01
01 /
2025
Evangelija pagal Morkų yra pati seniausia iš keturių evangelijų. Matas ir Lukas, kaip mano dauguma egzegetų, užrašydami ar redaguodami Jėzaus Gerosios Naujienos versijas rėmėsi būtent Morkaus tekstais. Evangelijų redakcija nėra jokia naujiena. Kiekvienas evangelistas, perduodamas Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną, asmeniškai ir kažkiek savaip išgyveno įvykius, kurių liudininkas buvo (visai kaip mes, kai pasakojame apie kokį nors įvykį, jį matome savaip). Morkus savo pasakojime akcentuoja istorinę, žmogiškąją Jėzaus gyvenimo pusę ir nepavargsta kartoti: „Niekam nesakykite, niekam nepasakokite“ apie Mesijo padarytus stebuklus, tarsi norėdamas paslėpti jo dieviškumą. Bet tekste atsiranda ir tam tikros painiavos, mat sunku niekam nepasakoti ir laikyti paslaptyje tokį dalyką, kaip mirusios mergaitės prikėlimo iš numirusių stebuklą!
Norėčiau pateikti kelias pagrindines temas, charakterizuojančias Evangelijos pagal Morkų tekstą.
Jėzaus asmens slėpinys
Olivjė Klemanas (Olivier Clément) sako, kad Morkus pristato Jėzų tarsi provokatorių – dėl jo žodžių, elgesio, žvilgsnio, veiksmų… Jėzus provokuoja, kai atleidžia nuodėmes paralyžiuotajam ir patvirtina turįs tam galią, kai jį išgydo; provokuoja, skabydamas varpas šabo dieną (kai negalimas joks darbas); provokuoja, vartydamas prekeivių stalus Šventykloje. Nuolat provokuoja fariziejus, Rašto aiškintojus ir to meto galinguosius. Provokuoja ir mokinius – nuolat prašo jų radikalaus apsisprendimo „už“ savo asmenį (Kuo žmonės mane laiko? O kuo jūs mane laikote?). Jėzaus skelbiama Evangelija progresyviai atskleidžia jo dievišką prigimtį, pristatydama jį ne šiaip esant mokytoju, bet tuo, kuris „turi galią“.
Morkaus pristatomas Jėzus galiausiai tarsi apnuogina pačią esmę to, kas svarbiausia, nuplėšydamas ir nuvalydamas visa, kas ją galėtų užgožti. Jis pats yra gryniausia ugnis ant altoriaus Tėvo, kuris pristatomas irgi kaip tas, kuris priima absoliučiai visus ir kiekvieną, be išlygų.
Sekimas Jėzumi, mokinio paveikslas
Paskui Jėzų mokytoją keliauja jo mokiniai: pavieniai ir bendruomenės, grupėmis ar atskirai. Kristaus kelionėje yra mirtis ir gyvenimas, vadinasi, mokinys negali tikėtis kitokio likimo. Būti Jo mokiniu – tai absoliučiai radikalus pasirinkimas, reiškiantis beribę meilę, gailestingumą, atvirumą, laisvę, kito priėmimą, toleranciją. Būdami tokie, koks yra jų mokytojas, mokiniai pradeda suprasti esą vieno Tėvo vaikai, broliai ir seserys vienas kitam.
Paslaptingas Tėvo veidas
Alyvų sode, prakaituodamas krauju, Jėzus kreipiasi į Dievą Abbà – tėveli, tėti, tėve. Tai paslapties neišsemiantis kreipinys, jis tarsi bandymas sužmogintai pavaizduoti Jėzų su Tėvu jungiančio ryšio slėpinį. Jėzus skelbia Dievą, įsimylėjusį mus – prieštaraujančius, tolimus, sūnus paklydėlius, keliaujančius savęs naikinimo keliais. Tokia yra Geroji Naujiena – Evangelija yra būtent tai: skelbimas Tėvo, kuris nepavargsta vis iš naujo mus kviesti, mylėti, vis iš naujo išsirinkti mus; Tėvo, kuris visada mūsų pusėje, kad ir kas nutiktų. Gyvenimas tokio Tėvo rankose tampa amžinuoju gyvenimu.
Jėzus – Mesijas
Žmonės iki šios dienos labai sunkiai pajėgia suprasti Atpirkėjo paveikslo grynumą. Nešiojamės tonas prietarų, nesupratimo ir interpretacijų, nuostatų ir įsitikinimų apie Jėzaus Kristaus kaip Pasaulio atpirkėjo įvaizdį, tikėdami ne tiek Dievo meile ir gailestingumu, kiek savo poza Dievo akivaizdoje, kuri mums garantuotų jo meilę. Tikrasis Jėzus – išvaduotojas, Mesijas – tai Dievas, kuris dovanai duoda savo meilę ir amžinąjį gyvenimą. Žmogui per milijonus metų istorijos kartu su Dievu vis dar būdingas tikėjimas prievarta, išnaudojimu, eroso galia, egoizmu, hedonizmu ir turtu. Norisi uždaryti Išlaisvintoją į „kapsulę“, kurią galėtume nešiotis kišenėje ir ja manipuliuoti. Morkaus evangelijos Mesijui negalioja joks žmogiškas ribotumas.
Mokinių, pašauktų tarnystei, bendruomenė
Mokiniai visų pirma yra tie, kurie besąlygiškai priima Evangeliją ir tikėjimą Jėzumi. „Tikėti“ – persiimti Juo savo mąstymu, širdimi, dvasia, teisingumu. Nustoti riboti Dievo veikimą savo principais, žiniomis ir tiesos pajauta. Atsisakantys tikėti Morkaus evangelijoje yra visiškai „išimti“ iš Dievo Karalystės, o tikintieji bus išgelbėti. Bendruomenė nėra didelė, bet ji tikra, ji skelbia Evangeliją be ribų visomis kryptimis ir atrodo, kad bet kokia žmogaus sukurta riba visiškos Dievo meilės žmogui skelbime kertasi su tikėjimu.
Širdies religija, religija ir tikėjimas
Evangelijoje pagal Morkų Jėzus priešpastato save visai savo laikmečio religinei sistemai, apskritai religijai ir visoms pasaulio religijoms. Sekmadienis žmogui, ne žmogus sekmadieniui: pirmenybė teikiama žmogaus asmeniui, jo išganymui, jo reikšmei, istorijai ir net jo silpnumui. Ritualai yra skirti santykio su Dievu ir su broliais bei seserimis išraiškai, o ne tam, kad suteiktų žmogaus santykiui su Dievu techninį aspektą. Privalau paminėti, kad dažni mūsų bandymai spręsti, kas nuodėminga ir kas ne, ypač kitų gyvenimuose, visiškai nesuprantami Jėzaus Evangelijos pagal Morkų kontekste.
Todėl svarbūs ne turtingieji, o vargšai, kurie turtingi pasitikėjimu Dievu. Svarbiau ne „ką darau“, o „kas širdy“, ne forma, bet Dvasia, ne išorė, bet vidus. Ir viskas yra perkeista Viešpaties mirties ir prisikėlimo, o Kristus gyvena mūsų širdyse tikėjimu.
Kun. Vytautas Langas,
Parengta pagal Primo Ciarlantini,
„Il Vangelo di Marco letto in una comunitá cristiana“
