Liepos mėnesio datos

16
07 /
2019

Prieš 500 metų, 1519 m. liepos 5 d., Verkiuose mirė Vilniaus vyskupas Albertas Radvila. Pirmojo istorijoje didiko svarbiausios Lietuvos vyskupijos soste bažnytinė karjera prasidėjo Lucko vyskupo (trečiojo pagal neoficialų rangą LDK katalikų hierarcho) pareigomis, kurioms Radvila bažnytinės teisės požiūriu buvo per jaunas (buvo maždaug 24-erių). Po penkerių metų (1507) jis buvo paskirtas dešimtuoju pagal eilę Vilniaus vyskupu ir šias pareigas ėjo 12 metų – iki mirties (sulaukė maždaug 40 metų amžiaus). Jam vyskupaujant Lietuvoje pirmą kartą tokias reikšmingas pozicijas įgijo Radvilų giminė: jai priklausė ir Vilniaus vyskupo, ir Vilniaus vaivados (jas iš pradžių ėjo vyskupo Alberto tėvas, o po to – brolis) pareigos, o 1515 m. Žemaičių vyskupu buvo paskirtas irgi perdėm jauno amžiaus Vilniaus vyskupo brolėnas – Mikalojus Radvila. Šituo metu Radvilos fundavo ir pirmąjį Lietuvoje karmelitų vienuolyną – drauge su Šv. Jurgio bažnyčia, Vilniaus priemiestyje.

Alberto Radvilos vyskupavimas Vilniuje reikšmingas keliais atžvilgiais. Pirma, 1512 m. jis įsteigė vyskupo pagalbininko (tuomet vadinto sufraganu) pareigybę; pirmasis šioms pareigoms buvo paskirtas cistersų vienuolis Jokūbas – Jendžejuvo vienuolyno Lenkijoje abatas. Antra, 1515 m. vyskupas Radvila patvirtino Vilniaus katedros kapitulos statutus – svarbų Lietuvos teisės istorijos paminklą: katedros kapitulos statutai buvo pirmasis Lietuvoje teisės kodifikacijos darbas, keliolika metų aplenkęs valstybės civilinės teisės sąvadą (I Lietuvos statutą). Trečia, jis buvo vienintelis istorijoje Vilniaus vyskupas, dalyvavęs visuotinio Bažnyčios susirinkimo (šiuo atveju – V Laterano susirinkimo, 1512–1517) darbe. Ketvirta, Albertas Radvila buvo pirmasis Vilniaus vyskupas, taip dažnai (tikėtina, bent tris kartus) lankęsis Romoje. Penkta, jam teko būti vienu iš svarbiausių karalaičio Kazimiero kanonizacijos bylos ankstyvojo etapo veikėjų: valdovo pavedimu vykti pas popiežių, po to savo, kaip vietos vyskupo, vardu siųsti Romos vyskupui formalų kanonizacijos prašymą, o galiausiai dalyvauti šiuo reikalu popiežiaus sudarytos komisijos darbe.

Vienas ryškiausių Alberto Radvilos gyvenimo epizodų – atsisakymas 1518 m. į Vilnių atvykusiam Gniezno arkivyskupui metropolitui Jonui Laskiui leisti vizituoti Vilniaus vyskupiją, esą priklausančią… Rygos metropolijai. Šis konfliktas su Bažnyčios pareigūnu, kuriam vyskupas Radvila buvo pavaldus, galimas aiškinti įvairiai – Radvilų noru, ginant Lietuvos interesus, bet kokia kaina nepaklusti jokiam Lenkijos pareigūnui, vyskupo Alberto siekiu pačiam kontroliuoti savo vyskupiją, nepripažįstant metropolito teisių, o gal ir paprasčiausiai asmeniniu antagonizmu ir / arba Vilniaus vyskupo būdo bruožais. Bent kai kurių amžininkų akyse Radvila buvo nekokios reputacijos – laikytas kaip savo pareigų nevertas jaunuolis ir esą prasiskolinęs didikas. Lietuvos istorinėje tradicijoje jis įsitvirtino „išmaldininko“ pravarde – girdi, buvęs labai dosnus vargšams. Ši savybė akcentuota ir vyskupo Alberto memorialinėje lentoje, kurią Vilniaus katedroje palaidotam giminaičiui XVI a. pabaigoje buvo įrengęs Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis.

Prieš 400 metų, 1619 m. liepos 7 d., konsekruota Kretingos bernardinų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, pastatyta Žemaičių seniūno ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono, garsiojo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus įkurtame ir savivaldos teisėmis apdovanotame Karolštato (senasis Kretingos pavadinimas) mieste. To paties geradario funduotas bernardinų konventas buvo pirmasis vienuolynas Žemaitijos teritorijoje, nuo kurio prasidėjo sparti ir vaisinga vienuolijos plėtra šiame regione. Mūrinę bažnyčią drauge su trimis altoriais ir šventoriumi konsekravo Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška, po konsekracijos vos spėjęs atvykti į savo vyskupiją. Tikėtina greitos Kretingos bažnyčios konsekracijos priežastis – fundatorės Sofijos Mieleckytės-Chodkevičienės laidotuvės, įvykusios 1619 m. liepos 4 dieną. Šis įvykis turėjo sutraukti į Kretingą nemažą būrį įtakingų kilmingųjų – iškilmių dalyvių; netrukus po laidotuvių atlikta šventovės konsekracija, be kita ko, veikiausiai siekta įvertinti velionės nuopelnus ir atiduoti jai deramą pagarbą.

Kretingos bernardinų šventovė dėl savo istorijos ir meno paveldo yra viena iš reikšmingiausių Žemaitijoje. Būtent čia XX a. pradžioje (ir simboliškai dar kartą – XX a. pabaigoje) buvo atgaivinta oficiali Mažesniųjų brolių veikla Lietuvoje. Ilgą laiką (iki II pasaulinio karo) bažnyčia garsėjo puikiais vargonais, parūpintais fundatoriaus Chodkevičiaus; dabar joje stovi seniausias Lietuvoje veikiantis vargonų instrumentas. Chodkevičių mauzoliejus su sarkofagais bažnyčios kriptoje – vienas iš dviejų seniausių (XVII a.) tokio pobūdžio nekropolių, išlikusių Lietuvoje. Šventovę puošia Lietuvoje unikalios puošybos durys ir sakykla (XVII a. pradžios medžio drožybos paminklai), taip pat vertingi altoriai ir senosios bernardinų choro stalės. XX a. pradžioje perstatyta (praplėsta pristatant šonines navas ir suformuojant transeptą), Kretingos bažnyčia iki mūsų dienų išsaugojo nuo pat statybos pradžios nepakitusią savo „kūno“ dalį – prieš keturis šimtmečius konsekruotą seniausią Žemaitijoje sakralinės architektūros paminklą.

Prieš 400 metų, 1619 m. liepos 22 d., mirė šv. Laurynas Brindizietis OFMCap (1559–1619). Jis gimė Brindizio mieste Venecijos pirklių šeimoje; anksti likęs našlaičiu, įstojo į mažesniųjų brolių kapucinų ordiną ir studijavo Paduvos universitete. Vienuolijoje ėjo svarbias (Toskanos provincijolo, generalinio definitoriaus, generalinio vikaro) pareigas ir padėjo pagrindus ordino kūrimuisi Austrijoje ir Vokietijoje. Brolio Lauryno veikla peržengė kapucinų bendruomenės ribas: jis, kaip imperatoriaus Rudolfo kariuomenės kapelionas, su kryžiumi rankoje vedė katalikų kariuomenę į mūšį su turkais, o vėliau tarnavo popiežiaus nuncijumi Bavarijoje ir Ispanijoje. Mirė Lisabonoje kaip tik per savo 60-ąjį gimtadienį; palaidotas klarisių vienuolyno Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje Ispanijos Villafranca del Bierzo mieste. Laurynas Brindizietis (beatifikuotas 1783 m., kanonizuotas 1881 m.) 1959 m. Jono XXIII buvo paskelbtas Bažnyčios mokytoju. Jis pasižymėjo ne vien savo raštais (daugiausia – tai Šv. Raštu grįsti pamokslų rinkiniai), bet ir žodžiais. Be klasikinių ir Šv. Rašto bei Artimųjų Rytų regiono kalbų, mokėjo vokiškai, čekiškai, prancūziškai ir ispaniškai, o Romoje taip skelbė krikščionybę hebrajų kalba, kad rabinai palaikė jį esant konvertitu iš judaizmo…

Prieš 50 metų, 1969 m. liepos 25 d., mirė vysk. Czesławas Falkowskis. Kuklus ir darbštus varšuvietis, po studijų Peterburge ir Insbruke gavęs kunigo šventimus, didžiąją gyvenimo dalį paskyrė pedagoginiam ir moksliniam darbui. 1921–1945 m. darbavosi Vilniuje, daugiausia Stepono Batoro universitete. Čia dėstė Bažnyčios istoriją, ėjo Teologijos fakulteto prodekano ir dekano, 1928–1930 m. – ir universiteto rektoriaus pareigas; jo rūpesčiu išleista dešimt serijos „Teologijos studijos“ (Studia Teologiczne (Wilno)) tomų. Uždarius universitetą, dėstė Vilniaus kunigų seminarijoje, 1942 m. drauge su kitais lenkų dvasininkais ir vienuoliais buvo areštuotas, vėliau išvežtas į Vilkaviškį ir priverčiamojo darbo stovyklą Šaltupyje. 1943 m. paleistas, grįžo į Vilnių ir kaip vikaras darbavosi Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, o 1944 m. atnaujino darbą atkurtoje seminarijoje, su kuria 1945 m. persikėlė į Balstogę. Ten dėstė iki 1949 m., kai buvo paskirtas trečiuoju Lomžos vyskupu. Šias pareigas ėjo du dešimtmečius, dalyvavo II Vatikano susirinkime.

Prieš 50 metų, 1969 m. liepos 31 d., Paulius VI atvyko į Ugandą. Tai buvo pirmasis, tris dienas trukęs, popiežiaus vizitas Afrikos žemyne, į kurį atvyko kaimyninių šalių (Tanzanijos, Zambijos, Ruandos, Burundžio, Zairo, Nigerijos) vadovai. Paulius VI dalyvavo baigiamajame Afrikos vyskupų konferencijos posėdyje, aplankė kelias bažnyčias ir ligonines, susitiko su Ugandos prezidentu ir kitų šalių vadovais, diplomatinio korpuso nariais, musulmonų ir anglikonų atstovais. Pirmosiose Mišiose popiežius konsekravo dvylika naujų vyskupų iš įvairių Afrikos valstybių – Ugandos, Kenijos, Zambijos, Burkina Faso, Kamerūno, Nigerijos, Gabono.
Paskutinę vizito dieną Paulius VI aukojo antrąsias Mišias Ugandos kankinių (XIX a. pabaigoje nukankintų katalikų ir anglikonų krikščionių – Šv. Karolio Luangos ir jo bičiulių, paskelbtų šventaisiais to paties Pauliaus VI vykstant II Vatikano susirinkimui) šventovėje. Nuo jos, beje, šis vizitas ir prasidėjo. Kai Paulius VI paaukojo didelę pinigų sumą šiai šventovei, audiencijos metu Kampalos arkivyskupas pakvietė jį atvykti į Ugandą. Tuo metu popiežius nieko neatsakė, tačiau vėliau paskelbė priimąs kvietimą. Tai buvo revoliucinis sprendimas – arkivyskupas Paulius Marcinkus, išgirdęs apie šį Pauliaus VI sumanymą, neva ištaręs: „Lengviau surengti kelionę į Mėnulį nei popiežiaus vizitą į Afriką!“

Dr. Liudas Jovaiša

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.