01
04 /
2016
Kokia kita didelė tauta
turi taip arti savęs esantį dievą,
kaip yra VIEŠPATS, mūsų Dievas,
kada tik mes jo šaukiamės? (Įst 4, 7)
Neverti Dievo
Po stebuklingos žūklės Simonas Petras šūktelėjo Jėzui: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8) Dievo šventumas gali mus bauginti, ypač jei prieš akis turėsime vargingą savo būseną ir polinkį į blogį. Bet kartu su baime, kad nesame verti leisti Dievui prie mūsų prisiartinti, jaučiame ir gilų Jo artumo troškimą – kaip šaukė Izaijas: „O, kad perplėštum dangus ir nužengtum!“ (Iz 63, 19)
Šis artumo troškimas būdingas ne tik mums, tai yra ir dieviškasis troškimas: tai Viešpats taip norėjo tapti mums artimas, kad net priėmė kūną, kad galėtų mus paliesti, paglostyti ir palaiminti.
Tad priimti gailestingumą reiškia sutaikyti savo nevertumą, verčiantį kuo atokiau laikytis nuo vienintelio Švento, ir gilų Jo troškimą priglausti mus prie savo širdies.
Artimas kaip motina
Šis gydantis ir guodžiantis artumas jaudinamai aprašomas Senajame Testamente. Pavyzdžiui, Izaijo knygoje skaitome: „Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių. Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus, – Jeruzale būsite paguosti.“ (Iz 66, 12–13) Pranašas Ozėjas irgi leido Viešpačiui kalbėti savo lūpomis, kad naujai nušvistų Izraelio istorija: „Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau.“ (Oz 11, 4)
Artimas kaip tėvas
Šis motiniškas švelnumas nuostabiai atspindi Dievo gailestingumą visiems Jo vaikams, nors jų širdys – abejojančios ir svyruojančios. Tačiau artumo troškimas perteikiamas ir tėvo vaizdiniais, ypač kai Viešpats veda savo tautą savo rankos galybe ir gina ją gailestinga savo ranka. Tai labai gerai suprato šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė, eilėraštyje Vien tik Jėzus parašiusi: „Tavyje, kuris sukūrei motinų širdis, randu patį švelniausią Tėvą.“ Šis Tėvas išbėga apkabinti sugrįžusio paklydėlio sūnaus, kaip pasakojama garsiajame sūnaus palaidūno palyginime (žr. Lk 15, 20). Tėvui nereikia nei pasiaiškinimų, nei atsiprašymų, jis tiesiog spaudžia glėbyje sūnų, kurį manė pražuvus.
Šlovinti dieviškąjį artumą
Gailestingumo metai tikrai yra skirti tam, kad vėl atrastume Viešpaties artumą, kurio nepanaikina joks mūsų nutolimas. Jėzuje Kristuje, kuris yra įsikūnijęs gailestingasis Dievo artumas, visa žmonija yra sugrąžinama Tėvui. Jis gali su meile ją apkabinti ir papuošti šventės drabužiais!
Tėvas Liudvikas Freras,
Gapo ir Ambreno vyskupijos (Prancūzijoje) generalinis vikaras
ir Lauso Dievo Motinos šventovės rektorius
Vertė Ieva Venskevičiūtė
GAILESTINGUMO JUBILIEJAUS MALDA
Viešpatie Jėzau Kristau,
Tu mus mokei, kad būtume gailestingi
kaip dangiškasis Tėvas,
Tu mums sakei: kas regi Tave, tas regi ir Tėvą.
Parodyk mums savo veidą, ir mes išgelbėti būsim.
Meilės kupinas Tavo žvilgsnis išlaisvino Zachiejų
ir Matą iš godumo;
svetimautoją ir Magdalietę – iš laimės ieškojimo
vien kūriniuose;
pravirkdė Petrą po išdavystės,
o atgailaujančiam plėšikui pažadėjo Rojų.
Padaryk, kad žodžius, Tavo ìštartus samarietei,
kiekvienas išgirstume lyg sau pasakytus:
Jei tu pažintum Dievo dovaną!
Tu esi regimasis veidas neregimojo Tėvo,
Dievo, kuris labiausiai parodo savo visagalybę
atleisdamas ir pasigailėdamas, –
padaryk, kad Bažnyčia būtų regimasis Tavo veidas –
mūsų Viešpaties, prisikėlusio ir gyvenančio šlovėje.
Tu panorėjai, kad ir Tavo tarnai silpnumu apsivilktų,
idant deramai užjaustų vaikščiojančius nežinojimo
ir paklydimo tamsybėse;
padaryk, kad kiekvienas, bet kurį iš šių tarnų susitikęs,
pasijustų Dievo kviečiamas, mylimas ir išlaisvintas
iš nuodėmių.
Atsiųsk savo Dvasią ir visus pašventink Jos patepimu,
kad Gailestingumo jubiliejus būtų Viešpaties malonės
metai,
o Tavo Bažnyčia su nauju užsidegimu neštų džiugią
naujieną vargdieniams,
kaliniams ir prispaustiesiems skelbtų laisvę,
o akliesiems grąžintų regėjimą.
Užtariant Marijai, Gailestingumo Motinai,
Prašome Tave, kuris su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni
ir viešpatauji per visus amžių amžius.
Amen.
