01
08 /
2020
„Magnificat“ yra nuolatinis mano ryto ir vakaro maldos palydovas. Taip pat mane įkvepia ir paskatina trumpi šventųjų gyvenimų pristatymai“, „Jūsų maldynas ir kitos leidžiamos knygos teikia įkvėpimo ir žinių, kaip mums, skaitytojams, visu gilumu ir pamaldžiai artintis prie Tiesos“, – štai tokių padrąsinančių žodžių sulaukia amerikietiškojo, daugiau negu 20 metų kas mėnesį leidžiamo „Magnificat“ leidėjai. Vienas jų – tėvas Sebastijanas Vaitas OP, dabartinis redaktorius, pasakoja apie savo susitikimus ir kelionę su „Magnificat“.
Prieš penkiolika metų mažame pajūrio miestelyje į šiaurę nuo Bostono kažkas man davė mažą knygelę celofanuotu viršeliu. Nelengva ją apibūdinti: mažesnė už įprastus žurnalus, gerokai elegantiškesnė už įprastus spaudinius, bet ne knyga. „Kad ir kas tai būtų, – pamaniau, – man tai patinka. Ją malonu laikyti rankose, ji graži ir tikriausiai man padės dalyvauti šv. Mišiose. Knygelė man padės melstis.“
Maždaug taip pagalvojau, kai pirmą kartą pamačiau „Magnificat“: štai kas mums padės gyventi katalikišką gyvenimą. Malonus sutapimas, kad mano bičiulis Tomas Hovardas (Thomas Howard), įžymus katalikų autorius ir konvertitas, turėjo krūvą senų „Magnificat“ egzempliorių. „Mes tiesiog neprisiverčiame jų išmesti“, – paaiškino man vieną dieną jo žmona. „Magnificat“ maldynėliai gulėjo knygų lentynose, sustatytose archyvu paverstame rūsyje, – tarsi išlaikyto tauraus vyno buteliai.
Tuo metu žengiau tik pirmuosius žingsnius atrasdamas katalikų tikėjimą. Nors dar kūdikystėje buvau pakrikštytas Katalikų Bažnyčioje vienoje Meino parapijoje, šeima netrukus po mano krikšto įsitraukė į vieną protestantų bendruomenę. Kai įstojęs į koledžą atsiskyriau ir ėmiau gyventi savarankiškai, pradėjau ieškoti vietos, kur galėčiau garbinti Viešpatį. Galėjau rinktis įvairiausias denominacijas. Baigęs studijas atradau Katalikų Bažnyčią ir per kitų, 2004-ųjų metų Velykų vigiliją, kurią šv. Augustinas pavadino visų vigilijų Motina, priėmiau Pirmąją Komuniją ir gavau Sutvirtinimo Sakramentą. Tą vakarą su manim buvo ir mano tėvai, kurie taip pat grįžo į katalikų tikėjimą. Tomas, kuris kažkada man davė tą padėvėtą „Magnificat“ egzempliorių, buvo mano krikštatėvis.
Prieš penkiolika metų tikrai nežinojau, kur Dievas mane nuves, – kad tapsiu vienuoliu, kunigu, juolab kad tapsiu antruoju „Magnificat“ Jungtinėse Valstijose redaktoriumi! Tačiau Dievas turi įprotį pranokti mūsų didžiausius įsivaizdavimus ir lūkesčius: Mergelė tampa nėščia, Žodis tampa kūnu ir mes tampame panašūs į Dievą (plg. 1 Jn, 3, 2).
Man „Magnificat“ – tai galimybė pamokslauti apie didžiausią aistrą, kuri yra kiekvieno žmogaus „brangiausias perlas“ – Jėzaus širdies meilę. Man didžiausias džiaugsmas girdėti iš mūsų skaitytojų, koks geras pagalbininkas yra „Magnificat“ jų maldos gyvenime, kaip jie nešasi šį maldynėlį, kad ir kur eitų, ir kaip jis padeda palaikyti kasdienį maldos ritmą. Meditacijos, Rytmetinė ir Vakarinė liturginių valandų malda, straipsniai ir šventųjų gyvenimų apmąstymas, be abejo, ir estetiškas nuostabios sakraliojo meno tradicijos pristatymas – visa tai mums parodo katalikiško gyvenimo vienovę ir gylį.
Kai daugiau negu prieš dvidešimt metų ponas Diumonas (Dumont) ir tėvas Peteris Džonas Kameronas OP (Peter John Cameron, O.P.) susitiko ir nusprendė pradėti leisti „Magnificat“ Jungtinėse Amerikos Valstijose (pirmasis numeris pasirodė 1998 m. gruodį), ar jie galėjo įsivaizduoti, ar galėjo suprasti, kad „Magnificat“ taip užaugs ir kiek duos vaisių šitiekos žmonių gyvenimuose! Didžiulė laimė matyti, kuo „Magnificat“ tapo žmonėms net ne vienoje pasaulio valstybėje. O aš jaučiuosi dėkingas ir palaimintas, galėdamas prisidėti prie šio stebuklo.
Švenčiausioji Mergele Marija, melski už mus, kad kartu su tavimi galėtume tarti: Magnificat anima mea Dominum!
T. Sebastianas Vaitas OP (Sebastian White, o.p.)
„Magnificat“ Jungtinėse Amerikos Valstijose vyr. redaktorius
