Naujienos

Viešpatie Jėzau, Gerasis Ganytojau, Tu vaikštai mūsų gatvėmis ir aikštėmis, ateini į aukštus pastatus ir kuklius rajonus, tyliai lydi milijonus žmonių, kurie triukšmo ir skubėjimo sūkuryje ieško gyvenimo prasmės. Viešpatie, tu pažįsti miesto gyvenimą: jo šviesas ir šešėlius, jo šurmulį ir vienatvę. Mes suprantame, kad miestų paskirtis – būti laisvės ir galimybių erdvėmis, tačiau jie gali virsti ir anonimiškumo bei izoliacijos vietomis. Todėl

„Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ (Mt 26, 17), – šiais žodžiais pradedama Kristaus kančios istorija. Lyg ir žinome, bet turbūt iki galo neapmąstome fakto, jog svarbiausias krikščionių tikėjimo įvykis nutiko svarbiausios judaizmo šventės metu. Galbūt todėl šiandienė Biblijos egzegezė atsigręžia į žydiškąsias Jėzaus šaknis, idant šiame kontekste suprastų naujus Kristaus mokymo

„Kodėl viena diena yra svarbesnė už kitą, kai ta pati saulė apšviečia kiekvieną metų dieną? Jos skiriasi VIEŠPATIES išmintimi, – jis nustatė metų laikus ir šventes. Kai kurias dienas jis išaukštino ir pašventino, o kai kurias padarė šiokiadieniais“ (Sir 33, 7–9), – taip paprastai viena iš paskutinių Senojo Testamento knygų paaiškina liturginio kalendoriaus prasmę ir tikslą. Liturginės šventės formuoja ir pašventina mūsų laiką, suteikia jam prasmę ir

Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 28–29). Brangūs maldos bičiuliai, šį liepos mėnesį, pasižymintį šiluma, šviesa ir ilgais vakarais, liturgijoje (XV eilinio laiko savaitės ketvirtadienį) suskambės šis Jėzaus kvietimas. Juk po mokslo metų, po darbų maratono ne tik smagu, bet