01
12 /
2025
Gruodis – pats šventiškiausias metų mėnuo, kuriame telpa ir giedras advento laukimas, ir viltingas Kalėdų džiaugsmas, kartu tai ir dar vienas Mergelės Marijos mėnuo, liaudiškame pamaldume įsitvirtinęs kaip Nekaltojo Prasidėjimo malonės apmąstymo ir Kūdikėlio laukimosi metas. Mergelė Marija yra neatskiriama nuo advento liturgijos, todėl ji ypač prisimenama paskutinėmis šio liturginio laiko dienomis (gruodžio 17–24 d.) ir IV advento sekmadienį. Ją, kaip Dievo Gimdytoją, sutinkame ir kalėdinio laikotarpio liturgijoje. Šį mėnesį nuolankioji Viešpaties Tarnaitė pagerbiama šiomis šventėmis: Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilme (gruodžio 8 d.), Loreto Švč. Mergelės Marijos laisvu minėjimu (gruodžio 10 d.), Gvadalupės Švč. Mergelės Marijos laisvu minėjimu (gruodžio 12 d.) ir Šventosios Šeimos švente (gruodžio 28 d.).
Tota pulchra – Visa graži
Ilgesingą advento laikotarpio liturgiją nušviečia džiaugsmingai švenčiama Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė, viena iš pagrindinių Marijos švenčių Vakarų Bažnyčioje. Nuo pat savo aušros Bažnyčia tikėjo, kad toji, kuri pagimdė žmogumi tapusį Dievą, negalėjo būti suteršta pirmųjų tėvų klaidos pasekmių – gimtosios nuodėmės ir jos padarinių.
Bažnyčia Giesmių giesmės žodžiais stebisi Marijos tobulu grožiu bei spindinčiu šventumu: Tota pulchra es, Maria: et macula originalis non est in te – „Visa tu graži, Marija, ir gimtosios dėmės nėra tavyje“ (plg. Gg 4, 7).
Įsitikinimas, kad toji, kuri pagimdė Dievą, buvo apsaugota nuo bendros visų lemties – prasidėti su dvasiniu defektu – gimtąja nuodėme, Dievo tautoje gyvavo nuo seniausių laikų. Liturgija, liaudies pamaldumas, atskirų autorių svarstymai Mariją vadino visa gražia, visa šventa, neturinčia jokios dėmės, naujuoju Dievo rojumi. Teologai, ieškodami būdo, kaip teisingai įvardinti šį visuotinį įsitikinimą, susidurdavo su neišsprendžiama dilema: jeigu sakysime, kad Marija buvo pradėta be gimtosios nuodėmės, – vadinasi, jai nereikėjo atpirkimo, nereikėjo Kristaus. Ši mintis atrodė eretiška, todėl daug garsių teologų nepritarė tokiam mokymui. Tik pal. Jono Dunso Škoto dėka buvo rastas tinkamas paaiškinimas: kadangi Dievo neriboja laikas, Marija, dėl būsimosios Kristaus kančios nuopelnų, buvo atpirkta savo prasidėjimo akimirką. Ji yra pirmoji Atpirktoji, gražiausias Išganymo vaisius.
Galiausiai mokymas, kad Marija buvo pradėta be gimtosios nuodėmės, įteisintas kaip dogma pal. popiežiaus Pijaus IX 1854 m. gruodžio 8 d. bulėje Ineffabilis Deus: „Mes skelbiame, nutariame ir nustatome, kad doktrina, tvirtinanti, jog Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone bei apdovanojimu ir Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo, dėka buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir liko jos nesutepta, yra Dievo nušviesta doktrina, todėl ja turi tvirtai ir nedvejodami tikėti visi tikintieji.“
Maždaug nuo V a. Sirijos vienuoliai gruodžio 9 d. šventė Dievo Gimdytojos Prasidėjimo šventę, kuri baigiantis VII a. jau buvo paplitusi visoje Bizantijos imperijoje. Šią šventę įkvėpė II a. pr. apokrifo pasakojimas apie Marijos pradėjimo aplinkybes. Tačiau ši šventė savo turiniu nėra tapati mūsų Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės sampratai, nes Rytų Bažnyčioje nėra mokymo apie Marijos išankstinį atpirkimą, greičiau kalbama apie jos pašventinimą šv. Onos įsčiose, kuomet ji buvo apvalyta nuo pirmapradės kaltės, panašiai kaip ir Jonas Krikštytojas.
Vakarų Europą ši šventė pasiekė VIII a. – pirmiausia ji imta minėti Sicilijoje, kuri tuo metu priklausė Bizantijos imperijai. XI a. Siciliją užkariavus normanams, ši šventė prigijo ir kitose jų valdose: Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Ilgainiui ji imta vadinti Nekaltojo Marijos Prasidėjimo titulu, tačiau dėl minėtų teologinių ginčų nebuvo visuotinai priimta. Šį mokymą ir pačią šventę ypač platino Pranciškonų ordinas, jo dėka Sikstas IV, buvęs Pranciškonų ordino generolas, 1480 m. leido minėti šią šventę visoje Bažnyčioje, o Klemensas XI 1708 m. padarė ją privalomą.
Iškilmės Pradžios malda perteikia Nekaltojo Prasidėjimo dogmos esmę ir prašo, kad ir mes vengtume nuodėmių, kurios mus suteršia: „Dieve, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltu Prasidėjimu tu parengei tinkamą būstą savo Sūnui. Kaip dėl būsimos tavo Sūnaus mirties nuopelnų ją apsaugojai nuo bet kokios dėmės, taip ir mums, jos užtariamiems, leisk ateiti pas tave tyromis širdimis.“ Pirmasis skaitinys iš Pradžios knygos pasakoja pirmųjų tėvų nuopuolio dramą ir pažadą, kad iš moters gims tas, kuris nugalės piktąjį: „Aš sukelsiu nesantaiką tarp tavęs ir moteries, tarp tavo atžalos ir jos palikuonies. Jis sutrins tau galvą, o tu tykosi jo kulno.“ Antrajame skaitinyje iš Laiško efeziečiams primenama, jog mes visi esame prieš laiką išrinkti Kristuje Jėzuje, idant įvykdytume Dievo planą: „Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei.“ Evangelija perteikia Apreiškimo Marijai sceną. Angelas Nazareto Mergelę pavadina kecharitomene, šis graikiškas terminas reiškia, kad Marija yra pilna malonės, arba tiksliau – nuolat pripildoma malonės, kaip neišsenkantis indas. Prieš amžius Viešpats pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę ir išrinko ją tapti Išganytojo Motina, ji be jokios dėmės, Visa Šventa ir Visa Graži. Marija yra įvaizdis Bažnyčios, kurią Kristus pašventino ir atpirko: „Tu Švenčiausiąją Mergelę Mariją apsaugojai nuo pirmapradės kaltės ir apdovanojai malonės pilnybe, kad būtų verta tavo Sūnaus Gimdytoja. Jai leidai būti aušra Bažnyčios – nuostabiai gražios ir nesuteptos Kristaus sužadėtinės. Ta skaisčiausioji Mergelė turėjo pagimdyti Sūnų, kuris, kaip nekaltasis Avinėlis, mūsų nuodėmes naikintų; jau tuomet paskyrei ją savo tautai malonių meldėja ir šventumo paveikslu“ (iškilmės prefacija).
Įsikūnijusio Žodžio Motina
2019 m. popiežius Pranciškus į liturginį kalendorių įrašė Loreto Švč. Mergelės Marijos laisvą minėjimą, trokšdamas, kad jis padėtų visiems, ypač šeimoms, jaunimui, Dievui gyvenimą pašventusiems asmenims sekti tobula Evangelijos mokine, Švenčiausiąja Mergele, kuri savyje pradėdama Bažnyčios Galvą ir mus visus priėmė pas save. Tad tai kol kas pati naujausia Dievo Motinos garbei skirtoji šventė, kuri ir anksčiau buvo minima kitu titulu: Dievo Motinos Namelio Perkėlimas. Kuo gi svarbi Loreto šventovė, kad jos minėjimas įtrauktas į Romos visuotinį kalendorių? Loretas – turbūt eilinis Italijos miestelis prie Adrijos jūros, tačiau jame stovi neeilinė šventovė, kurioje, pasak tradicijos, saugomas Nazareto namelis, kurį 1294 m. gruodžio 10 d. atgabeno angelai. Manoma, kad tikroji Šventosios Šeimos namelio istorija daug paprastesnė: stengiantis apsaugoti šią brangią relikviją nuo musulmonų antpuolių, ji buvo perplukdyta į Europą vienos kilmingos giminės, kuri jos garbei pastatė šventovę Loreto mieste. Tad ilgainiui ši šventovė tapo viena svarbiausių Marijos šventovių Europoje, nes tik maža piligrimų dalis galėjo nukeliauti į Nazaretą Šventojoje Žemėje, o štai būdami Loreto bazilikoje jie turėjo galimybę pasimelsti ten, kur įvyko Apsireiškimas, kur prabėgo Jėzaus vaikystė ir jaunystė. Taip pat nuo XVI a. čia garbinama Juodoji Madona – Marijos statula su Kūdikėliu Jėzumi. Loreto Švč. Mergelės Marijos šventė mus parengia įstabiam Kalėdų slėpiniui ir kviečia garbinti Įsikūnijusią meilę.
Mylinčioji gyvojo Dievo Motina
2002 m. popiežius Jonas Paulius II į Visuotinį kalendorių įrašė Gvadalupės Švč. Mergelės Marijos laisvą minėjimą, tuo norėdamas priminti išskirtinį Marijos apsireiškimą, įvykusį 1531 m. gruodžio 12 d. Meksikoje, – jis pakeitė ne tik šios šalies, bet ir visos Lotynų Amerikos istoriją, padėdamas greičiau atsiverti Gerajai Naujienai, kuri buvo paskelbta Dievo Motinos apsireiškimu. Gvadalupės Mergelė yra abiejų Amerikų dangiškoji Globėja, o jos šventovė yra viena daugiausiai piligrimų sulaukianti vieta katalikiškame pasaulyje. Jos atvaizdas ant tilmos, stebuklingai išlikęs iki šių dienų, kaip ir Turino drobulė yra tikėjimo ženklas ir sustiprinimas. Gvadalupės Dievo Motina apreiškia save kaip visų tautų Motina, nešanti savyje gyvąjį Dievą: „Klausyk, mylimasis sūnau: jokiu būdu nebijok ir nesielvartauk, nieko nedaryk dėl savo dėdės ligos ar kokio kito sunkumo. Argi čia nesu aš, tavo Motina? Argi tu nesi mano šešėlyje ir globoje? Argi aš nesu tavo gyvenimo ir laimės šaltinis? Ar tu nesi mano glėbyje, mano rankose? Ar ko kito tau reikia? Nesielvartauk ir nebūgštauk.“
Jėzus, Marija ir Juozapas
Sekmadienis Kristaus Gimimo oktavoje yra skirtas pagerbti Šventąją Nazareto Šeimą: Viešpatį Jėzų, Mergelę Mariją ir teisųjį Juozapą. Pamaldumas Šventajai Šeimai ypatingai suklestėjo Portugalijoje XVIII a. Ją minėti Bažnyčioje leido popiežius Leonas XIII 1893 m., o 1921 m. popiežius Benediktas XV šios šventės minėjimą padarė privalomą įsakydamas ją švęsti pirmąjį sekmadienį po Viešpaties Apsireiškimo. Po liturginės reformos ji minima Kalėdų oktavos sekmadienį arba gruodžio 30 d. (jei Kalėdos išpuola sekmadienį).
Šventosios Šeimos šventė yra paguoda ir viltis visų mūsų šeimoms, žmogiškai netobuloms, bet ieškančioms tikrosios laimės ir pilnatvės. Šventoji Šeima pamoko, kad kol esame šiame pasaulyje, neišvengsime sunkumų, bėdų, nesusipratimų, – kaip jų neišvengė Šventoji Nazareto Šeima, – tačiau laikantis kartu ir įsileidžiant į savo gyvenimus Viešpatį, jokios kliūtys nėra neįveikiamos.
Evangelijos ištraukoje girdime apie Šventosios Šeimos išbandymą – pabėgimą į Egiptą nuo Erodo kėslų. Tačiau būdami kartu, meilės vienybėje, Jėzus, Marija ir Juozapas įveikia visas kliūtis ir sėkmingai sugrįžta į savo namus. Tai tikriausiai ir yra kiekvienos šeimos laimės receptas: gyventi ne dėl savęs, bet dėl vienas kito.
Kun. Robertas Urbonavičius
