti visų mūsų gyvenimus ir leidžia pajusti Viešpaties artumą.
Sigita Laniauskaitė
