Naujienos

„Ateik, Viešpatie Jėzau.“ Šiuos žodžius ne sykį kartosime per visą adventą. Kartais kaip maldos atodūsį, kartais kaip kuždesį pasiilgtam Mylimajam, kartais kaip šūksnį ne visad džiuginančių pasaulio įvykių akivaizdoje. Bet visuomet – su didžiuliu pasitikėjimu ir ilgesiu. Emanueli, laukiame Tavęs. Laukiame ne tik Jėzaus gimtadienio, – laukiame Jo Antrojo atėjimo, laukiame ir tikro, autentiško mūsų pačių bei mūsų artimųjų susitikimo su Juo mūsų

Nežinomo Lietuvos dailininko XVII a. pab. – XVIII a. pr. ant drobės tapytas paveikslas „Švč. Mergelė Marija Nekaltai Pradėtoji“, puošiantis šio mėnesio „Magnificat“ viršelį, – dažnas senosios dailės siužetas, sukurtas pagal Apreiškimo Jonui eilutes: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.“ (Apr 12, 1) Šis paveikslas – kiek modifikuotas Nekaltai Pradėtosios Švč.

Grupelė moterų iš lėto artinosi prie nedidelio stalelio bažnyčios priekyje. Ant krūtinės ar prie lūpų sunertos jų rankos, užmerktos akys bylojo – moterys meldžiasi. Visos rankose turėjo po vieną ar kelis apskritus lapelius. Viena po kitos jos klaupėsi prie stalelio, ant kurio stovėjo kryžius. Besimelsdamos motinos dėjo lapelius į krepšelį, kuris simbolizavo Jėzaus rankas. Kiekvienas lapelis, rodės, buvo neįkainojamas. Juose motinos užrašė savo vaikų,

Gruodis – advento laikas. Adventas išreiškia krikščioniškojo gyvenimo esmę – budėjimą ir laukimą To, kuris ateis. Budėjimas ir laukimas nuskaistina žvilgsnį ir širdį, todėl tampa lengviau pastebėti ateinantį Viešpatį, nujausti Jo ketinimus, perprasti Jo veikimą kituose žmonėse ir kasdienio gyvenimo įvykiuose, atverti duris, kai Jis švelniai į jas beldžia. Su šiuo laikotarpiu susiję daugybė papročių. Atsirinkime, kas padėtų mums kartu su vaikais